Evgenios Levin nuotrauka

Atvykstu per anksti. Tad turiu laiko sau. Nes jau išmokau neskubėti. Man mano laikas per daug brangus skubėti – bėgti paviršiukais... Noriu būti. Visais pajautimais. Kiek leidžia aplinkybės. O jos leidžia tiek, kiek turime valios .

Vaikštinėju Nemuno krantine. Skaičiau, kad ja mėgo pasivaikščioti Maironis. Ir Vaižgantas. Vytauto bažnytėlę apžiūriu iš kito kampo. Niekad dar jos iš šitos pusės nemačiau. Ji ne tokia jau ir maža, kokią matau važiuodama Aleksoto tiltu. Jos mažumas – iliuzinis. Gal dėl raudonų plytų? Dar mažumas kažkaip susijęs su jaukumu, glaudumu...

Apeinu „Vytautinę“, pastoviu prie Vaižgantui skirtos paminklinės lentos. Išpuošta baltais žiedais. Po poros dienų – Juozinės, taigi, vardadienis. O gal ir ne dėl to. Kauniečiai myli Vaižgantą...

Lietuvos žurnalistų draugijos nariai renkasi į Vaižganto butą. Ne muziejų – butą. Nes tebėra gyva jo dvasia. Gretimame kambaryje čirškauja kanarėlės. Valgomajame paruoštas stalas arbatėlei. Tuoj, rodos, pro duris įeis ir pats šio buto šeimininkas – kanauninkas, rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas. Įeina Alfas Pakėnas, muziejaus direktorius. Kas bent kartą čia lankėsi, nepamirš jo nuoširdaus, šilto pasakojimo...

Susėdame svetainėje. Prie linine staltiese užtiesto mažučio staliuko. Ant sofos sėstis negalima. Jos pliušas išblukęs, išdilęs... Kada čia paskutinįsyk paties rašytojo sėdėta? Mažytis balkonėlis – langas į Katedrą. Į Kauną. Vaižgantas pro jį pamatydavo viską. Visur dalyvavo. Buvo visų organizacijų siela. 1922 m. susikūrė Juozo Tumo-Vaižganto bei Antano Žukausko-Vienuolio vadovaujama Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, 1930 metais persiorganizavusi į dvi organizacijas: rašytojų ir žurnalistų. Svarbiausi prisakymai žurnalistams: stiprinti Lietuvos valstybingumą, ugdyti kultūrą ir dorovę, teisingai informuoti visuomenę ir pasaulį, konstruktyviai priešintis negerovėms. Visą gyvenimą ieškojęs savo tautoje „deimančiukų“, ir spaudoje norėjo juos parodyti. Taip suprato ne tik literatūros, bet ir žurnalistikos paskirtį. Nemaloni kartais tiesa, „padlecai“ tie lietuviai, bet mano broliai“, – rašė „Pragiedrulių „autorius, tikėdamas pragiedruliais... Iš meilės ir susirūpinimo kritika turi eiti...

Vaižgantas negalėjo įsivaizduoti, kad žiniasklaida taps „purvasklaida“, besimėgaujančia kito nuopuoliu... Doros, šviesios, humaniškos (žmogų mylinčios?) spaudos mūsų laikais vis mažiau... Pasiteisinama, kad būtent tokios visuomenė pageidauja, tokia esanti paklausi ir ... pelninga. Kultūros laikraščiai bei žurnalai menkai finansuojami, o patys išsilaikyti neįstengia: didesnioji dalis visuomenės įprato būti maitinama kuo šiurpesniais skandalais, tragiškomis istorijomis, keliančiomis adrenaliną, dirginančiomis atbukusias jusles. Kas atsitiko su Lietuva, reikalaujančia duonos ir ... žaidimų, pageidautina –kruvinų?..

Pakirdau šį rytą lyg sudaužyta: visą naktį persekiojo košmarai... Nešu, rodos, purviną, sumuštą, išsekusį kūdikį, kitas, didesnis, kimbasi į sijoną, nepaleidžia... Ne mano tie vaikai, bet... visą dieną nešiojuosi tą vaizdą, negaliu ištrinti. Vis grįžtu prie sapno slogučio, narpliodama jo simbolius... Vaikai – vargas... Pagaliau dingteli: juk iš vakaro skaičiau apie vaikelių, kuriuos tėvas į šulinį sumetė, motiną – geriančią, likusiais vaikais nesirūpinančią... Atbalsiai mano sąmonėje sukūrė košmarus...

Nežiūriu reportažų apie avarijas, smurtaujančias šeimas, kankinamus gyvūnus. Seniai nebežiūriu televizijos. Neskaitau kai kurių laikraščių. Nesidomiu, kas su kuo miega, kiek kartų išsiskyrė, kokia suknele buvo per Vienos pokylį apsirengusi, kiek plastinių operacijų pasidarė kokia Holivudo žvaigždė... Kodėl turėčiau kitų gyvenimu gyventi, jei man maniškis įdomesnis? Matyt, neturiu ir žiaurumo geno – kraupūs, kraujuojantys vaizdai man nekelia „tonuso“... Šiurpi tragedija su vaikeliais buvo taip įkyriai eskaluojama, kad buvo neįmanoma nuo jos apsisaugoti... Ne padarius – tragedijas reikia eskaluoti, o priežastis analizuoti... Priežastis reikia šalinti. Tam yra įvairių institucijų. Ar reikia šiurpinti paprastus piliečius, nuo kurių šiuo atveju niekas nepriklauso? O gal aš mąstau nepilietiškai? Kiekvienoje bendruomenėje yra tokių, kuriuos reikia gelbėti, padėti, pranešti – reaguoti, kol neištiko baisiausia. Kas pasikeitė po šios tragedijos? „Kaimas degradavęs, – tokią išvadą pasidarėme. – Kaimas galutinai prasigėręs.“ Bet nieko nedarome, kad nebegertų. Bet degtinės akcizo negalime pakelti... Pasipelnantiems būtų nenaudinga... Ar naudinga Lietuvai? Visų geriančiųjų (ir prigeriančiųjų) problema – jų pačių reikalas...

Visus, neradusius savo vietos gyvenime, lengviausia „nurašyti“. Atmesti. Apšaukti „degradais“ arba – nepilietiškais. Kaip elgiamasi ir su emigravusiais. Dažnai „didžiojoje“ spaudoje jie rikiuojami kone vienoje eilėje su asocialiais. Arba lengvos duonos ieškotojais vadinami, išdavę savo Tėvynę „dėl gardaus valgio šaukšto“. Taip nėra. Sakau, nes žinau. Matau emigrantų gyvenimą iš arti – iš savo šeimos patirties. Įkalbinėju dukros šeimą, Airijoje gyvenančią jau 11 metų, pargrįžti...Prasigyvenot, sakau, įsikursit Lietuvoj... Anūkės baigia lietuvišką kalbą pamiršti. Man, lietuvių kalbos mokytojai, širdį skauda, girdint „anglikuojant“ savo vaikaites...“ O tai kad, mama, jokių gerų naujienų iš Lietuvos negirdim“. Baisūs dalykai ten pas jus dedasi. Paskaitom lietuvišką spaudą: darbų nėra, dirbantiems minimumą moka, prasigėręs kaimas, baisūs nusikaltimai...“

Ką galiu atsakyti? Kad daug gerų dalykų Lietuvoj dedasi, tik spauda nenori matyti, nes neįdomu, kaip kokia kaimo bendruomenė gražiai gyvena, kaip jauni ūkininkai bando įsikurti, gražėja miesteliai, tvarkosi žmonės... Betgi žiniasklaidai – ypač populiariajai, tai nėra įdomu...Purvą, paskalas, apkalbas transliuodami pasauliui, žiniasklaida siunčia žinią ne tik savos šalies žmonėms, bet ir visam pasauliui. Pasimėgavimas šiurpiais įvykiais – kaip tai įvardintume? Tokią nuomonę apie mus susidaro ne tik svetimšaliai, mūsų pačių emigrantai bijo grįžti... nes, jų akimis (ir ausimis), Lietuva per šį dešimtmetį tapo dar skurdesnė ir asocialesnė... Taigi, jei tokį tikslą turi žiniasklaida, galime sakyti, kad jį pasiekė...

Žurnalistų draugijai, įkurtai Vaižganto, mažoji dalis spaudos atstovų tepriklauso. Didžiųjų dienraščių atstovų šioje draugijoje nerasime. Gal įstatai per griežti ir vertybės – pasenusios? Laikytis doros etikos (etika juk savaime kalba apie dorą?), tarnauti Tėvynei – saugoti kalbą,tautiškumą, gerbti papročius, tradicijas, – tai beveik tas pat, kaip „eiti prie altoriaus“ ir prisiekti amžiną meilę… Argi ne paprasčiau gyventi susidėjus? Šiuo atveju – su valdžiažmogiais, kurių rankose – duona ir žaidimai?

Tarnaujant „mamonai“ negalima tarnauti sąžinei... kad ir kaip ją įvardintume. Bet Prisikėlimas (vieniems – Dievo, kitiems – Gamtos) kiekvieną kviečia susimąstyti apie mūsų pačių žmogiškumą žmoguje... Jo prisikėlimą kaip esmę... Arnoldas Aleksandravičius, LŽD centro valdybos atsakingasis sekretorius ir šių metų Stasio Lozoraičio premijos laureatas, skaito pranešimą, o tiksliau – organizuoja (arba, moderniau sakant, moderuoja) diskusiją apie moraliąją žurnalistikos politiką: Kodėl vienadieniai politiniai skandalai šiandien trukdo mums spręsti svarbiausias valstybės vidinius ekonominius ir socialinius klausimus? Minčių daug. Jei ir neišsakai jų garsiai, diskutuoji pats su savimi – savo sąžine. Ką galime padaryti, jei esame maža organizacija ir mūsų balsas silpnai girdimas? Reikia kalbėti garsiau! Kas nuo to pasikeis? Tiesiog – būsime daugiau pasakę! Būsime pasakę garsiau...

Šiame LŽD susirinkime man įteikia draugijos nario pažymėjimą... Straipsnelius įvairiomis temomis rašau jau ketvirtį amžiaus. Laisva ir nepriklausoma. Jaunystėje svajojau tapti žurnaliste. Ar išsipildė mano svajonė? Ir ne, ir taip... Pažymėjimas – tik formalumas. Ir taip, ir ne... Sėdėdama Vaižganto svetainėje mąsčiau: ar neapvyliau savo mylimo rašytojo, „deimančiukų“ ieškojusio? Ko daugiau mano straipsniuose – purvo ar dvasinės švaros? Pykčio, smerkimo ar – meilės? Rašantis – žodį erdvėn paleidžiantis – už žodį, kaip už savo kūdikį turėtų būti atsakingas...