Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Praėjus 25-eriems Lietuvos nepriklausomybės metams, sovietmetis nuo mūsų atrodo jauganėtinai nutolęs. Atsiranda vis daugiau jaunosios kartos žmonių, kurie kartu su rašytoju Mariumi Ivaškevičiumi galėtų tarti: „Pats sau dažnai pagalvoju, jog mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra kažkas priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save „prarastosiomis“. Užaugau blogio sistemoje, tačiau ji manęs dar nespėjo suluošinti. Pačiu laiku atėjo „teisingi“ laikai ir kone vienu metu su brandos atestatu „gavau“ išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems. Aš – atrastasis“ (Ivaškevičius, 2002). Sovietmečiui tirti svarbi Ainės Ramonaitės parengta knyga „Nematoma sovietmečio visuomenė“ (2015), Valdemaro Klumbio daktaro disertacija „Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu“ (2009), Tomo Vaisetos „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“ (1964-1984)“ (2014). Iš vyresniosios kartos autorių šį laiką daugiausia yra apibendrinę išeiviai – paminėtinas Kęstučio Girniaus straipsnis „Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 1996), Sauliaus Sužiedėlio, Liūto Mockūno ir kitų pranešimai konferencijoje „Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir / ar prisitaikymas“, vykusioje 1995 m.

Autobiografinių tekstų svarba

Daug medžiagos sovietmečio tyrimams teikia vis gausėjanti autobiografinė proza, kurioje bandoma užfiksuoti dar nesenos praeities patirtį. Pasirinkau aptarti dvi sovietmečiu gyvenusių autorių knygas, kurios pasirodė jau nepriklausomos Lietuvos metais: garsaus gydytojo Jono Lelio „Tragiškas ir komiškas miniatiūras: okupacijos meto gydytojo užrašus“ (1998) ir žinomo žurnalisto Kosto Kauko knygą „Pragaro šiokiadieniai ir šventės“ (2008). Šiedu autoriai į sovietmetį atėjo jau turėdami tarpukario nepriklausomos Lietuvos atmintį, tad savo tekstais galėjo aprėpti visą sovietinį periodą ir parodyti Lietuvos žmonių sąmonės lūžį, atskleisti, kas būdinga sovietiniam žmogui. J. Lelis gimė 1914 m. ir Vytauto Didžiojo universitete dar spėjo 1938 m. baigti medicinos studijas. Nors ėjo aukštas pareigas – buvo Vilniaus dermatologijos instituto direktorius – netapo partiniu. K. Kaukas nepriklausomos Lietuvos matė mažiau – gimęs 1928 m., jau sovietmečiu, 1954 m., baigė Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo „Tiesos“ redakcijoje ir tapo partiniu būdamas 18 metų. Abu autoriai pripažįsta tokių atsiminimų svarbą. Pasak J. Lelio, „mačiau, kuo normalų žmogų gali paversti totalitarizmas ir su juo susijęs fanatizmas, materialinis ir dvasinis skurdas, o ypač – baimė“ (Lelis, 1998, 6). Gydytojas jau įvadiniame žodyje prisipažįsta, kad sovietmečiu nebuvo bebaimis ar nepriekaištingas ir nesirengia tokiu dėtis. Kaip teigia buvęs žurnalistas K. Kaukas, apie tą laiką rašyti svarbu vien tam, kad šie liudijimai būtų atsvara sovietmetį pagražinančioms knygoms, kokių jau parašė ne vienas nomenklatūrininkas: „Jomis siekta ne pasakyti apie sovietų laikus kuo daugiau teisybės, o juos ir save pagražinti, papudruoti“ (Kaukas, 2008, 5). Atsiminimų autorius taip pat įvardija savo laikyseną sovietmečiu: „Nebuvau nei lojantis arba urzgiantis šunėkas – buvau panašus į atsargų zuikį, net miegantį atmerktomis akimis“ (Kaukas, 2008, 14).

Šiam tyrimui ypač pravarti rusų disidento rašytojo Aleksandro Zinovjevo (1922-2006) išpopuliarinta sąvoka „homo sovieticus“. Taip pavadinta satyrinė šio autoriaus knyga išversta į anglų, vokiečių, lenkų kalbas, bet, deja, nėra išleista lietuviškai. Rusiškai ją galima perskaityti internete. Išsamaus homo sovieticus tyrimo ėmėsi rusų sociologas Jurijus Levada – jis aiškinosi ir tai, kokie ankstesniojo tipo bruožai persikėlė į mūsų laikus – homo postsovieticus žmonėms. J. Levada įvardijo tokias esmines savybes: socialinis dviveidiškumas, įtarumas, izoliavimasis, prie kurių vėliau prisidėjo ir cinizmas, didesnis agresijos lygis. Šio mokslininko tyrimai gerai žinomi ir Vakaruose.

Bene išsamiausią ir labiausiai filosofiškai apibendrintą homo sovieticus portretą sukūrė Czeslawas Miloszas knygoje „Pavergtas protas“ (1953) – tai vienas pirmųjų ir iki šiol nepralenktų bandymų Vakarams parodyti sovietinės tikrovės košmarą. Štai ką apie tą laiką ir savo vaidmenį jame liudija lenkų disidentas: „Buvau linkęs nutylėti daug bjaurių dalykų, kad tik galėčiau ramiai užsiiminėti eiliavimo metrika ir ramiai versti Shakespeare’ą. Ką galiu, tai tik konstatuoti, kad pasitraukiau“ (Milosz, 2011, 12). Rašytojas prisimena tuo metu tvyrojusią baimę, siekį išvengti vargo, susidvejinimą, apsimetinėjimą: „(...) vaidinama ne teatro scenoje, o gatvėje, kontoroje, gamykloje, susirinkimų salėje ir net kambaryje, kuriame gyvenama“ (Milosz, 2011, 65). Šios įžvalgos duoda stimulą aiškintis, koks sovietmetis buvo mums, lietuviams, kaip jis atspindimas autobiografinėje prozoje.

Servilizmo ženklai prozoje

Autobiografiniai J. Lelio ir K. Kauko tekstai teikia nemažai duomenų apie homo sovieticus. Vienas pastebimiausių bruožų, išryškėjančių abiejose knygose, – prisitaikymas prie sistemos. Šią lietuvių savybę ir galimas skaudžias pasekmes iš anksto, dar 1935 m., buvo numatęs filosofas Stasys Šalkauskis savo laiške Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Štai ką jis rašė: „Valstybės gyvenime negalima rimtai pasikliauti vergų psichologija, nes dvasios vergas šiandien gali būti šalininku, o rytoj – spardančiu savo stabą maištininku; jis negali būti visuomeninės santvarkos tvirtumo ir pastovumo garantas.

Apskritai mūsų tautai per daug yra pagundų pasiduoti servilizmo linkmei. Visa jos tragiška istorija vedė ją šia linkme“ (Šalkauskis, 1982, 17).

Tarpukario filosofo įspėjimas su kaupu išsipildė vos tik į Lietuvą įžengė vieni ir kiti okupantai: sovietai, naciai ir vėl sovietai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“ (2007) tokių prisitaikymo faktų būtų galima rasti gausybę. Pavyzdžiui, kai pirmosios okupacijos metu vos tik Lietuvą užėmusiems sovietams prisireikė organizuoti palaikantį mitingą, senosios valdžios atstovai viską padarė taip, kaip jiems buvo liepta: „Visos A. Smetonos valdžios institucijos, tiesioginės ir netiesioginės prievartos mašina, pakeitus jos viršūnę, 1940 m. vasarą dirbo naujajam režimui“ (Lietuva 1940-1990, 2007, 85). Sparčiai pildėsi partijos gretos: „1945 m. pradžioje LKP (b) turėjo 3,5 tūkst., 1948 – 22,2 tūkst., o 1953 m. – 36,2 tūkst. narių“ (Lietuva 1940-1990, 2007, 279). 1944-1954 m. į stribų būrius įsitraukė daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkst. lietuvių (Lietuva 1940-1990, 2007, 361). Prisitaikyti buvo linkę ne tik nomenklatūros žmonės ir jiems tarnavusieji, bet ir menininkai: „Kas sugebėdavo laikytis legalumo ribų, tas gaudavo garbės vardus, premijas, privilegijas. Visa tai ugdė konformizmą, kuris iš dalies tapo būtina viešos kūrybinės veiklos sąlyga“ (Lietuva 1940-1990, 2007, 580). Kad ir kaip būtų nemalonu pripažinti, sovietmečiu lietuvių rašytojai į stalčių veik nieko nerašė, tik vienas kitas išdrįso savo tekstais pasirodyti Vakaruose: pavyzdžiui, be vardo ir pavardės buvo išspausdinta Juozo Glinskio pjesė „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, kurioje dramaturgas pašiepė sovietinę nomenklatūrą. „Įvesta totalinė žmogaus priklausomybė nuo valstybės, kuri vienintelė galėjo duoti darbo ir mokėti atlyginimą, skirti butą, aprūpinti maistu“, – rašo istorikas Vytautas Tininis (Lietuva 1940-1990, 2007, 441).

K. Kaukas knygoje „Pragaro šiokiadieniai ir šventės“ ne vieną kartą užsimena apie aukščiausio masto prisitaikymą. Sovietinės respublikos vadovas Antanas Sniečkus reaguodavo į bet kokius pokyčius Maskvoje: „Pavyzdžiui, savo ausimis daugybę kartų esu girdėjęs, kaip Sniečkus kiekvienos kalbos pradžioje ir pabaigoje dievino Staliną, o mirusį baisiausiai pasmerkė. Tas pats Sniečkus žavėjosi į diktatoriaus postą besiveržiančiu Berija, o kai artimiausi draugai Beriją suėmė ir tą pačią dieną sušaudė, Sniečkus paskubėjo apšaukti jį šėtono išpera. Po to Sniečkus karštai liaupsino į genseko postą taikiusį Malenkovą. Kai Malenkovui nepavyko, Sniečkus suskubo jį pasmerkti ir ėmė įtikinamiausiai dievinti sovietų šalies vadovu tapusį Chruščiovą, visus kvailiausius jo išsidirbinėjimus. Kai šis numylėtinis neteko aukščiausio posto, tas pats Sniečkus jį keletą metų griežčiausiai smerkė, liaupsino Brežnevą“ (Kaukas, 2008, 15). Žurnalistas apie sovietmečiu tvyrojusią prisitaikymo atmosferą liudija tokių faktų, kurių nerasi jokiame vadovėlyje. Jis prisimena savo mokslo draugus ir pažįstamus, kurie, bijodami tremties, sąmoningai ieškojo rusaičių ir jas vedė (Kaukas, 2008, 50), specialiai stojo mokytis karininkais (Kaukas, 2008, 74), baigė partines mokyklas ir tuo didžiavosi: „Prasčiausi mūsų studentai yra specvidurinių ir vidurinių mokyklų direktoriai“ (Kaukas, 2008, 118). Autorius prisimena ir aukštas pareigas ėjusį LKP CK sekretorių Vladą Niunką, kuris išsižadėjo savo sūnaus, kai šis pateko į valdžios nemalonę – mat norėjo išsaugoti pareigas (Kaukas, 2008, 172). Jo sūnus Karolis, manyta, nusinuodijęs (Kaukas, 2008, 179). Beje, nuodų kaip priemonės atsikratyti tų, kurie nereikalingi, motyvas knygoje pasirodo gana dažnai ir yra nuoroda į prisitaikymo aplinkybes – tai baimė tapti sistemos auka, kokia tapo kiti: „Jis buvo sveikas, stiprus. Apnuodytas pats nuėjo į ligoninę ir nukrito“ (Kaukas, 2008, 318). Netikėtos pažįstamų žmonių mirtys įbaugino ir patį knygos autorių, vertė jį būti kuo atsargiausią net savo namuose: „Man topteli: armonikėlė užnuodyta ir tyčia padėta“ (Kaukas, 2008, 325). Taigi iš esmės prisitaikymas formavo šizofrenišką homo sovieticus, kuris visur visko bijojo ir jautėsi persekiojamas.

Gydytojas J. Lelis kiek kitaip atskleidžia prisitaikymą: sovietinės sistemos įdiegti vaidmenys tampa būdingi ne tik nomenklatūrai, bet persmelkia ir paprasčiausių žmonių gyvenimus. Konformizmas knygoje „Tragiškos ir komiškos miniatiūros“ pasirodo tiesiog anekdotiškas: pavyzdžiui, vienas psichikos ligonis apsimeta komisaro pirmtaku, ir visi jo ima bijoti. Medikas prisipažįsta: „Gėda prisipažinti, bet gerokai išsigandau ir aš. O gal?.. kas gali žinoti? Tokie neaiškūs laikai...“ (Lelis, 1998, 13). Pralinksmina ir pasakojimas apie privilegijų ieškojusį tariamą revoliucionierių pogrindininką, kuris reikalavo kuo geriausios priežiūros ligoninėje ir netgi buvo parašęs laišką Stalinui: „Iš Stalino kanceliarijos į Sveikatos apsaugos ministeriją atėjo toks griežtas raštas, kad pats ministras pasiuntė savo „Pobedą“ (tada prestižinį automobilį!) ligoniui nuvežti į ligoninę“ (Lelis, 1998, 152). Tik po kurio laiko Partijos istorijos institute išsiaiškinta, kad toks revoliucionierius niekam nežinomas – buvo apsišaukėlis. Gydytojas, pats darbe susidūręs su šiuo revoliucionierių pogrindininkų reiškiniu, pastebi: „Jiems – specparduotuvės, specligoninės, specsanatorijos, specsaunos, net specvietos kapinėse. Todėl nenuostabu, kad tokių revoliucionierių pogrindininkų buvo daug ir, kas keisčiausia, ilgainiui jų ne tik nemažėjo, bet vis daugėjo, nors tai prieštarauja visiems biologijos ir logikos dėsniams“ (Lelis, 1998, 152).

Liudijama apie totalinį paklusnumą: per „rinkimus be pasirinkimo“, kaip prisimena autorius, išdrįso nebalsuoti tik senutės davatkėlės iš špitolės, bet ir už jas įgaliotinis paraginęs kitus pabalsuoti (Lelis, 1998, 19). Totalitarizmui priešinęsi tik labai nedaug žmonių: daugiausia prisimenami kunigai, kurie gynė žmogiškumą tiek sovietmečiu, tiek ir nacių laikais – pavyzdžiui, vyskupas Vincentas Brizgys, kunigas Konstantinas Kuprys. Vaidinta aukščiausiu lygiu: pasakojama apie vieną apsišaukėlį mokslininką, kurį palaikiusi Maskvos valdžia, – toks buvęs vienas biologijos mokslų daktaras. Visi prisitaikėliai vaizduojami karikatūriškai – apie tai miniatiūros „Politruko „broma, atverta ing viečnastį“, „Tarybinės „pamaldos“, „Laesio maiestatis“, „Angelo diena“, „Budrusis komjaunuolis“ ir kt. Neretai nomenklatūrininkų prisitaikymo akstinas – ne tik saugumo jausmas, bet ir privilegijuoto gyvenimo bet kokia kaina siekimas: „Paaiškėjus, kad nereagavo, galėjo būti apkaltintas praradęs revoliucinį budrumą, ir tada sudieu šiltai vietelei“ (Lelis, 1998, 149).

Autorius atskleidžia moralinį žmonių degradavimą okupacijų metais – pasakojama apie nubuožinimą, kai subėgdavo turto ištroškusi minia: čiupdavę viską, kas pakliūva po ranka (Lelis, 1998, 22). Tas pats nutiko ir su nužudytų žydų turtu, kurį savinosi net ūkininkai (Lelis, 1998, 44). Atskira istorija skirta sovietmečio nomenklatūrininkų privilegijoms: „Ministrienė paaiškino, kad žalsvasis Rokforo sūris gaminamas specialioje įmonėje tik atsakingiausiems darbuotojams ir jų žmonoms. Paprastai mirtingiesiems jis neparduodamas“ (Lelis, 1998, 164). Istorija baigėsi tuo, kad buvęs sovietinis ministras neteko ir posto, ir partijos bilieto: labai greitai buvo galima prarasti privilegijas, kuriomis nevengta pasididžiuoti prieš kitus.

Knygoje atvirai rašoma apie melą, kuris sovietmečiu tapo pagrindine savisaugos priemone. Pavyzdžiui, anketoje atsakinėdamas į klausimus, ar turi giminių užsienyje, ar yra artimų represuotų giminių, ar tarnavo Sovietų Sąjungai priešiškuose daliniuose, autorius visada rašydavo „ne“. „Teisingai atsakius į klausimus mano likimas būtų greitai ir iš esmės pasikeitęs“ (Lelis, 1998, 83). Prisimenama, kad žmonės žūdavo dėl savo atvirumo ir ilgainiui mokėsi veidmainiauti: „Žmonės dar nebuvo įpratę laikyti liežuvio už dantų ir dėl to žiauriai nukentėdavo“ (Lelis, 1998, 88). Apie šį liežuvio laikymo už dantų fenomeną nemažai rašoma ir traumos tyrinėtojų studijose: tylėjo tiek patyrusieji holokaustą, tiek buvę Sibiro tremtiniai, apie tai vengta kalbėti netgi šeimose, tarp pačių artimiausių žmonių. Galima būtų tarti, kad vienas iš ryškių homo sovieticus bruožų buvo apsimetinėjimas, sąmoningas kito „aš“ kūrimas: atsiminimuose skleidžiasi chameleoniška būtis.

Vietoj išvadų

Autobiografinė proza gali tapti liudijimu apie sovietmetį ir jame gyvenusius žmones, jų elgesį, vidines nuostatas. Žiūrint iš dabarties perspektyvos šis laikas atrodo tragikomiškas. Kita vertus, abu autoriai – tiek J. Lelis, tiek K. Kaukas – pasakoja apie tikrus žmonių gyvenimus, jų likimus, kurie neretai labai skaudūs, atveriantys tragišką to meto tikrovę. Labiausiai pabrėžiamas prisitaikymas prie totalitarinės sistemos, siekis išlikti bet kokia kaina, baimė tapti auka, melas išsižadant savo tapatybės: tai šizofreniška, chameleoniška būtis, pavergusi pačius įvairiausius to meto žmones.

Literatūra:

Ivaškevičius M. „Atrastasis“. Prieiga internetu: http://lithuanianculture.lt/atlikejai/marius-ivaskevicius-2/

Kaukas K. „Pragarošiokiadieniai ir šventės“. 2008. Klaipėda, „Druka“.

Lelis J. „Tragiškos ir komiškos miniatiūros: okupacijos meto gydytojo užrašai“. 1998. Vilnius, „Agora“.

„Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“. 2007. Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Prof. St. Šalkauskio 1935 metų laiškas prezidentui Antanui Smetonai. „Aidai“. 1982. Nr. 1, p. 13-20.