Nemanykim, kad tai juokinga – balsuoti už Gyvenimą ir Taiką. Jei ne, tu balsuoji už karą ir pagreitintą smurtinę mirtį. Tokio netaikaus elektorato nūnai būtų dauguma, kurią lemtingai papildo korektiškai neinantys balsuoti už nieką. Jie – už Nieką.

Didis bengalų poetas Rabindranatas Tagorė yra sakęs: „Mylėjau gyvenimą, tad mylėsiu ir mirtį“. Tikslesnis prasminis vertimas jo filosofijos dvasia kalbėtų apie Persimainymą.

Štai R. Tagorės eilutės iš nedidelio poezijos rinkinio „Mylinčiojo dovana“:

„Aš mielai pakęsiu kultūros pasididžiavimo mirtį

mano namuose,

jei tik nežinomoje laimingoje ateity

 atgimsiu piemeniu Brindos giraitėje“.

Tai mylinčiojo dovana – apie gyvenimo meilę. Dar niekas neparašė eilių arba dainų rinkinio „Žudiko dovana“. O kaip tik ši „dovana“ dabar vyraujanti, madinga.

Jonas Paulius Antrasis jau kada kalbėjo apie mirties kultūrą – ateinančią mirties civilizaciją. Persivertėme, lyg būtume nebesugrįžtamiečiai. Didis visuotinis priešiškumas tarsi Didysis Melas artėja kaip cunamis, kad palaužtų milijonų gyvenančiųjų dvasią ir paskandintų paprastą tiesą, kuri yra meilė.

Tik pažvelk: tavo brolio ir savų brolių žudikai lekia kaip amoko apsėstieji su peiliu rankoje, ištroškę užmušti kuo daugiau sutiktųjų. Antai beliko valanda iki paliaubų, tai juos apima tokia aistra dar nužudyti kuo daugiau per likusį trumpiausią laiką... Ir pamišę komandyrai, nelabojo kunigai duoda žiaurius įsakymus savo apkvaitintiems kareivoms. Reikia užimti tašką A. jei neliks gyvų – smulkmena.

Tačiau juk mes galim bent pareikalauti: liaukis žudęs! Stop – žudikų melui! Jis dalyvauja žudant.

Prisimenu seną sovietmečio pokštą iš garsiojo „Armėnų radijo“. Šventoji arba sviaščennaja kova už taiką tęsis tol, kol neliks akmens ant akmens.

Pokšto kalambūras nūnai prarastas, humoras apskritai agonijoj, užtat idėja veiksmingai įgyvendinama.

O melagių žodynas – tas pats kaip žudikų.

Totalus arba totalitarinis melas užlieja viską kaip girdimoji bei regimoji šio gal paskutinio Pasaulinio karo ginkluotė.

Tuo pat metu tiesa tokia paprasta ir amžina: neturėsi jokios taikos, jeigu ji neateis į sielą.

O ką begali Visatos našlaičio siela klaidžiojanti tamsybėse? Bent stabdykim dabartinę mirtiną globalaus nepasitikėjimo katastrofą, kurioje dar glūdi ir melavimas sau pačiam. Žmogau, žudymas nėra išlaisvinimas. Didžiausioji nuodėmė yra sunaikinti Gyvenimą – gyvybę. Jokia dievybė nesako to daryti, neliepia nekęsti. Nebent Nelabasis – visos žmonijos priešas.

Nebūkim jo tarnais, net jeigu melagingi pranašai kviestų žudyti Dievo vardu. Juk ir pats Dievas, mėgstąs kartkartėmis pajuokauti, be mūsų dar čia gyvenančių nebeturės ką veikti. Todėl prigimtinis Gyvenimo menas yra visiška opozicija ligotam Žudymo menui. Deja, šio meno festivalis eina jau be pertraukų. Jo žanrai susiformavę.

Pažvelkime. Lėkštas rutiniškas malonumas žudyti ir azartas bei kvaišalas tą darant; žudymo ideologijos ir technologijos; žudymo įrankiai sykiu su bekūnėmis medijomis; viršnacionalinė mirties pramonė ir klestintis individualaus bei masinio žudymo biznis – štai mūsų moderni kultūra. Žudymo, be abejo.

Kas nors tars: o ką tada, kai beprotis su kalašnikovu rankoje veržiasi į vaikų darželį, kad išguldytų nekaltuosius? Na, toks jau ne žmogus; likviduotinas negaištant, nes vaikus reikia ginti.

O šiaip jau kyla virš horizonto juodoji vilnis, tuoj užgrius, bet nepanikuokim, apsidairykim rimtai. Reikia ir svajonės – dar susitikti prieš laiko pabaigą. Reikia ir proto pastangos. Kodėl nesumąsčius globalaus šūkio ir  nesurašius pasaulinės Konstitucijos Žmonėms?

„Mes, žmonės... mūsų mėlynoje planetoje... bevelijam ir pasižadam būti žmonėmis“.

Tai reikštų – atmetame nežmoniškumą. Arba – arba.

Ir pasvajokim, kad bent Lietuvoje iš to nesijuokiama.

Nežmoniškumo okeanas, ir jo beribėje pirmoji nepageidautina – galimai uždrausta – būties šiukšlė būtų Neapykanta.

Visuotinis neapykantos uždraudimas (pavyzdžiui, Dievo vardu; įstatymo pažeidėjas prisipažįsta veikiąs šėtono valdose) turėtų apimti visą esamą spektrą nuo asmeninės pagieža apsirgusio nelaimės iki nacionalinės arba religinės masių beprotybės. Štai kodėl visiems gyvenantiems ir norintiems gyventi absoliučiai svarbi būtų minėtoji Konstitucija Žmonėms – kad ją priimtų, patvirtintų kiekviena tauta, kiekviena religija. Priimta širdyse, ne šiaip sau parlamentuose, ji taptų žmonijos gyvenimo, ne išsižudymo, vartais.

Kol kas vertėtų dar kiek išplėsti mūsų svajones apie globalią Konstituciją Žmonėms. (Prisiminkim, prancūzų ir kiti išminčiai 2004 m. rengė Konstituciją Europai, kurią prancūzų tauta referendume ir atmetė). Kai būsime subrendę, Konstituciją Žmonėms turėtų dar papildyti keli pamatiniai Įstatymai, savo ruožtu papildantys jau esamus dvylika. Tie buvo duoti per Mozę iš Nilo ir Jėzų iš Nazareto.

Naujausius galimus įstatymus apžvelkime nuo pačių paprasčiausių.

 

Žmonės nevalgo žmonių. Nei jų kūnų (žmogienos), nei jų žemių, miškų. Neleidžiama nuodyti jų ežerų ir jūrų, užkimšti upių arba paversti orą netinkamu kvėpuoti.

 

Žmonės privalo padėti žmonėms, o juolab draudžiama juos naikinti, griauti jų gyvenimą. Naikintojai iš neapykantos arba dėl pramogos yra skelbiami bepročiais.(Variantas: išregistruojami iš žmonių genties).

 

Žmonės atjaučia ir myli kitus žmones. (Taip pat: žmogus žmogų). Visi sudarome vieną šeimą ir taip toliau. Patyčių nepraktikuoja net gyvūnai.

 

Dėl utopijų visad privalu atsiprašyti, bet jos kyla ir kyla iš skausmo.

Svarstymo pabaigai – vėl iš dabarties.

Ateina maištininkai. Pirmiausiai, maištaujantys prieš brolybės nuostatą, mat ji galimai klaidinga iš esmės. Neveltui ji buvo pašalinta iš Konstitucijos Europai. Vargu betiktų šiandien Šiaurės Afrikai iki Sudano arba Rusijai.

Kol kas bevelijame, tai yra, teikiam pirmenybę amžinosios kits kito valgytojų kovos sampratai.

Čia bent prisiminkime Sokrato  gynimosi kalbą Atėnų liaudies teisme, kuri jam nepadėjo išsisukti:

„Jei aš noriu ir veikiu, kad mano žmogiškoji aplinka būtų blogesnė, o nuo to blogiau man pačiam, tai reiškia, aš esu beprotis“.

Štai taip – bet kurios grupės arba tautos instruktoriau, negadink, neblogink žmonių. Nebūk beprotis.

Žudytojų armijos naikinančios kita kitą, kad tik priešas negyventų! – toks šiandien yra mūsų pasaulis, modernusis Akmens Amžius, artėjantis link bedugnės. Jis prasideda, gal kaip antkrytis ir endemija, nuo akmens širdžių.

Bent įvardykim teisingai tas apnuodytų vargšų armijas ir jų fanatiškus vadus. Tiesus diagnozės žodis tebūnie mūsų bendros gynybos priemonė Nr. 1.

Gynybos nuo ko? – na, pamatinės kanibalų nuodėmės apibrėžimų jau turim sočiai.

Gynybos kam, vardan ko? – Gyvenimo vardan, kad jis tęstųsi mūsų mėlynoje planetoje ir toliau skrodžiančioje begalinę tamsą.