Dalia Michelevičiūtė. Nuotr. aut. Irmantas Sidarevičius

Jau trečius metus vyks ,,Gyvybės apdovanojimai” – šviesus renginys, skirtas pagerbti tuos, kurie savo veikla prisidėjo prie gyvybės kultūros puoselėjimo ir saugojimo. Kas Jums yra gyvybės kultūros puoselėjimas?

Man tai yra misija! Įmanoma misija! Žmogaus gyvybė yra šventa. Ji – neįkainojama vertybė, didžiausias stebuklas ir slėpinys. Pats žmogus gali sukurti nuostabiausių kūrinių, tačiau įkvėpti jiems gyvybės nepajėgs. Gyvybė yra Dievo dovana.

Tęsiant šią gražią mintį norėčiau paminėti, kad Jūs esate akcijos ,,Renkuosi gyvybę” ambasadorė. Kodėl ypač svarbu kalbėti apie prigimtinę gyvybę?

Mūsų galėjo ir nebūti, o mes esame, dirbame, kuriame, mylime vien dėl to, kad mūsų tėvai leido mums gimti. Jeigu asmuo dėl vienokių ar kitokių priežasčių galvoja, kad gyvybės nutraukimas yra leistinas, jis yra labai skaudžiai suklaidintas, mąsto paviršutiniškai, trumparegiškai arba nesuvokia to veiksmo pasekmių. Suvokimas gali ateiti per vėlai, kai tai, kas būna įvykę, tampa nebeatšaukiama.

Šiuo metu, kai pasaulyje ir mūsų šalyje valstybiniu mastu taip sparčiai priimami žmogaus gyvybei ir orumui nepalankūs įstatymai, man regis, labai svarbu kalbėti apie neįkainojamą gyvybės vertę ne vien dėl socialinių, bet ir ontologinių priežasčių. Ir kalbėti konkrečiai. Išgirsti skaičiai kartais taip supurto mūsų širdį ir protą, kad gali priversti permąstyti savo veiksmus ir ketinimus. Svarbu padrąsinti moteris, kurios apsisprendžia už gyvybę, jog jos nebus vienišos, kad ir kaip sunku būtų iškęsti įvairiausias išorines ir vidines įtampas.

Mes stebimės ir baisimės sunkiausiais nusikaltimais, įvykdytais karų metais, tačiau šis karas prieš negimusią gyvybę – pačią pažeidžiamiausią būtybę, kuri niekaip negali pati apsiginti, kuri kaip ir mes turi teisę gyventi – pranoksta per karą vykdomus žiaurumus. Šis klastingas karas vyksta slaptoje. Kai galvojame (jei pagalvojame?) apie negimusius vaikučius, jie mums tik skaičiai, o juk kiekvienas jų galėjo turėti savo vardą, galimybę gimti, augti, bręsti, išsiskleisti...

Mes puikiai žinome savo teises, tačiau privalome pagalvoti ir apie teises tų, kurie yra pakeliui, apie tuos, kurie užsimezga ne be mūsų bendradarbiavimo.

Akcija „Renkuosi gyvybę“

Ar gyvybė mums, žmonėms, neturėtų būti savaime suprantamas dalykas? Juk išgyvename įvairių patirčių: suvokiame, ką reiškia sunkumai, kančia, žinome, kas yra džiaugsmas. Todėl suprasti kitą žmogų ir atrasti savyje meilės, noro padėti neturėtų būti taip sunku. Tai tarsi jau yra mumyse. Kodėl, Jūsų nuomone, šiandien turime viešai kalbėti apie gyvybę, priminti visuomenei tai?

Mirties kultūros ženklai klestėte klesti esminiuose žmogaus būties matmenyse. Požiūris į gyvybę, šeimą, senatvę apibrėžia mus kaip brandžius asmenis. Žmogaus orumas nenumenksta nė viename jo gyvenimo tarpsnyje – ar tai būtų užsimezgusi įsčiose gyvybė, ar merdinti senatvė. Žmogus išlieka tas pats žmogus, net ir praradęs atmintį. Asmuo vertingas tiek jaunystėje, tiek senatvėje.

Kalbėti apie gyvybę ir žmogaus orumą per visus jo gyvenimo etapus šiandien ypač svarbu, nes mirties kultūra ir manipuliacijos su gyvybe, lytiškumu, eutanazija jau įteisinama įstatymais.

Žmogaus asmenį stengiamasi apibrėžti tik fizinės tikrovės duomenimis, kūno savijauta, sveikata. Jeigu mums kažkokiu slėpiningu būdu būtų leista išvysti žmogaus – kūdikio, senelio, neįgalaus, sergančio fizine ar psichine negalia, esančio komoje – sielą, esu tikra, suglumtume ir suvoktume, kokie žiaurūs, naikinantys yra mūsų veiksmai, dangstomi neva „kilniu“ tikslu – noru išvaduoti ką nors iš fizinio skausmo ar kitokių paklaidų nuo vadinamosios normos.

O kaip yra meno pasaulyje? Ar jame daugiau gyvybės, vilties, ar mirties kultūros? Ar menininkas gali turėti vilties nešėjo misiją?

Viltis, gyvybė ir mene, ir gyvenime man neatsiejama nuo grožio, tiesos ir gėrio. Antikoje grožis ir gėris buvo esminės meno savybės, vadinamos vienu žodžiu – kalokagatija, tai senovės graikų auklėjimo idealas – dvasinė ir fizinė darna.

Tokia turėtų būti menininko misija! Tačiau daugelį meno žmonių traukia nihilizmas, destrukcija, liguista savęs paieška, troškimas sukrėsti bet kokiomis priemonėmis. Man regis, tai ne drąsa, o brandumo stoka. Kalbėti apie viltį – tai reiškia gilintis ne tik į šiandienos aktualijas, bet ir į pasaulio sandarą, kūriniją, mokslą, asmens santykio su Kūrėju paieška. Tai grįžimas prie vertybių.

Man plyšta širdis iš skausmo, žiūrint į jaunus žmones, kurie, netekę vilties, išeina iš gyvenimo. Gal kaltas neteisingai suprastas meilės ir laimės suvokimas?.. Atrodo, kad kažkas kitas turi man siūlyti laimės receptus, kurie vis tiek nenumalšina prasmės troškulio. Daugelyje šiuolaikinių kūrinių nuolat mums bandoma įpiršti minčių, kad mūsų gyvenimas ir mirtis neturi prasmės. Tai yra klastingas melas! Visokiais būdais bandomas išplauti gyvenimo tikslas. Taip, yra daug liūdesio aplinkui, tačiau dažnai pastebiu, kad pasiduodame net nepabandę kovoti ar susidoroti su užduotimi. O dažniausiai atsitinka taip, kad kai tik pradedu galvoti ne apie save, o kitus, pasijaučiu laimingesnis. Kažką darydamas dėl kito.  

Mirties kultūros ženklų apstu visose gyvenimo plotmėse, tačiau darbuotis Vilties kultūros pusėje yra labai sunku. Šiandien didesnės drąsos reikia tam, kad gyventum, išstovėtum tiesoje, o ne nusivylęs, prislėgtas ar pavartojęs vienokių ar kitokių priemonių išeitum iš gyvenimo.

Nekalbu apie puritonizmą, kuris dangsto nepatrauklias gyvenimo puses pozityvumo šydu. Ar suklastotą viltį, kurią mums siūlo „saldaus gyvenimo“ serialai, žurnalai, reklamos. Stengiuosi tikrovę matyti tokią, kokią ji yra, ir apie ją kalbėti. Nesterilizuoti gyvenimo, bet net ir liūdesyje, skausme, kančioje ieškoti vilties. Visa tai turi gilią prasmę. O ieškodami prasmės, mes visada ieškome santykio su Dievu, net jei ir laikome save netikinčiais.

Materialistinis humanizmas vilties nepasiūlys.

Kokią vertę turi Dievo duota dovana, suteikianti mums galimybę dalintis savo „talentais“ su kitais, pavyzdžiui, labdara? Ar duodantis žmogus irgi kažką gauna?

Labdara, dalinimasis praplečia žmogaus širdį. Čia veikia Dievo buhalterija – duodu vieną, gaunu – šimtą! Nekalbu apie materialius vienetus. Malonės – daug gilesnis ir džiugesnis, matavimui neprieinamas dalykas. Kita vertus, gražu būtų tokia forma padėkoti Dievui už jo suteiktas dovanas.

Mūsų realiausias tikrovės suvokimas yra mus kasdien supantis pasaulis, jo sistema. Kaip manote, ar išsiplečia mūsų tikrovės ribos mums jautria širdimi prisidedant prie vilties nešimo jos stokojantiems, pagalbos vargšams, bendravimo su apleistais ir vienišais žmonėmis? Kitaip tariant, ar tai lemia mūsų žemiškosios prasmės sampratą?

Dovanojimas, dalijimasis, meilė, viltis, tikėjimas persmelkia mūsų žemiškosios prasmės sampratą. Tai egzistencinė būtinybė. Tačiau nepamirškime, kad materialiai labai turtingi žmonės taip pat stokoja gailestingumo, vilties ir gilesnio tikrovės suvokimo. Taip pat jeigu vargšus maitinsime vien materialiais dalykais, jų alkis nesumažės. „Kas neduoda Dievo – duoda labai mažai“, – sako Benediktas XVI. Atnešti žmonėms Kristų yra daug sunkesnis uždavinys, tačiau kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui! Su Juo ši misija yra įmanoma!