Pirmą kartą su graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso kūryba susidūriau atsitiktinai peržiūrėjusi jo filmą „Iltinis dantis“ (Kynodontas). Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įsimylėjau ne režisierių, ne, bet, mano nuomone, genialiai susuktą juostą. Tad, atėjus „Kino pavasariui“, skuodžiau į kino salę pasimėgauti į „Kritikų pasirinkimo“ programą įtrauktu jo filmu „Omaras“ (The Lobster).

68-ajame Kanų kino festivalyje Specialiuoju žiuri prizu apdovanotame „Omare“ vaizduojamas distopinis pasaulis, kuriame vienatvė – didelis nusikaltimas. Poros neturintys asmenys siunčiami į prašmatnų užmiestyje įsikūrusį viešbutį, kuriame per 45 dienas privalu susirasti antrąją pusę. Tie, kuriems to padaryti nepavyksta, paverčiami pasirinktais gyvūnais. Nenorėdamas sulaukti brolio likimo (jis tapo šunimi), pagrindinis personažas Davidas (vaidina Colinas Farrellas) bando susirasti naują partnerę.

Nors kino kritikai šį absurdo ir juodojo humoro kupiną filmą sieja su XX a. pradžios siurrealistų judėjimu ir Salvadoro Dali telefonu-omaru (jokiu būdu su jais nesiginčiju), mano dėmesį kaustė antiutopinė pasakojimo maniera. Atvykęs į viešbutį, Davidas apgyvendinamas 101-ajame kambaryje. Garsiajame George‘o Orwello romane „1984“ šiame kambaryje buvo kankinami Didžiajam broliui nepaklusę piliečiai. Ir jis įrengtas ne bet kur – Meilės ministerijoje. Kaip ir knygoje, „Omare“ Davidas izoliuojamas nuo pasaulio tam, kad būtų gražintas į sistemą: susirastų porą, „pamiltų“ ir, išlaikęs didįjį išbandymą, grįžtų į „normalų“ gyvenimą mieste. Žinoma, kiekvienai distopijai reikalingi maištininkai. Iš pilkos, vienodai apsirengusių „civilizuoto“ viešbučio svečių aplinkos Davidas bėga į šalia esantį mišką, kuriame sutinka vienišius – radikalią porų sistemai besipriešinančią grupuotę, kurioje, priešingai nei viešbutyje, visi romantiniai ryšiai griežtai baudžiami. Individualumą ir „kiekvienas už save“ ideologiją vertinanti bendruomenė pabėgėliui suteikia prieglobstį, imituodami laisvę, sukuria iliuziją, jog jis pagaliau gali elgtis kaip tinkamas. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad Davidas, pasišalinęs iš vienos sistemos, tiesiog atsidūrė kitoje.

Nors Y. Lanthimosas savotiškai interpretuoja vieną seniausių žmonijos kūrybos temų – meilę – „Omare“ iš tiesų ji niekam nereikalinga. Gal šiek tiek per stipriai pasakyta, tačiau nė vienoje barikadų pusėje jai tiesiog nėra vietos. Viešbučio svečiai desperatiškai ieško ne meilės, bet poros. Komiškai Išsisukinėdami ir apsimetinėdami, jie tiesiog bando išvengti graudaus likimo. Vienišių stovykloje sutikęs žavią moterį (vaidina Rachel Weisz), Davidas, norėdamas atvirai ją mylėti, privalo grįžti į porų sistemos valdomą miestą. Na, norėtųsi sakyti, kad meilė triumfuoja, tačiau, jei taip būtų, vargu ar filmas būtų vertas tiek dėmesio. Daug poetų apdainavo besąlygišką ir amžiną meilę, tačiau žiūrint „Omarą“ kyla rimtų abejonių, ar iš viso prasminga apie tokią kalbėti. Filme pliusas minuso tikrai netraukia. Ar du žmonės tinka vienas kitam, atskleidžia tik porą vienijanti „išskirianti savybė“. „Vilkas negali gyventi kartu su pingvinu“, – jau filmo pradžioje Davidą moko viešbučio vadybininkė. Davidas ir miške sutikta jo mylimoji – taip pat panašūs. Ar jie būtų kartu, jei pasaulį matytų skirtingai? Atsakymą režisierius žiūrovui leidžia pasirinkti pačiam.

Iki pat filmo pabaigos nesugebėjau apsispręsti, žiūriu dramą ar satyrinę komediją. Na, tokio sprendimo priimti gal iš tiesų ir neverta, nes, uždėjus etiketę, kūrinys netektų daug žavesio. Nors „Kino pavasaris“ į seansus žiūrovus kvietė šūkiu „Emocijų pavasaris“, „Omarą“ pavadinčiau neemocijų filmu. Ledinėmis veido išraiškomis veikėjai žudo, pyksta, myli ar neapkenčia. Davidas, nusprendęs apsimesti neturintis jausmų, beveik nesiskyrė nuo savęs, tik atvykusio į viešbutį. Būtent todėl, jei nebūčiau brošiūroje perskaičiusi režisieriaus pavardės, išėjusi iš salės drąsiai spėčiau (ir atspėčiau), jog filmas vis dėlto Y. Lanthimoso. Tai turbūt ir lėmė keistą norą, kad personažai prabiltų graikiškai.

Absurdiška būtų teigti, kad „Omaras“ orveliškai pasakoja TIK apie beviltišką kovą su sistema ar moko, kaip iš tiesų reikėtų mylėti. Apibūdinau kelis akį patraukusius dalykus, kuriuos kiekvienas galėtų užginčyti. Mokykloje daugumą iš mūsų sugadino mokytojos, liepdavusios aiškinti, ką norėjo pasakyti autorius. Galbūt jis nenorėjo pasakyti nieko, tiesiog sekė absurdišką ir linksmą (o gal liūdną) istoriją.

Pabaigai pridursiu tik tiek, jog filmas skirtas palyginti plačiai auditorijai. Jei „Iltinį dantį“ aptarinėji su keistus filmus mėgstančiais savo draugais, tai „Omarą“, anot mano bičiulės, jau galima parodyti ir mamai.