Kalbiname Tomą Bružaitę artėjant „Gyvybės apdovanojimams“, kurie jau trečią kartą balandžio paskutinį sekmadienį Pasaulinės gyvybės dienos proga (šiemet – 24 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos salėje) Vilniuje suburs žmones, savo darbais, iniciatyvomis ar kasdieniais įkvepiančiais poelgiais įrodančius, jog net menkiausias mūsų žingsnis kuria gražesnę Lietuvą, pasaulį ir mūsų visuomenę, kurioje laukiamas ir saugus galėtų būti kiekvienas: dar negimęs kūdikis, sergantysis, apleistas artimųjų ar suklydęs ir įstūmęs savo gyvenimą į prarają, bet norintis pradėti iš naujo.

Su Toma Bružaite kalbamės apie tai, kodėl verta kelti į viešumą gyvybės apsaugos klausimus, dalintis šviesiais pavyzdžiais ir apie „Renkuosi gyvybę“ bei „Kataliko balso“ iniciatyvas.

Kodėl reikia viešai kalbėti apie gyvybę? Ar jos saugojimas jau nebėra savaime suprantamas dalykas?

Mes esam žmonės – socialios būtybės, mokomės ne tik skaitydami knygas ar patys, užsidarę laboratorijose kažką tyrinėdami, bet mokomės pirmiausia vieni iš kitų. Iš knygų galime išmokti faktus apie gyvenimą, bet gyvendami ir matydami, susitikdami kitus, galime išmokti gyventi. Tad toks renginys kaip „Gyvybės apdovanojimai“ yra galimybė pamatyti, kaip ir kuo gyvena kiti žmonės ir svarbiausia – galimybė būti jų įkvėpti dovanoti gyvenimą kitiems.

Gyvybės kultūra, kurioje kiekvienas, net pats mažiausias ir pats silpniausias, gali jaustis saugus ir priimamas, kuriama pirmiausia kasdieniais darbais – kaip bendrauju su savo artimaisiais, kaip apie kitaip atrodančius, kitaip kalbančius, kitaip vaikščiojančius kalbu savo vaikams ar draugams, kaip atsakingai vartoju, kur ir kiek perku daiktų, kurie galbūt man net nereikalingi ir taip toliau. Ir kartais mūsų noras dovanoti gyvenimą bei kurti gyvą aplinką gali tapti įkvėpimu ir pavyzdžiu kitiems. Būtent tam, kad atrastume ir parodytume tokių pavyzdžių, reikia tokių renginių kaip „Gyvybės apdovanojimai“.

Ir todėl reikia viešai kalbėti apie gyvybę – kad pamatytume, jog esame ne vieni.

2014 m. Laivos visuomenės institutas buvo apdovanotas „Už politikų įpareigojimą puoselėti gyvybės kultūrą“. Martyno Ambrazo nuotr. Vytautas Raškauskas ir Toma Bružaitė

Jūs pati ne vienus metus dirbote Laisvosios visuomenės institute bei organizavote akciją ,,Renkuosi gyvybę“. Kokiu konkrečiu gyvybės saugojimo lygmeniu darbuojasi šis institutas? Kokie rezultatai?

„Renkuosi gyvybę“ akcija kaip tik ir buvo vienas iš pirmųjų Laisvosios visuomenės instituto visuomeninių projektų. Vienas iš tikslų, kuriuos kėlė šio projekto iniciatoriai, buvo noras sutelkti žmones, kurie galvoja, jog žmogaus gyvybė turi būti saugoma nuo pat pradėjimo akimirkos. Per trejus metus mūsų kelių šimtų būrelis išaugo į kelių tūkstančių dalyvių pilietinę akciją, vykstančią visoje Lietuvoje.

Įprastas ir madingas požiūris, jog abortas yra moters teisė ir kad moterys tos teisės nori – yra netiesa. Viešojoje erdvėje dažnai girdime, kad moterims reikia laisvės, galimybės rinktis net kito žmogaus gyvybės kaina, bet kasdienėse situacijose dažniau sutinku moterų, taip pat ir vyrų, kurie tiki žmogaus kilnumu ir kuriems savaime suprantama, jog teisę gyventi turi kiekvienas žmogus, kurie tiki vaiko ir mamos ryšiu, kurie galvoja, jog nereikia nužudyti vaiko, kad padėtum moteriai, kurie mano, jog moteris visais atvejais verta kur kas daugiau nei abortas.

Šia akcija norime suteikti girdimą balsą taip galvojantiems.

Tai ir yra svarbiausias rezultatas – matyti visoje Lietuvoje susirenkančių žmonių kartu pasakyti, jog norime tokios visuomenės, kurioje laukiamas yra kiekvienas.

Akcija „Renkuosi gyvybę“, 2015 m., Vilnius

Taip pat, kiek žinau, esate „Kataliko balso“ komandos narė. Kokių su gyvybės apsauga susijusių klausimų keliate „Kataliko balse“, kaip raginate katalikus argumentuotai ginti gyvybę?

„Kataliko balso“ komandos tikslas – suprantamai pristatyti Katalikų Bažnyčios mokymą įvairiais, visuomenei ir pačiai Bažnyčiai aktualiais klausimais. Katalikų Bažnyčia visada buvo viena iš stipriausių gyvybės kultūros kūrėjų ir labai praktiškais darbais dovanoja gyvenimą kitiems. Tik dažna bėda, kad Katalikų bendruomenei nepriklausantys žmonės, o dažnai ir patys katalikai nelabai žinome, ką mūsų Bažnyčia moko apie žmogų ir jo kilnumą. Kartais mes piktinamės Katalikų Bažnyčios pozicija galvodami, kad žinome, kokia ji yra, pavyzdžiui, negimusios gyvybės apsaugos, eutanazijos ar mirties bausmės klausimu. Tačiau, labiau įsigilinę į tai, ką, kodėl ir kaip moko Katalikų Bažnyčia, jei esame sąžiningi sau, tenka pripažinti, kad tas pasipiktinimas ne visada pagrįstas. Tad „Kataliko balsas“ ir vienija tokius katalikus, kurie nori gilintis į Katalikų Bažnyčios mokymą, ypač socialinį mokymą, ir ieškoti tinkamų būdų apie jį kalbėti šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje visi gyvename. Kalbėti tokiu būdu, kuris atneštų ne dar daugiau nepasitenkinimo, bet šviesos, paaiškintų, leistų susikalbėti net su tais, kurie užima kitą poziciją.

Kalbėti tokiu būdu, kuris atneštų ne dar daugiau nepasitenkinimo, bet šviesos, paaiškintų, leistų susikalbėti net su tais, kurie užima kitą poziciją.

Turime šiokį tokį temų sąrašą. Kalbame apie tai, kas šiandien aktualiausia ir kartu kontroversiškiausia: negimusio vaiko gyvybės apsauga, eutanazija, kontracepcija, homoseksualumas, santuoka ir šeima, moterų vaidmuo Bažnyčioje, šiuo metu vis aktualesnė tampa ekologijos tema. Tačiau šis sąrašas nėra baigtas. Mes stebime, kas vyksta visuomenėje ir Bažnyčioje, kokių problemų ir iššūkių kyla, kada ir kaip Bažnyčia išsako savo poziciją, stengiamės judėti kartu su tais įvykiais bei kalbamės apie tai, kas rūpi konkrečiu metu.

Ar jūsų aplinkoje yra daug žmonių, kuriuos galėtumėte siūlyti kaip kandidatus „Gyvybės apdovanojimų“ statulėlei? Galbūt ir pasiūlysite ką nors?

Savo močiutę ir senelį (šypsosi – aut. past.). Jie yra tie žmonės, iš kurių labiausiai ir pirmiausia mokausi apie pagarbą gyvybei ir meilę gyvenimui. Jų gyvenimas paprastas, bet visko pilnas. Tai žmonės, kurie dalinasi tuo, ką turi ne tik mažame (nors iš tiesų jis gana didelis) šeimos rate, bet ir su kiekvienu, kuris su jais susiduria. O tada dar pridėčiau ir savo tėvus, nes jie taip pat mokė, ką reiškia besąlygiška meilė – nesvarbu, kaip toli būtum nuo jų nuklydęs (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), visada gali grįžti namo, kur gali saugiai ilsėtis. Be šios patirties negalėčiau daryti to, ką šiandien darau.

Ar požiūris į gyvybę pasikeitė Lietuvoje, tarkime, nuo jūsų vaikystės laikų? Ar prisimenate kokių nors gražių, o galbūt priešingų situacijų? Apskritai, kur link šiuo klausimu juda Lietuva?

Manau, kad esu dar per jauna vertinti tokį pokytį. Visuomenės požiūris keičiasi labai lėtai. Kita vertus, nesu tikra, ar mes apskritai galime kalbėti apie pokytį. Ar nėra taip, kad dažniau net nesusimąstome, koks iš tiesų yra tas mūsų požiūris, juo nesidaliname, nediskutuojame, neklausiame, neieškome tiesos? Ir tada įvyksta toks keistas dalykas – viešojoje erdvėje ir politikoje ima vyrauti požiūris į žmogaus gyvybę, kurį pasiūlo galingesni, daugiau įtakos bei lėšų turintieji.

Tas požiūris (pavyzdžiui, kad embrionas nėra žmogus, kad jo vertė priklauso nuo to, kaip jaučiasi moteris, kad žmogų galima „pagaminti“ mėgintuvėlyje, leisti jam gimti arba juo eksperimentuoti, priklausomai nuo poreikio, kad teisė oriai numirti yra tolygu teisei nusižudyti su gydytojo pagalba ir t. t.) yra madingas, patrauklus, nes niekas nereikalauja jo permąstyti, tiesiog reikia patikėti „visagalės“ technologijos teikiama nauda, „moderniais

Akcija „Renkuosi gyvybę“, 2014 m., Vilnius. Nuotr. aut. Kęstutis Fedirka

ir „naują“ visuomenę kuriančiais politikais. Juk kas nori būti atsilikę? Bet tokia ideologinė perspektyva, kurioje nėra jokių etinių, moralinių normų, sukuria neribotų galimybių siekti naudos kaip tik tiems, kurie ir dirba be jokių etinių, moralinių apribojimų.

Bet tas požiūris kažin ar atspindi tai, ką iš tikrųjų galvoja paprasti žmonės. Giliai viduje visi suprantame tam tikras moralines taisykles, pavyzdžiui, nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų. Ir suprantame, kad ši taisyklė yra visai ne apribojimas ar suvaržymas, bet kaip tik tikrai žmogiško santykio sąlyga. Mes intuityviai tokias taisykles taikome savo kasdienybėje, nes norime su kitais sugyventi darniai. Ir ne tik namuose, bet ir didesnėse bendruomenėse.

Tik jei kalbėtume apie visuomenės veido kūrimą, aktyvų dalyvavimą viešojoje erdvėje, bėda ta, kad mums dažnai nepavyksta to tinkamai išreikšti. Mes žinome „teisingą teoriją“, bet neįtikiname savo oponentų ar tų, kurių požiūris tik formuojasi, nes nematome, neatpažįstame, kaip ta „teorija“ siejasi su tikru, kasdieniu gyvenimu. Kartais mums pritrūksta kantrybės išgirsti po aršia kritika, net emocingu puolimu slypintį pagalbos šauksmą, nes patys jaučiamės per daug netikri dėl savo įsitikinimų, ir kiekvienas klausimas, nepritarimas, diskusija, provokuojanti į save pažvelgti šiek tiek kritiškiau, tampa grėsme mums patiems išlikti.

Pokytis, kurio mums tikrai reikia – tai susitikti su savimi pačiais, sąmoningas savo pasirinkimų, savo įsitikinimų supratimas. Kol kas galvoju, kad to pasiekti galime tik „dalyvaudami“ gyvenime: bendraudami, veikdami kartu, kurdami saugią aplinką, kurioje būtų galima dalintis ne tik savo pasiekimais, bet ir savo klaidomis. Turime išdrįsti patikrinti savo įsitikinimus patirtimi, kalbėtis, diskutuoti, daryti kažką, kas pranoktų mus pačius.

Kol kas manau, kad to pasiekti galime tik „dalyvaudami“ gyvenime: bendraudami, veikdami kartu, kurdami saugią aplinką, kurioje būtų galima dalintis ne tik savo pasiekimais, bet ir savo klaidomis.

Ir aš net neabejoju, kad visi „Gyvybės apdovanojimų“ nominantai, ir tie, kurie laimės apdovanojimą, ir tie, kurie jo negaus, yra puikūs pavyzdžiai to tikro gyvenimo, kuriame „teorija“ tampa labai konkrečiu gyvenimą dovanojančiu veiksmu.