Dzūkijos partizanai iš kairės – Pranas Ivanauskas-Bevardis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Stasys Klimašauskas-Genys

Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kucūnų kaimo (Varėnos r.). Buvo dar ir penktasis Ivanauskų brolis Juozas. Bet jis nesuspėjo išeiti į mišką – paėmė į sovietų kariuomenę. Tėvai, o ir visas kaimas, Ivanausko atžalas vadino paprastai – peliksukais. Todėl, kad jų tėvas buvo Feliksas. Anksčiau kaimuose buvo dažnas atvejis vaikus vadinti mažybine forma – tėvavardžiais.

                                ***

Į šį pasaulį atėjau, kai partizaninis judėjimas Dzūkijoje jau buvo nuslopintas. Neaidėjo šūviai, naktimis neliepsnojo trobesiai, padegti Merkinės sovietų saugumiečių ir stribų būrių naikintojų. O ne kartą ir partizanų. Mano tėvus ir kaimynus nuvarė nuo nuosavos žemės – sutvėrė tarybinį ūkį. Atėmė ne tik žemę, bet ir arklius, įvairius padargus. Pamenu, kai griovė didelį tėvo suręstą kluoną ir rąstus vežė į gretimą Gudakiemio kaimą – iš žmonių gero statė svirnus grūdams, fermų pastatus, kurpė neva kolektyvinį ūkį. Felikso Ivanausko senelis turėjo net 50 hektarų žemės. Jis po smetoninėje Lietuvoje įvykdytos žemės reformos iš Masališkių kaimo su gausia šeimyna atsikėlė gyventi į Gudakiemio ir Kucūnų kaimų pakraštį, šalia miškelio. Pasistatė trobesius, o po kelerių metų vyresnysis jo sūnus Vincas, sukūręs šeimą, šalia tėvų, prie kelio į Nedzingę, atskirai susirentė namus. Nūnai abiejų buvusių Ivanauskų trobesių vietoje tankiai miškas suaugęs, dar vienas kitas pamatų akmuo išlikęs, menantis, kad čia gyveno žmonės. Beje, Nedzingės, Merkinės apylinkėse daug tokių tylių vietų, kuriose kažkada buvusios gražios sodybos, o vėliau pelenais paleistos, nugriautos ar kitaip sunaikintos. Taip siekta iš žmonių atminties išrauti partizanų vardą. Bet neišrovė. Kad ir baisiai nutolęs pokario laikas, tačiau mano krašto kaimuose jau kelintos kartos dzūkų šeimose vis dar gyvas partizanų, kaimo artojėlių paveikslas. Tikiu, jų paveikslas neišbluks ir po daugelio metų, nes per daug tragiška mūsų kaimo istorija. Ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, ir po karo, kai tie patys kaimo bernai su ginklu rankose nedvejodami, nors ir žinojo, kad žus, stojo ginti savo žemės, Tėvynės. Nesudrebėjo. Nepabūgo. Anaiptol. Į mišką išėjo net ne viena šeima. Kaip Ivanauskų atveju. Žinoma, gimtinėje įvairiai vertino ir dar nūnai vertina jų žygį. Juos, dažniausiai sovietinė valdžia, banditais vadino. Bet tarp paprastų žmonių – tik vienas kitas taip. Be abejo, būta tada ir nesusipratimų. O juk kartais ir nebuvo galimybių tiesą išaiškinti, atskirti, kur teisybė, o kur provokacija, pramanai. Tuo gyveno pokaris. Ano laiko sumaišties ženklai iki šiol neišblėsę. Tačiau jokie šešėliai negali aptemdyti partizanų, kad ir brolių Ivanauskų, šventos kovos.

                                ***

Kas man, vaikui, labiausiai įsiminė iš pokario? Itin tėvo, o ir kitų Kucūnų kaimo gyventojų miške, į Mantvilų ar Masališkių kaimų pusę, po didelėmis eglėmis sunkiama ruginukė. Kaip kaime sakoma – samagonas, kurį iš eilės pagal sudarytą griežtą grafiką virė kiekvienas kuciūnietis. Namine pas tėvą ateidavo pasivaišinti ir broliai Ivanauskai, kiti partizanai. Užsukdavo velnio lašų pasmaguriauti ir Merkinės stribai. Aišku, vieni – naktį, kiti – dieną. Ruginukė ir tada, ir nūnai Dzūkijoje turi didžiulę paklausą, populiarumą. Taip pat iš pokario aiškiai įsiminiau ir po vienos kitos taurelės įšilusio tėvo užtraukiamą vieną mėgstamiausių partizanų dainų: Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj... Žinoma, jų dainos iki šiol nenutilusios, tik tokie dainos žodžiai. Andai tėvas už stalo su kaimynais Juliumi Barysu ir Broniumi Labaravičiumi kartais iki išnaktų ne tik siųsdavo rateliu naminės degtinės pripildytą taurelę, bet ir vis pokarį prisimindavo. Man, vaikui, užlipusiam ant senovinio didelio pečiaus, buvo be galo smalsu klausytis suaugusiųjų pokalbio. Ištempus ausis gaudyti kiekvieną pasakojimą apie partizanus Ivanauskus, kuriuos vieni kaimiečiai gerbė, maitino, kiti jų paprasčiausiai bijojo, nors broliai Ivanauskai savo charakteriu nepanašūs, skirtingi buvo. Pamenu, kai tėvas labai pagarbiai pasakodavo apie Vincą ir Antaną Ivanauskus. Motina artimai bendravo su antrąja Vinco žmona. Pirmoji mirė, palikusi dukrelę, kurią paėmė auginti Ivanauskų giminės. Motina prisiminė tokį atsitikimą. Kartą tėvai su naująja Vinco žmona ir kitais Kucūnų kaimo žmonėmis vakarojo pas kaimynus Marytę ir Vincą Žiogelius. Tada buvo įprasta dažnai pas kaimynus susieiti, pasivaišinti. Na, tradiciškai po vienos kitos taurelės ir pasišokti. Kaimynas Vincas Žiogelis grojo akordeonu. Kažkas iš vyriškių ne kartą Vinco Ivanausko žmoną smagiai pašokdino. Daili moteris buvo. Atrodo, nieko tokio neįvyko. Tačiau Marytė Žiogelienė po kelių dienų atėjusiam partizanui Vincui tarsi ir juokais išpyškino – jo žmoną labai jau vienas vyras šokdinęs... Sakė, žiūrėk, kad nuo tavęs nenuviliotų... Žinoma, Vincui užvirė kraujas. Smarkiai mylėjo žmoną. Bet partizanas Vincas nešoko tam vyrui kerštauti, tik ėmė aiškintis, kaip iš tikrųjų tą vakarą buvo. Išsiaiškinti pobūvio aplinkybių susitiko ir su mano motina:

–     Nieko ten, Vincai, nebuvo, pasišoko visi ir išsiskirstė. Tavo žmona beveik visą laiką prie pečiaus atsirėmusi viena stovėjo...

Vincas Ivanauskas-Gegutis

Vincas patikėjo motinos žodžiais, tik iš pradžių norėjo kaimynę už aštrų liežuvį pamokyti, bet vėliau negerą mintį nuginė į šalį. Vincas, vyriausiasis Ivanauskų sūnus, nebuvo kerštingas. Kerštu netryško ir jo broliai. Atvirkščiai. Antai iš tėvo pasakojimų susidariau net romantišką partizano Antano paveikslą. Tik apie kitą jų brolį partizaną Praną girdėjau rūstokų kalbų. Neva jis buvęs labai griežtas. Partizanavęs drauge su tokiu pat griežto būdo partizanu Stasiu Klimašausku-Geniu iš Kurmiškių kaimo. Gal jie kai kuriais atvejais tokie ir buvę. Bet ne mūsų šeimos atveju. Antai tėvas prisiminė, kai kartą Pranas Ivanauskas jam paliepė gauti medžiagos drabužiams pasisiūti. Mūsų šeima, o ir kiti kaimynai pirmaisiais pokario metais varganai gyveno, juk kone viską į sovietinį ūkį paėmė. Ir jokių algų iš pradžių nemokėjo. Kur imti medžiagos? Tėvas Merkinėje už skolintus pinigus gavo jos. Apie tai sužinojo partizanas Antanas Ivanauskas. Jis tėvui grąžino pinigus. Žinoma, kad ir negrąžinęs būtų – nieko baisaus tąsyk neturėjo įvykti. Tėvai ir daugelis kaimiečių kaip ir pareigą jautė aprūpinti partizanus apranga, maistu. Juk partizanai iš šventos dvasios negalėjo gyventi. Tokia buvo rūsčios pokario kovos kaina. Taigi – broliai Ivanauskai ne tik skirtingo būdo buvo, bet ir kovojo skirtinguose partizanų būriuose. Kad vienu metu broliai nežūtų. Todėl pas tėvą ir kitus Kucūnų kaimo gyventojus naktimis ateidavo atskirai. Visi bičiuliškai prie taurelės išsikalbėdavo apie kaimiečių sujauktą gyvenimą, išdraskytas šeimas. Atrodo, dar vakar gretimų kaimų berniokai kaip viena šeima gyveno, bet atėjo baisus metas, kai ne vienas jų ir kitoje kovos barikadų pusėje atsidūrė. Mano tėvai tik per plauką nenukentėjo nuo sovietų valdžios – juos galėjo ištremti. Rūstaus likimo galėjo sulaukti ir nuo partizanų. Andai tėvo brolis Mykolas, buvęs smetoninės Lietuvos ulonas, aršiai susipykęs su vienu partizanu dėl vienos Kucūnų kaimo panelės, kaip ir buvo priverstas bėgti į Merkinės miestelio stribyną. Tėvas brolio pasirinkimą eiti į stribyną smerkė, ypač mano motina. Pasak tėvų, jis galėjo išvažiuoti į Vilnių, kuriame po karo reikėjo darbo jėgos. Tačiau nepaklausė. Apie tai sužinoję partizanai Ivanauskai iš karto prisistatė pas tėvus.

–     Ką, Česka, su tavim daryti? Geras tu žmogus, bet tavo brolis – niekšas! Sušaudyti visus jus reikia!

Bet čia pat motina Pranui Ivanauskui į parankę ir susijaudinusi sako:

–     Pranai, visokių žmonių šeimoj būna, brolis už brolį neatsako...

Nenukentėjo tėvai. Vis prisimenu, kai ne vienas mano ir gretimų kaimų gyventojas tvirtino, kad Pranas Ivanauskas buvęs labai žiaurus. Bet ar iš tikrųjų? Jei taip – mano tėvus būtų sušaudęs. Tada, sakė, per daug nebuvo smulkinamasi. Vis dėlto partizanai gilinosi į kiekvieną atvejį. Net ir pakirsti ligų amžinai drėgnuose bunkeriuose. Išliko tvirti ir neturėję jokios vilties iš Vakarų sulaukti pagalbos. Kaip supratau iš tėvo pasakojimų, jie tikėjo nepriklausoma Lietuva. Jie mylėjo artimą, pogrindyje bandė kurti ir šeimas. Antai Pranas Ivanauskas buvo įsimylėjęs mano pusseserę Genovaitę iš Kucūnų kaimo. Naktimis ją lankė. Bet, sakė, iš jų draugystės nieko neišėjo. Gal pusseserė bijojo susaistyti likimą su sovietų medžiojamu partizanu? Anais metais ji, jau perkopusi devyniasdešimties metų slenkstį, buvo atvykusi iš Lenkijos aplankyti savo giminės. Ne kartą buvo savo gimtinėje. Ji irgi dažnai pasakodavo apie pokarį, kurį patyrė. Tik 1957 m. su savo tėvais, t. y. su vyriausiuoju mano tėvo broliu Konstantinu, išvyko gyventi į kaimyninę šalį. Garbaus amžiaus sulaukusi pusseserė Genovaitė, beje, ir po daugelio metų neužmiršusi lietuvių kalbos, prisiminė susitikimus su Pranu Ivanausku, ypač paskutinį:

–     Kaip šiandien pamenu tą naktį. Buvau išėjusi į kiemą. Pūtė šaltokas rudens vėjas. Sustojome vienas priešais kitą. Pranas vis tikėjo, kad neatsisakysiu už jo tekėti. Patiko jis, bet tėvas priešinosi tokioms jungtuvėms. Pabijojau ir aš. Ne, Pranai, šauk, bet neisiu už tavęs. Jis staigiai pasisuko, kad tėkš šautuvą šalia klevo... Išsigandau, bet nieko nedarė, teištaręs eik tu, šlėkčionka... Apsisuko ir paėmęs šautuvą nužingsniavo į tamsą...

Daugiau jie nebesusitiko, nes kitų metų pavasarį Pranas Ivanauskas žuvo. Bet tai atsitiko daug vėliau. Po tų vos tragiškai tėvui nepasibaigusių dienų mūsų šeimoje partizanų autoritetas dar labiau išaugo. Tėvas jau bet kuria proga vis užtraukdavo graudžią partizanų dainą Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj. O man ji kaip koks himnas skambėdavo. Vėliau pats ne kartą ir su kaimo draugais ją užtraukdavome – andai Subartonių kaime, ant Pakelinio ežeriuko krantų, vykdavusioje prie žibalinių lempų gegužinėse. Tokioje didelėje daržinėje. Beje, seniai nėra tos daržinės prie mįslingo, gilaus Pakelinio ežeriuko. Kažkurio kaimo vaikinai, nepasidaliję panelių, vieną naktį daržinę sudegino, todėl neliko ir gegužinių, kuriose skardžiabalse armonika polkutes ir valsus traukė Masališkių kaimo muzikantas Stasys Janulevičius. Tad gegužinės kaip ir užsimiršo. Bet štai partizanų dainos žodžių užmiršti neišeina, nes jie mano atminty pernelyg giliai – kaip pokario aidai įsirėžę. Vis prisimenu. Nūnai, kur būta Ivanauskų sodybos, einu dažnai grybauti. Ypač rudenį, kai dygsta žaliuokės (kaip mes sakydavome – zelionkos). Bet likę trobesių pamatų akmenys kiekvieną kartą sugrąžina į pokarį. Tai kaskart pasikartoja. Ir ne tik po buvusių Ivanauskų sodybų vietas pasivaikščiojus.

                                 ***

Partizano sūnus Mindaugas Ivanauskas turi ne tik puikų balsą, bet ir gražiai groja akordeonu

Jau senokai norėjau įsigilinti į Ivanauskų, kaip ir mano tėvų buvusių kaimynų (juk net kilometro atstumas sodybų neskyrė), likimą. Partizanų, ūkininkų, kurie šventai mylėjo žemę, likimą. Papasakoti nieko neretušuojant. Nenutylint. Kitaip ar verta būtų į Ivanauskų likimą gilintis? Žinoma, sudėtingas ir, manding, neįprastas toks reikalas. Bet kažkas manyje nuolatos kunkuliavo, vertė prabilti. Nemažai apie brolius partizanus Ivanauskus sužinojau ne tik iš tėvų, bet ir iš Gudakiemio kaimo žmonių. Bet tie kaimiečių prisiminimai – gana prieštaringi. Nūnai, patikrinus rašytinius šaltinius, kai kurie pasakojimai apie Ivanauskus tiesiog prasimanyti. Be abejo, didelis pokario lobis buvo daugiau kaip trisdešimt metų saugoti ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje išspausdinti paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimai Daugel kritų sūnų. Tada vienu atokvėpiu perskaičiau publicisto talentą turėjusio A. Ramanausko knygą. Ypač buvo smalsu ir naudinga skaityti tas partizanų vado atsiminimų vietas, kuriose būtent pasakojama apie partizanus brolius Ivanauskus. Jiems knygoje labai daug vietos skiriama. Neatsitiktinai. Pasirodo, A. Ramanauskas dažniausiai apsistodavęs Merkinės ir Nedzingės apylinkių miškuose bei atokiuose sodybose įrengtuose bunkeriuose. Iš čia vadovavo Dzūkijos, o vėliau – ir visos Lietuvos partizaniniam judėjimui. Ypač partizanų vado knygoje daug dėmesio skiriama Vincui Ivanauskui-Gegučiui. Irgi – neatsitiktinai, nes Vincas ėjo A. Ramanausko adjutanto pareigas. Partizanų vadas knygoje detaliai aprašo brolių Ivanauskų kovą su priešu, jų žūtį. Antai apie Vincą rašo: „Gegutį jau seniai ir artimai pažinau. Jo pirmoji žmona buvo mirusi, ir jis buvo vedęs antrą kartą. Nuo rusų iš pradžių slapstėsi savo namuose. Virtuvėje prie durų Gegutis buvo išsikasęs mažą slėptuvėlę, o ant angos būdavo užtrauktas puskubilis, kuriame maišomas kiaulių ėdalas. Pamatęs rusus, Gegutis ten slėpdavosi. Taip jam net kelis kartus pavyko išsisukti iš priešo nagų. Kartą rusai prie namų priartėjo tuo metu, kai Gegutis dirbo kluone. Žmona pranešė, kad rusai ateina, ir jis paspruko, nors ir apšaudytas. Atsikeršydami už tai, rusai su Merkinės istrebiteliais nušovė Gegučio žmoną. Nuo to laiko Gegutis namo jau neparėjo. Našlaite yra palikusi jo dukrelė, kurią jis turėjo su pirmąja žmona.“ Partizanų vadas labai šiltai atsiliepia apie Vincą Ivanauską, kad jis buvo iš tauriųjų partizanų: uolus, sąžiningas ir drausmingas, gerbiamas ne tik kovotojų, bet ir gyventojų, kurie jį gerai žinojo.

Merkinės Kryžių kalnelis ir Partizanų koplyčia

Beje, sovietiniais metais nežinojau partizanų Ivanauskų slapyvardžių. Juos tėvai ir kaimų gyventojai vadino vardais ir pavarde arba tiesiog peliksukais. Vyriausiasis partizanų brolis Vincas, kaip jau minėta, turėjo slapyvardį – Gegutis, Jonas buvo Rugys, Antanas – Šturmas, o jauniausiasis Pranas – Bevardis. Daugiau kaip trejus metus išsilaikė Ivanauskai, su Merkinės ir Nedzingės partizanų būrių vyrais kovojo su priešu. Jie visi žuvo tuometėse Merkinės ir Perlojos apylinkėse – skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Antai iš brolių pirmasis žuvo vyriausiasis, trisdešimt dvejų metų Vincas – 1947 m. rugsėjo 16 d. prie Perlojos, pasaloje prie vadinamojo Velnio tilto kautynėse su rusų kareiviais. Po beveik dviejų mėnesių – lapkričio 8 d. – prie Mantvilų kaimo žuvo dvidešimt šešerių metų Antanas. 1948 m. vasarą Norulių kaime – trisdešimt dvejų Jonas. O jauniausiąjį iš brolių Ivanauskų Praną, tesukaukusį vos dvidešimt ketverių metų, 1949 m. kovo 12 d. mirtis pasitiko Ežeraičių kaime. Beje, Ivanauskų šeimoje, kaip jau rašiau, gyveno ir penktasis brolis Juozas, vienintelis neišėjęs į partizanus, nes buvo pagriebtas į sovietų kariuomenę. Veikiausiai ir jis būtų prisijungęs prie brolių, bet ką tik atitarnavusį sovietų kariuomenėje kažkas nužudė Vilniaus geležinkelio stotyje. Pasakojama, kad užmušė plyta per galvą, kad peiliu nudūrė. Įtariama, kad tai sovietų saugumo vyrai pasidarbavo... Net iki šiol įvairių versijų sklando. Dar iki šiol ne visos aiškios žūties aplinkybės ir kitų brolių Ivanauskų. Žinoma trijų brolių partizanų nustatyta tiksli žūties diena, o štai ketvirtojo Jono – tik spėjama. Dokumentuose rašoma, kad jis žuvo vasarą Merkinės apylinkės Norulių kaime. Jonas vieną vasaros naktį nakvojo pas žmoną Malviną. Jis buvo susituokęs su šio kaimo gyventojų Julijos ir Roko Čaplikų dukra. Jų sodyba stovėjo atokiau nuo kitų sodiečių pastatų. Štai vieną rytą senieji Čaplikai netoli savo sodybos pastebėjo iš miško išnirusius du Merkinės stribų prisėdusius vežimus. Kaip vėliau paaiškėjo, stribai važiavo visiškai ne į Čaplikų sodybą, bet pastebėję jų kieme bruzdančius žmones nusprendė užsukti ir patikrinti. Apie pavojų senieji Čaplikai įspėjo žentą Joną ir dukrą Malviną. Jonas su žmona šoko per lauką bėgti. Jo žmona paspruko, bet štai Jonas, pasirodo, turėjo dusulį, ir bėgdamas pavargo – jį, negalintį bėgti, ir pasivijo stribų automatų kulkos. Suvarpė kojas. Pamatęs, kad nepabėgs nuo stribų, partizanas nusišovė. Negyvą Joną Ivanauską stribai nuvežė į Merkinės būstinę. Po nakties užkasė prie Merkinės kapinių. Dabar toje vietoje pastatytas Kryžių kalnelis su Partizanų koplyčia. Suskaičiuota, kad šioje miestelio vietoje užkasta net 612 partizanų kūnų. Pasirodo, partizanus, žuvusius įvairiose Merkinės apylinkės vietose, stribai ir rusų kareiviai surinkdavo ir atveždavo į Merkinę – jų išniekinti kūnai kelias dienas gulėdavo miestelio aikštėje. Tik po kelių dienų užkasdavo. Būtent daugelis Merkinės apylinkėje žuvusių partizanų ne savo valia atgulė už miestelio vidurinės mokyklos pastatų. Vėliau ant partizanų palaikų buvo įrengtas mokyklos stadionas. Dar ilgokai ir baigęs tuometę Merkinės R. Mizaros vidurinę mokyklą nežinojau, kad per fizinio rengimo pamokas lakstėme, žaidėme tiesiog ant partizanų palaikų... Tai kaskart prisiminus – labai negera pasidaro. Žinoma, kai kurie merkiniškiai žinojo tą baisų dalyką. Tylėjo ne vienas tuometės Merkinės grietinėlės veikėjų. Nesakė, nes buvusią santvarką gerbė, uoliai ją gynė. Nūnai kai kurie tie patys buvusieji – kaip ir didžiausiais patriotais patapę. Jau nepriklausomos Lietuvos. Bet bala jų nematė... 

                               ***  

Apie keturių partizanų brolių Ivanauskų likimą daugiau ar mažiau žinojau. Tik nieko iš tėvų pasakojimų nesu girdėjęs apie ketvirtąjį partizanų brolį Joną. Perskaičius partizanų vado A. Ramanausko atsiminimus Daugel krito sūnų... sužinojau, kad Jonas Ivanauskas daug vėliau nei jo broliai įstojo į partizanų gretas. Kai broliai jau kovojo, jis ūkininkavo pas uošvį Noruliuose. Tolokai nuo gimtųjų namų. Bet ir čia stribai užuodė, išsiaiškino, kur dar vienas partizanų brolis. Suėmė. Laikė uždarę Merkinėje ir ruošėsi išvežti į Alytaus kalėjimą. Jono žmona, sužinojusi, kad vyrą veš į Alytų, informavo partizanus. Partizanai – trys broliai Antanas, Pranas ir Vincas Ivanauskai su dviem pusbroliais – pasirengė Joną išvaduoti kelyje Merkinė–Alytus. Prie Ilgininkų kaimo, pamiškėje, užpuolė 9 stribų ir kareivių prisėdusius vežimus, nukovė visą gausią sargybą ir išlaisvino brolį Joną. Tądien ir ketvirtasis brolis Ivanauskas tapo partizanu. Gavo slapyvardį – Rugys. Bet tik po 1990-ųjų daugiau faktų sužinojau apie ketvirtąjį brolį partizaną. Ir po daugelio metų buvo didelė staigmena, kai perskaičiau spaudoje, kad yra gyvas Jono Ivanausko sūnus Mindaugas. Kad jis gyvena sostinėje, eina Vilniaus oro uosto generalinio direktoriaus pareigas. Kaip Gudakiemio kaime pasakytų – didelis viršininkas... O kaip dar vėliau paaiškėjo, pasirodo, ir Mindaugas, ir aš baigėme tą pačią Merkinės vidurinę mokyklą. Tik jis šią mokyklą – dar be Amerikos komunistų metraštininko Rojaus Mizaros pavadinimo. Beje, ir miestelio vidurinė mokykla, kaip ir įvairiais laikais visokiausi šio aptriušusio miestelio veikėjai, keitė kailius, pavadinimus. Viską darė tvarkingai, nepriekaištingai prisiderindavo prie kiekvienos santvarkos. Nūnai senoji Merkinės mokykla jau V. Krėvės vardą gavusi, net gimnazija tapusi. Nešioja ne tik garbingą iš Merkinės krašto – Subartonių – kilusio rašytojo vardą. Ir, duok Dieve, kad šįkart jį širdy nešiotų. Taip, kaip širdy savo tėvo atminimą nešioja vienintelė iš Ivanauskų vyrų likusi atžala – Mindaugas. Beje, jis dažnas svečias Merkinėje. Kai Mindaugas vadovavo Vilniaus oro uostui - įmonė finansiškai parėmė šio miestelio Partizanų koplyčios statybą, tėvo kovos draugų Kryžių kalnelyje įamžinimą. Mindaugas įsitikinęs, kad Kryžių kalnelyje ilsisi ir jo tėvas. Beje, pirmąsyk partizano Jono Ivanausko sūnus apie savo tėvą sužinojo iš senelio Roko Čapliko, būdamas tik dešimties metų, su motina ir patėviu Augustu Remeika gyvendamas Merkinės apylinkės Norulių kaime. Tokia naujiena jaunajam kaimo berniokui kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo, nes patėvį laikė tikru tėvu. Pasirodo, Mindaugo motina Malvina Ivanauskienė, vėliau Remeikienė, vengė sūnui pasakoti apie po karo įvykusias šeimos permainas. O jos – išties dramatiškos. Žuvus pirmajam vyrui jauna našlė Malvina kurį laiką slapstėsi pas gimines. Bet ir ten partizano žmonos tykojo pavojai. Po kurio laiko ji sukūrė naują šeimą būtent su A. Remeika, kilusiu iš Kastriškių kaimo, netoli Nemunaičio. Jis dirbo tuometėje Subartonių girininkijoje, netoli Norulių. Malvina manė, kad pakeitus pavardę bus įmanoma išvengti sovietų valdžios persekiojimo. Neišvengė. Po metų, 1950 m. rudenį, trejų metukų Mindaugą su motina ir patėviu ištrėmė į Irkutsko srities šachtininkų miestą Čerenhovą. Mindaugas labai pagarbiai pasakojo apie patėvį:

–        Sovietų valdžia nusprendė ištremti tik motiną ir mane. Patėvio nelietė. Tačiau jis nepasiliko Noruliuose – savo noru kartu su žmona ir manimi išvyko į tremtį...

Tačiau Remeikų šeimą ne į šachtas nugrūdo dirbti – patėvis įsidarbino statybose, o Mindaugo motina tremtyje darbavosi kaip siuvėja. Ji kariškių žmonoms siūdino sukneles, kitus drabužius. Motina šalia barakų įsitaisė ir pašiūrę, joje net kiaulę užaugindavo. Jaunajam Mindaugui nelabai kas pasiliko atminty iš Sibiro, nors svetimame, nemielame krašte ir šešerius metus gyveno, nors ten ir tris klases baigė. Ne mokslus rusų kalba, o labiausiai atsimena užterštą miestą. Tarsi ir nūnai regi, kaip per kiekvieną lietų nuo medžių suodžiai tekėdavo. Sukrečiantis vaizdas! Ten ir oras, ir žemė buvo nuodingų medžiagų pritvinkusi. Mindaugas tuos tremties suodžius uostė iki 1956-ųjų, kol motinai, jam ir Sibire gimusiai sesutei Elvyrai leido trumpam atostogų metu aplankyti Lietuvą. Kad motina su vaikais nepasiliktų Lietuvoje visam laikui, Čerenhovo valdžia Mindaugo patėvį pasiliko kaip užstatą. Savaime suprantama, motina su dukrele atgal traukiniu nubildėjo į Irkutsko kraštą, o štai Mindaugą slapta paliko Noruliuose, pas senelius. Neilgai be motinos, sesutės ir patėvio Mindaugas gyveno – lygiai po metų iš tremties paleido ir likusius Remeikų šeimos narius. Vėl visi apsigyveno Noruliuose, tik jau ne Mindaugo senelių, o kito šio kaimo gyventojo Petro Aleksos troboje. Jie Remeikoms skyrė vieną kambarį. Vėliau Remeikų šeima persikėlė į Merkinę – miestelyje prie bažnyčios pasistatė namus. Tada Malvinos pirmojo vyro Jono sūnus Mindaugas jau buvo baigęs Merkinės vidurinę mokyklą. Beje, Rodukos pradinę, Puvočių septynmetę ir Merkinės vidurinę mokyklas Mindaugas baigė dar gyvendamas Noruliuose. Prie žibalinės lempos... Jis prisiminė, kaip su klasės draugais sportavo, atlikdavo karines pratybas būtent toje vietoje, kur užkasti partizanų kūnai, tarp jų, neabejoja, ir jo tėvo. Beje, tada, kai Mindaugas mokėsi Merkinės vidurinėje mokykloje, šioje vietoje nebuvo stadiono. Nežinojo ir Mindaugas, kad su kitais mokiniais mindo partizanų palaikus. Ir apskritai tada apie tėvą Mindaugas ne ką žinojo. Gūdūs laikai, aplinkui tvyrojo baimė. Tik prasidėjus Lietuvoje Atgimimui paaiškėjo baisūs Merkinės rusų kareivių ir stribų padaryti nusikaltimai.

                                    ***

Mindaugui viena už Merkinės gyvenanti moteris pasakojo mačiusi prie pat kapinių užkasant partizano kūną. Spėjama, kad jo tėvo. Rodė tą vietą. Moteris tą rytą ėjo į namus, pridavusi Merkinės pieno supirkimo punkte pieną ir netyčia užklupusi juodą darbą atliekančius stribus. Todėl partizano sūnui ne kartą kilusi mintis atkasti menamą tėvo palaidojimo vietą. Ištirti palaikus. Norėtų tėvą žmoniškai perlaidoti. Bet sudėtinga įveikti laiko ir nežinomybės slenksčius, nors jis ir dažnai atvažiuoja į Merkinę, kad vis kažką naujo, kad ir po kruopelytę, apie tėvą sužino. Atvažiuoja dažnai į Merkinę ir todėl, kad Mindaugo motina čia gyvenanti, 2016 m. sulaukusi garbingo 90-ties metų amžiaus. Be to, Merkinė Mindaugui Ivanauskui brangi ir dėl jaunystės sentimentų. Nedaug trūko, kad jis šiame miestelyje ir visam gyvenimui būtų pasilikęs. Tuometis Merkinės sovietinio ūkio direktorius Alfredas Pautienius jį ragino mokytis tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, siūlė stipendiją. Ūkio vadovas norėjo, kad po studijų gabus jaunuolis sugrįžtų į gimtinę. Tačiau, anot Mindaugo, toje akademijoje nebuvo karinės katedros, todėl baigusį šią mokyklą jį būtų paėmę į sovietų kariuomenę. O jis jos kratėsi. Todėl partizano sūnus pasirinko studijuoti automobilių inžinieriaus-mechaniko specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute. Baigusį šią aukštąją jaunąjį Ivanauską 1970 m. paskyrė dirbti į Vilniaus oro uostą: iš pradžių Autoūkio vyriausiuoju mechaniku, o netrukus – vyriausiuoju inžinieriumi. O nuo 1972 m. – viršininku. Sostinėje Mindaugas sukūrė šeimą su Vilniaus universitetą baigusia ekonomiste Audrone Marija. Jiems gimė sūnus Audrius. Nūnai jis – transporto vadybininkas. Vienos įmonės pamainos viršininkas. Jų sūnus nevaržomas kopia karjeros laiptais. O tada, sovietmečiu, mena Mindaugas, kai jį paskyrė Vilniaus oro uosto Autoūkio viršininku, kartu jam pasakė, kad aukščiau kilti negalėsiąs... Garsiai jam nesakė kodėl. Bet Mindaugui ir taip buvo aišku – jam tolesni karjeros keliai buvo uždaryti kaip partizano sūnui, kaip tremtiniui, nors ir labai gerais įvertinimais baigė aukštąją, sumaniai dirbo oro uoste. Bet saugumas nepaliko ramybėje. Mindaugas prisiminė:

–        Kai sugrįžome po tremties į Lietuvą, sovietų saugumiečiai iškart ėmė sekti motiną, vėliau – mane. Nepaliko ramybėje iki 1990-ųjų. Pamenu, kai motiną sekė toks saugumietis iš Varėnos Stanislovas Švėgžda.   

 

Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę partizano sūnui atsivėrė kiti keliai. 1991-aisiais tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis prikalbino Mindaugą Ivanauską vadovauti Vilniaus oro uostui. Net aštuoniolika metų jis ėjo generalinio direktoriaus pareigas. Čia jis įkūrė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, iš čia prasidėjo partizanų dainų kelias po Lietuvą.

                                    ***

Apie Mindaugą Ivanauską, partizano sūnų, daug sužinojau jau pirmaisiais Sąjūdžio metais. Vėliau ėmiau labiau domėtis garsiu Lietuvos vyrų choru Varpas, kuriame Mindaugas pradėjo dainuoti nuo 1973 m. ir jame tebedainuoja iki šiol. Norėjau su juo ne kartą susitikti. Bet jis tada, pasak kaimiečių, didelis viršininkas buvo – Vilniaus oro uosto generalinis direktorius. Pasirodo, be reikalo būgštavau – Mindaugas – labai paprastas, nuoširdus žmogus, cikras dzūkas. Gaila, kad susitikome tik po daugelio metų. Ir ne Dzūkijoje, o Vilniuje. Ilgai kalbėjomės, Mindaugas prisiminė dar negirdėtas atskiras tėvo gyvenimo detales, tremtį, darbą ir, žinoma, pasakodamas, vis norom ar nenorom nukrypdavo į savo muzikinį gyvenimą. Susidarė įspūdis, kad jis be dainos nei dieną, nei naktį negalėtų gyventi. O aš vis bandžiau daugiau išpešti detalių apie jo tėvą, apskritai – partizanus Ivanauskus. Juk mano tėvas ir motina tiek daug apie juos pasakojo. Išsiskyriau su Mindaugu – tarsi senu, geru pažįstamu kaimynu. Susitarėme vasarą susitikti abiejų gimtinėje Dzūkijoje, kartu pavaikščioti po jo tėvo ir senelių buvusių sodybų vietas Gudakiemio kaimo pakrašty. Žinoma, ir man bus be galo miela kelintąsyk sugrįžti gimtinę – Ivanauskų sodybos pašonėje buvusius mano tėvų namus, raudonosios melioracijos numelioruotus 1972-aisiais. Sugrįžti ten, kur neliko ir Kucūnų kaimelio. Bet liko atminimas anų dienų, atsiminimai ir neatsiminimai, kaip sakydavo mano bičiulis, jau amžinatilsį poetas ir eseistas Stasys Stacevičius, beje, irgi kilęs iš Gudakiemio. Tik jau iš kito šio kaimo pakraščio nei Ivanauskai. Išlydėjęs savo kraštietį šokau iš karto pasiklausyti jo padovanoto kompaktinio disko Kaip aras pašautas... Pasiklausyti dainų, kurias su kitais iškiliais vyrų vokalinio ansamblio Bijūnai vyrais dainuoja Mindaugas. Pasirodo, šis meno kolektyvas suburtas, kai Mindaugas buvo Vilniaus oro uosto vadovas. Beje, jis tuo metu dar dainavo ir Vilniaus operos ir baleto teatro chore.

–        „Varpo“ chore dainavo ir dainuoja daug žymių sostinės įmonių ir įstaigų darbuotojų. Vyko įvairios reorganizacijos, kitokie pertvarkymai – ne vienas jų neteko darbo. Priėmiau juos dirbti į oro uostą, nes jie pagal turimą išsilavinimą, patirtį gražiai įsiliejo į 800 oro uosto darbuotojų kolektyvą. Ir štai vieną dieną toptelėjo mintis – o kodėl mes, choro Varpo dainininkai, negalime savo ansamblio suburti? Taip ir atsirado Bijūnai...

Su šiuo ansambliu vyrai jau skersai ir išilgai Lietuvą apkeliavę. Kur tik nedainuota. Girdėjau jų dainas. Ir ne kartą. Tik tą vakarą po ilgai laukto susitikimo su partizano sūnumi partizanų dainas atradau iš naujo. Tąkart užsidaręs vienumoje. Tą vakarą peržengiau vienus didžiausių laiko slenksčių. Suvokiau savotiško partizanų atžalų žygio po Lietuvą prasmę. Žygio, kuriam negali būti pabaigos, nes tai skaudi mūsų pokario istorija, graži atmintis. Juk kokie už širdį griebiantys dainų žodžiai: „Tai kaunas broleliai už laisvę – Smėlėtoj Dzūkijos šaly, partizanai žygin eina ir užtraukia linksmą dainą.“ Tačiau Mindaugo ir jo bičiulių dainuojamos dainos – ne linksmos, o veikiau – liūdnos, netgi graudžios. Žinoma, jos priešo apsupty, niūrioje kasdienybėje ir negalėjo kitokios atsirasti. Labai taikliai jas pavadino alytiškiai Vytautas Ledas ir Henrikas Rimkus – Sušaudytos dainos, 1990-aisiais tokiu pavadinimu išleidę knygą. Klausydamasis laisvės idėjos persunktų partizanų dainų, iki galo supratau, kodėl mano tėvas taip dažnai užtraukdavo irgi partizanų dainą Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj. Būdamas lenkas jis labai gražiai ją lietuviškai dainavo. Ir ne tik vieną šią dainą. Ogi dainavo, savotiškai partizanams pagarbą išreikšdamas, šitaip saugodamas jų atminimą. Kaip tai jau daugelį metų daro Mindaugas Ivanauskas. Būtų gyvas jo tėvas, be abejo, didžiuotųsi savo sūnumi, kuris 1997-aisiais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, kad jis turi įvairių talentų. Mindaugas tapo ne tik geru vienos srities specialistu – jis galėjo ir kompozitoriumi ar kitos srities menininku išaugti. Žinoma, jis ir dabar žinomas menininkas: ne tik įstabiai dainuoja, bet ir dainas kuria, jas redaguoja. Tačiau jis galėjo ir labai didelių meno aukštumų pasiekti, jei būtų gimęs ir augęs nepriklausomoje Lietuvoje, kitokiomis gyvenimo sąlygomis, kai žmogus nėra gniuždomas, sekamas, įtariamas.

                                ***

Mano tėvas nesulaukė nepriklausomos Lietuvos. Tik motina kelerius metus ja pasidžiaugė. Tarsi ir vykdydamas tėvų valią, norėdamas pagerbti buvusių mūsų šeimos bičiulių Ivanauskų ir ne tik jų, bet ir visų mano krašte kovojusių už laisvą Lietuvą partizanų atminimą, mėginau peržengti nutolusio laiko slenksčius. Pažvelgti į tą laikotarpį tėvų, žemės artojų, akimis. Aš dar prisimenu tų įvykių liudytojus, bet kita karta po manęs gali to nebeprisiminti, nes mūsų, pokario kaimo vaikų, lieka vis mažiau. Ir kyla nauji laiko slenksčiai.