EPA nuotrauka

Ištariu: „Viešpatie“, – ir nutylu. Suvokta kaltė. Nusidėjėlio kreipimasis į Viešpatį visada yra su viltimi. Toje nuščiuvusioje tyloje suklumpu maldai, kad pajėgčiau prisipažinti nuodėmes. Kokį kelią aš, kaip nusidėjėlė, turėjau nueiti iki maldos? Kokį kelią Dievas turėjo nueiti, kol suminkštino mano širdį išpažinti nuodėmes. Dievas pirmas man išpažino savo gailestį. Jis pirmas mane apkabino ir pirmas išgirdo mano maldą, kol ji dar buvo mano mintyje, kol jos dar nedrįsau ištarti. Viešpats jau tada girdėjo mano troškimą prisikelti, troškimą malda kreiptis į Jį. Malda mane atvedė prie Dievo gailestingumo.

Ar nuodėmių našta mane kviečia melstis? Ne visai. Tikėjimas, kad Dievas mane supranta, kad girdi mane, kai nebegirdžiu pati savęs, kai laukia, kada nebėra kam laukti, tada mano maldos žodis tampa vienintele viltimi. Malda pasakau, kad grįžtu. Dieve, grįžtu pas Tave, nes po ilgų ieškojimų radau tik rūko pavidalo iliuziją. Iki Tavęs, Dieve, gyvenau tikrovėje, kuri turi pabaigą. Bet ryžausi ateiti pas Dievą, kad išgirsčiau iš Jo, jog nuodėmė turi pabaigą, ir visas nuodėmės pasaulis sužlugs, jeigu atsigręšiu į Dievo gailestingumą.

Pirmas mano maldos žodis – Viešpatie, nenoriu nusidėti, esu tik silpna, todėl ateinu pas Tave, kad mane išgelbėtumei. Ateinu pas tave, Viešpatie, – tariu, ir Dievui to pakanka. Malda pirmas žingsnis, kad nusisukau nuo nuodėmės. Gal neverta keipti dėmesio į nuodėmę, nes ne tiek svarbu nusigręžti nuo nuodėmės, kiek svarbu atsigręžti į Dievą. Atsigręžusi į Dievą, aš savaime nusisuku nuo nuodėmės. Dievo veidas prieš mane – išryškina nuodėmę kaip blogį. Nuodėmė sunaikinama, kai ją pripažįstu, gailiuosi, atsisakau. Tada mane aplanko Dievo malonė, ir jau malda aš galiu dėkoti.

Nusidėjėlio malda persmelkta baimės – ar būsiu išklausyta? Nusidėjėlis meldžiasi ir iš karto laukia bausmės. Bet kad ir kaip būtų keista, prisipažinusi nuodėmes, esu ne nubausta, bet išteisinta. Išteisinimas yra Dievo gailestingumo pasireiškimas. Kai atnešu Dievui savo nuodėmes, jau meldžiuosi. Kai ištariu: Viešpatie, jau meldžiuosi. Kai meldžiuosi – jau viliuosi, kad manęs bus pasigailėta.

Kai nusidedu, meldžiuosi nuolankiau, tada prašau pasigailėjimo, mano prašymas yra mane apvalyti nuo nuodėmių, išgelbėti. Mano nuolankumas maldoje kviečia Dievą vis arčiau ir arčiau. Jeigu ryžtuosi melstis nusidėjusi, vadinasi, tikiu Dievo gailestingumu. Tikiu Dievo galia perkeisti mano sielą. Meldžiu Dievo malonės, nes prisimenu Jėzaus Kristaus mirtį dėl mūsų nuodėmių. Dėl mūsų prisikėlimo.

Nusidėjėlio malda rodo, kad jam liko tik kreipimasis į Dievą, nes Jis įžvelgia galimybę prisikelti. O tą galimybę ir suteikia pats Dievas, todėl einu pas Jį. Net ir galvodama, kad galiu būti Dievo atstumta, vis tiek malda kreipiuosi į Jį, nes jau neturiu ką prarasti – esu viską praradusi – Dievo artumą, o galbūt ir amžinybę. Nusidėjėlio malda jau yra prisipažinimas, nes pas Dievą ateinu ne kaip teisioji, bet kaip nusidėjėlė. Malda yra mano kalba Dievui. Malda yra mano sugrįžimas pas Dievą. Malda bandau sutraukytą ryšį su Dievu atkurti ir žinau, kad ne aš tai padarysiu, o Dievas. O aš galiu į Jį tik kreiptis, išreikšti savo norą grįžti, sakyti, kad gailiuosi. Meldžiuosi Dievui galvodama, kad Jis laukia pasiklydusios sielos. Malda yra kelias sugrįžti, yra nedrąsus nusikaltusio vaiko kalbinimas. Malda yra lyg pasiryžimas viską pradėti nuo Dievo. Matyti viską Dievo šviesoje – taip pat ir nuodėmes, tik tada sugebėsiu jų atsisakyti. Kai sudedu rankas maldai, pirma mintis, jog kviečiu gailestingąjį Dievą, kad mano sielai suteiktų ramybę. Suteiktų vilties. Aš ir meldžiuosi todėl, kad turiu viltį. Melsdamasi lyg sakau Dievui, kad nenoriu likti su nuodėme ir bijau likti piktojo valdžioje. Malda pasakau, kad priklausau Dievui. Tikiu, kad Dievo meilė įkvėpė mane maldai. Dievo šaukimas prasiskverbė pro nuodėmės šešėlius ir sutelkė mane maldai. Malda rodo, kad Dievo kvietimą išgirdau. Malda rodo, kad pasitikiu Dievu, kad Jis man reikalingas, būtinas ir niekuo nėra įmanoma Jo pakeisti. Malda lyg sakau: parėjau namo – pas Dievą.

Malda yra lyg pasiryžimas viską pradėti nuo Dievo. Nusidėjėlio malda atrodytų nesuderinama su jo paties prigimtimi po nuopuolio. Bet prigimtį padeda perkeisti Dievas. Jo Jėzus Kristus nuopuolio nuodėmę sunaikino. Per Jėzų Kristų tikiu savo prisikėlimu iš nuodėmių. Ir bandantis atsiversti nusidėjėlis pirmiausia pradeda nuo maldos. Kai malda buvo užmiršta, buvo užmirštas ir Dievas. Be maldos dažniausiai pasirenku klaidą, tampu neatspari nuodėmei.

Kreiptis į Dievą malda – tai kreiptis į Jo gailestingumą. Malda rodo naują posūkį dvasiniame gyvenime. Aš išdrįstu tarti Dievui: Viešpatie, pasigailėk. Dievas žino, kad man reikia pasigailėjimo, be Dievo gailestingumo negaliu prie Jo priartėti, negaliu vėl vadintis Dievo vaiku.

Jeigu noriu melstis, vadinasi, noriu užmegzti ryšį su Dievu, noriu ištaisyti savo klaidą, kurią sukėlė nuodėmė. Gal tai darau negrabiai, aišku, netobulai, bijodama būti neišgirsta, tačiau užmirštu, kad Dievas išgirsta mane pirmiau, negu ištariu pirmąjį maldos žodį. Dievas jau išgirsta ir mano troškimą pas Jį grįžti. Jeigu ryžausi maldai, tai pirmas žingsnis grįžti prie klausyklos langelio. Nusidėjėlio malda yra lyg atgaila, atsiprašymas, lyg pagalba sau pačiam, gaunama iš Dievo per maldą.

Maldoje susigrąžinu, ką buvau praradusi – Dievo ryšį. Prasideda dialogas, kur galiu būti atvira, privalau būti atvira. Kartais malda tampa lyg skundas dėl savo pačios elgesio, nusistatymo, pasirinkimų. Aš paskundžiu save Dievui, apkaltinu save, kaip negalinčią susitvarkyti su savo silpnybėmis. Aš save kaltinu, gailiuosi, o Dievas dovanoja.

Melstis nenustojant, nenustojant viltis Dievo gailestingumu, kreiptis į Dievą bet kuriuo laiku, nesuskaičiuojamus kartus, jausti Dievo paguodą ir būnant nusikaltusiam, paklydusiam, žinant, kad Dievui liksiu vienintele ir nepakeičiama. Nusidėjėlio malda, viliuosi, yra pati gražiausia Dievui, ir Jis jos laukia iš kiekvieno. Laukia, kada galės pasigailėti. Laukia Dievo gailestingumas.