Straipsnis publikuotas leidinyje „Knygų Aidai“

Justinas Dementavičius, TARP ŪKININKO IR PILIEČIO: MODERNĖJANČIOS LIETUVOS POLITINĖS MINTIES ISTORIJA, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2015, 352 p., 400 egz.

Tai potencialiai daugelį mokslo žmonių papiktinsianti knyga. Akademiniam veikalui tai beveik savaime komplimentas. Skaitytojai bus papiktinti ne tik (ir ne tiek) tuo, kas joje rašoma, tačiau gerokai labiau tuo, kaip parašyta. Daugeliui istorikų tai atrodys kaip ne visai istorija, ką ir kalbėti apie filosofus ar politikos mokslininkus. Reikalas tas, kad knygos autorius Justinas Dementavičius nutarė ryžtis Lietuvoje vis dar gana retam intelektualinės istorijos nuotykiui. Šia prasme jis stoja į po truputį gausėjančią tokių autorių kaip Nerija Putinaitė gretą.

Svarbiausias Dementavičiaus tyrimų objektas – lietuviška politinė mintis ir jos raida nuo Simono Daukanto iki Sąjūdžio. Tiesa, būtina pastebėti, kad autorius anaiptol nėra vienišas lietuviškosios politinės minties tyrinėtojas. Verta paminėti jo bendradarbiavimą rengiant Lietuvos politinės minties antologijas kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto1. Tačiau jis vis dėlto imasi srities, kurioje tikrai dar nėra per daug įdirbio. Ypač šviežio, originalaus ir kontekstualizuojančio, neapsiribojančio doksografija ar senų naratyvų perpasakojimu siaubingomis klišėmis à la: „filosofui įtaką darė neotomizmas ir prancūzų personalizmas“.

Dar labiau papiktinti bus ideologai – iš kairės ir ypač iš vadinamosios patriotinės dešinės (jei jie šią knygą apskritai skaitys), – knygoje mokslininkas, užuot kartojęs jau net nežinia iš kur paimtas trafaretines formuluotes, imasi atidžiai iš naujo skaityti Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką ir t. t. Autorius pats prisipažįsta, kad pagarbą pakeitęs garbinimas jam svetimas. Svetimas jam ir temų tabuizavimas (užtat nesvetimas provokavimas), tad jis pats imasi ir Lietuvos kairiosios minties bei sovietinių politinių mintijimų, o ne tik pseudopatriotinių mitų griovimo:

Lietuviškai marksistinis ar net leninistinis bet kurios kairiosios krypties pamušalas tiesiog nutylimas, nors atidesnis žvilgsnis į dabartinės kairės diskursą neabejotinai atliepia XIX a. pab. – XX a. pr. diskusijas ir keltas problemas, pavyzdžiui, dėl tautiškumo prigimties. Tokiu būdu Lietuvos kairieji, greičiausiai to net neįtardami, jau daugiau nei amžių kartoja tas pačias ideologines formuluotes kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis, Albinas Lozuraitis ar Justinas Karosas. (p. 16–17)

Vis dėlto, kaip pastebi Dementavičius, tai anaiptol nėra marksistinių pažiūrų pasmerkimas (nepaisant atvirai deklaruojamų autoriaus simpatijų tarpukario katalikiškai politinei minčiai), o mėginimas „kairei sugrąžinti lietuviškojo socializmo ir komunizmo tradiciją“ (p. 17).

Bet ne vien intelektualinė provokacija yra knygos tikslas. Dementavičius mėgina naujai perskaityti, interpretuoti ir prasmingai dabarčiai prakalbinti lietuviško politinio mąstymo istoriją. Tai dvigubai sunkesnė užduotis. Kaip pastebi pats autorius: „Kiek intelektualinė istorija yra Lietuvos istorijos mokslo paraštėse, tiek politinės minties istorija yra filosofijos istorijos analizės pavainikė“ (p. 23).

Natūraliai skaitytojui kyla klausimas, ar būta ir esama kažin kokios lietuviškos politinės minties tradicijos? Ir apskritai kas yra Lietuvos ar lietuviška politinė mintis (ir dar modernėjanti, kaip kad siūlo knygos pavadinimas)? Beje, šia prasme pavadinimas yra ganėtinai gluminantis. „Tarp ūkininko ir piliečio“ tarsi sugestijuoja tai, kad kalbama apie nepolitinės valstiečių klasės tapimą politine, o ne tik etnine tauta arba, paprasčiau tariant, nepolitinės klasės tapimą politine. Vis dėlto ne vien ši raida yra knygos objektas. Ne ką geriau formuluojama pavadinimo vertime į anglų kalbą – „Between homo oeconomicus and zoon politicon“. Nežinia, ar tokia įdomi lotyniškų ir graikiškų terminų samplaika angliškame sakinyje yra tikrai protingas sprendimas, tačiau ji bent jau geriau išreiškia knygos užmojį – atskleisti veikiančiojo Lietuvos visuomenės subjekto suvokimo transformaciją. Reikalas tas, kad Dementavičiaus ūkininkas yra ne šiaip valstietis, turintis žemės ir trobesių. Jis visų pirma kalba apie Daukanto ūkę kaip tam tikrą politiškumo formą. Autoriaus manymu, Daukantas nors ir priešino terminus ūkė ir valstybė, tačiau priešino juos kaip išreiškiančius skirtingas politijos formas, o ne kaip privatų ūkį (oikos) ir valstybę (polis), kuriuos interpretuodama senovės graikus priešino Hannah Arendt. Daukantiška ūkė – „tiek asmeninė valda, tiek bendrai kuriama tvarka, o laisvės subjektai yra ūkininkai, kurie sąmoningai ir savarankiškai veikia istorijoje, siekdami naudos sau“ (p. 63). Terminą valstybė Daukantas kaip tik labiau siejo su rytietiškomis viešpatystėmis, kuriose nebūta tų laisvės ir savivaldumo elementų, kuriuos jis įžvelgė ūkėje. Jis savo Lietuvos supratime inkorporavo savo laikui anaiptol ne svetimą mintį, kad ekonomika nėra tik privačių namų ūkių sritis, tačiau apima ir visą valstybę. Tad dėl pavadinimo buvo gana šmaikščiai pastebėta dar knygos pristatyme – knyga turėtų vadintis „Tarp piliečio ir piliečio“. Vis dėlto ji kalba ne tik apie lietuviškame mąstyme socialinės ūkininko kategorijos virtimą modernia piliečio kategorija, tačiau apskritai apie skirtingus požiūrius į žmogų, kurie anaiptol nėra lengvai suderinami modernioje valstybėje. Dementavičiaus akiratyje atsiduria ir žmogaus, kaip sukurto pagal Dievo atvaizdą ir siekiančio išganymo, idėja, ir žmogaus, kaip kultūriškai priklausančio tam tikrai tautai, vaizdinys.

Kiek lengviau yra su antra pavadinimo – „modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“ – dalimi. Modernėjimą Dementavičius visų pirma sieja su na­cionalinių valstybių atsiradimu, todėl jo dėmesio cent­re atsiduria pirmiausia tie tekstai ir autoriai, kuriuose ar kurių dėka lietuvių tauta tampa politiniu subjektu (Daukantas ar Valančius). Pagal tai sprendžiami ir lietuviškumo bei politiškumo klausimai – Lietuvos politinė mintis jam visų pirma siejasi su lingvistiniu lietuviškumu ir tautine Lietuvos valstybe, o politiškumas yra aiškiai siejamas su tapimu aktyviu politiniu subjektu, šį tapimą lydinčiais socialiniais ir politiniais atributais. Atitinkamai, tyrime už borto paliekamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės minties paveldas (nors autorius taip pat pabrėžia, kad tai ne visai jo kompetencijos sritis) ar Lietuvoje kurta, tačiau nelietuviška kalbiniu ir nacionaliniu požiūriu raštija. Nors politiškumas yra turbūt labiausiai siejamas su valstybe, tačiau per Daukanto istoriografijos ir Valančiaus tekstų bei veiklos Žemaičių vyskupijoje analizę parodomos politiškumo užuomazgos neturint valstybės. Tačiau tai anaiptol neprieštarauja autoriaus pozicijai, kad XIX ir XX a. centrinė Lietuvos politinės minties problema buvo valstybingumo klausimas. Svarbus pats kalbėjimas apie valstybę ir politines formas, ne tik aktualus jų turėjimas. Prie modernėjančios politinės minties Dementavičius taip pat pabrėžia penkis, jo matymu, svarbiausius šio proceso elementus:

1) abstrakčios valstybės sampratos atsiradimas; 2) pasaulietinių politinių tikslų iškėlimas; 3) ideologija kaip politinio veikimo principas; 4) teisinės valstybės principų populiarėjimas; 5) tikėjimas politine visuomene, kurią kuriant sąmoningai dalyvauja kultūrinių, ekonominių ir politinių saitų vienijami, tarpusavyje lygūs asmenys. (p. 21)

Šiuos principus autorius jau iš esmės įžvelgia XIX a. antros pusės varpininkų, aušrininkų ir katalikų mintijimuose bei polemikose.

Keblesnis yra metodo ir bendro knygos naratyvo klausimas. Dementavičius dar savo daktaro disertacijoje Valstybės samprata Lietuvoje: Modernios lietuviškos politinės minties ištakos ir raida mėgino apimti visą šį laikotarpį nuo Daukanto iki Sąjūdžio, tik gal kiek siauresniu aspektu – per valstybingumo suvokimo kaitą. O knygoje jis mėgina suvaldyti gerokai daugiau medžiagos, įtraukti daugiau tekstų ir kontekstų. Knyga yra greičiau disertacijos plėtotė, o ne visiškai naujas darinys. Tai gerai, nes tyrimui buvo iš karto duoti gana aiškūs griaučiai, kurie bent jau šioje knygoje netampa ribojančiu veiksniu.

Dementavičius gana kruopščiai reflektuoja savo tyrimo prielaidas ir metodus. Jis pats išskiria tris svarbiausias metodologines prieigas, kuriomis remiasi tiek šioje knygoje, tiek savo disertacijoje: idėjų istorija, sąvokų istorija ir politiškumo istorija. Savo tyrimą pats autorius net vadina hermeneutikos pratimais, „kuriais siekiama suprasti ką, kaip ir kodėl kalbėjo įtakingi Lietuvos politikos teoretikai ir praktikai“ (p. 23). Visas šias intelektualinės istorijos tyrimo prieigas vienija kolūkietiškai savimonei itin svetima nuostata, kad ištaros tam tikromis sąlygomis yra ir politiniai veiksmai. Žodžiai turi performatyvią galią keisti mūsų tikrovę. Politinės minties tekstai nėra tik „tikrus darbus“ palydintys tušti garsai. Kaip tik ištaros įtikrovina politiką ir galiausiai valstybę, kuri visų pirma ir gimsta tekstuose – straipsniuose, deklaracijose, įstatymuose, konstitucijose ir nutarimuose. Taigi bendriausia prasme Dementavičius bando parodyti už mūsų politinės istorijos slypinčias idėjas. Tiesa, jis nebijo pagal poreikį kaitalioti metodų skirtinguose skyriuose ir net atvirai pripažįsta, kad šia prasme jo veikalas yra metodologiškai eklektiškas (p. 34). Bet tai turi savo kainą – pametama knygą vienijanti gija, kurios būta disertacijoje. Tai tampa tiesiog chronologiškai sudėliotu skyrių rinkiniu. Kartais kiek perdėm akademiškai klampus stilius taip pat negelbsti. Skaityti įdomu, naudinga, tačiau sunku sekti bendrą autoriaus minties eigą.

Keistai ar net gąsdinamai atrodo ir bandymas visas minties gijas suvaldyti didžiuliame erdvėlaikyje – nuo Daukanto ir Valančiaus, per pirmąją Lietuvos Respub­liką į išeiviją, sovietmetį ir Sąjūdį. Ši aprėptis leidžia įtarti megalomaniškais užmanymais. Pats autorius pirmajame knygos pristatyme pastebėjo, kad tokia knyga gali būti tik arba pirmąja, arba paskutine knyga. Tiesa, dėl to dėstymas kai kuriuose skyriuose esti kiek labiau trafaretiškas ar net vadovėlinis. Kartais galbūt norėjosi daugiau žiūrėti kolegų istorikų darbus, matyti Lietuvos raidos paraleles per bendresnę jos kultūros, mokslo ir ekonomikos raidą. Taip, tai būtų pareikalavę beveik besaikio plėtimosi, tačiau atitiktų šiaip jau grandiozinį veikalo užmanymą.

Neabejotinai originaliausia ir įdomiausia Dementavičiaus darbo dalis yra XIX a. ir pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušrį ir aušrą apimantys skyriai (ypač apie Daukantą). Čia gerokai mažiau sintetinio kitų minčių ar tyrimų dėliojimo ir daugiau savarankiško skaitymo bei apmąstymo. Knyga pagirtina ir už tai, kad, nors ir ne per daug plačiai, tiria tai, ką iki šiol labiau tik deklaratyviai pristatė vyresnysis Dementavičiaus kolega Alvydas Jokubaitis – Valančiaus vadovaujamą Žemaičių vyskupiją kaip tarpinę politinę formą tarp LDK ir Lietuvos Respublikos, paties vyskupo politinę savivoką ir lietuviškosios politinės teologijos užuomazgas.

Kita vertus, negalima daryti priekaištų dėl kokybės ir XX amžiui skirtiems skyriams. Dementavičius tarpukariui skirtoje dalyje tikrai nuosekliai, išsamiai ir korektiškai pristato katalikų, tautininkų, liaudininkų ir tolimos kairės svarbiausias politines koncepcijas. Nors gerokai mažiau originalūs, šie skyriai bus itin vertingi visiems, kurie tik pradeda pažinti tarpukario ar išeivijos politinę mintį. Sintezuoti medžiagą ir žinias informatyviai, suprantamai bei patraukliai taip pat talento reikalaujantis dalykas.

Gerokai labiau suspaustas išeivijos politinės minties nagrinėjimas. Autorius apsiriboja tik Lietuvos fronto bičiulių/katalikų-ateitininkų ir Santaros-Šviesos pozicijomis laisvės ir demokratijos atžvilgiu. Drąsiai ir įdomiai atrodo tyrinėtojo žvilgsnis į sovietinį politinį galvojimą ir jo poveikį Sąjūdžio politinei minčiai. Deja, Sąjūdis pristatytas palyginti tik labai bendrais bruožais, norėtųsi tolimesnės plėtotės apie jo minties „legalistinį pobūdį“. Neverta svarstyti, ar tai lėmė nuovargis, ar mokslininkams visuomet nepalankiai grūmojančios „mirties linijos“. Tenka konstatuoti, kad knyga būtų daug ryškesnė, jei autorius būtų sustojęs ties 1918 m. Vasario 16-ąja ar 1940 m.

Tačiau, nepaisant įvairių smulkių priekaištų ir progų paniurzgėti beskaitant, malonu konstatuoti, kad Dementavičius pasiekia svarbiausius savo knygos tikslus. Nors, beeinant jo minties kelią, tai nėra visuomet akivaizdu, tačiau tyrinėtojas tikrai neblogai parodo skirtingų žmogaus, valstybės ir jos santvarkų suvokimo raidą. Tai tikrai (bent jau kol kas) geriausia ir išsamiausia lietuviškos politinės minties istorija. Autorius sėkmingai atskleidžia jos turtingumą, nevienalytiškumą ir sudėtingumą. Tai provokuoja gyvą ir poleminį santykį su sava tradicija, o ne tik mechanišką operavimą autoritetais ir jų (ne)citatomis. Pačiai knygai netrūksta ne tik mokslinio kruopštumo ir sąžiningumo, bet ir drąsios vaizduotės, o tai visuomet džiugina. Intelektinę įtampą palaikyti padeda geras šiuolaikinių politikos teoretikų ir filosofų išmanymas, laisvas teorinių kontekstų valdymas. Reikia tikėtis, kad šis tyrinėtojas tik pradeda mus džiuginti savo kūryba.

1   Žr. Lietuvos politinės minties antologija, t. 1: Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., sudarytojai Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012; Lietuvos politinės minties antologija, t. 2: Politinė mintis išeivijoje 1944–1990 m., sudarytojai Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013; Lietuvos politinės minties antologija, t. 3: Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990 m., sudarytojai Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.

Naujasis židinys