Lyja. Baltojo miesto gatvės pilnos triukšmo ir pykčio. Žmonės visai nebe žmonės. Ūkininkų streikui suvažiavę traktoriai virtę tankais. Juodas ir pilnas lyg siurbėlė virš miesto kaba dangus. Pasiklydę dūmai, abejingas rūkas, pasiutę šešėliai vaikosi telefonų ir televizijos kamerų šviesas. Kenčia mano mylimas miestas, girgžda ir vaitoja, ir skauda.

Norisi užsimerkti ir prisiminti šį miestą rugpjūtį, kai saulė negailestingai išblukina pastatų kontūrus, kai dangaus mėlynumas tyras, o liesuose pavėsiuose miega riebūs šunys, kai kvepia kepta mėsa ir kava, girdisi juokas, girdisi tūkstančiai balsų, dešimtys kalbų ir šimtai dialektų, ir kai miestas palengvėja, kai jis ilsisi nuo žmonių ir automobilių. Norisi užsimerkti ir vėl išgirsti gyvą didingo balto miesto kvėpavimą. Tačiau šiandien jo negirdėti. Po kojomis, po šimtų tūkstančių kojomis girdisi tik atodūsių ir ligotos megapolio širdies dūžių aidas...

Daugelis iš mūsų esame neabejingi vienai ar kitai pasaulio šaliai. Vieni dievina Paryžių (sakoma, kad jį galima pamilti per vieną dieną, kitąsyk – net jame nepabuvus), kiti Londoną, treti Romą, tačiau vis dar yra daug tokių kaip aš, kurie yra įsimylėję Atėnus. Tačiau likti ištikimai Atėnams pastaruosius kelerius metus nėra lengva.

Nesiginčysiu ir neįtikinėsiu. Graikijos sostinei kiekvienas priklijuojam savą etiketę, kuri laiku bėgant blunka ir apdulkėja, arba maloniai apsitrina, užsipildo švelnesnėmis, pastelinėmis spalvomis. O kai kuriems staiga tampa sodri, ryški, iššaukianti, emocionali. Tokie man yra ir visada išliks Atėnai.

Charizmatiškoji Graikija lengviausiai apibūdinama visiems suprantamu žodžiu – krizė. Gal dėl to užsieniečių akys kupinos nesuprantamos užuojautos. Taip, mes irgi kelias pastarąsias vasaras stengėmės į graikiškus namus sugrįžti, išvengiant Atėnų. Bet vienaip ar kitaip juos vis tiek aplankom. Vengiame jų ne todėl, kad ten pavojinga, ir ne iš baimės užstrigti dėl vienokio ar kitokio streiko, bet tikriausiai todėl, kad įsimylėję Graikiją, bijome pažvelgti į akis miestui, kuriuo kažkada didžiavomės. Tačiau tas keistas ryšys, meilė, nesuvokiama trauka vis dar išlieka. Todėl Atėnus prisimenu beveik kas dieną. Panašiai kaip seni žmonės nostalgiškai prisimena senas meiles, senus draugus, palaidotus ištikimus gyvūnėlius.

Panašiai kaip kokia buvusi mergina ar žmona norom nenorom seku žinias ir kiekvieną skausmingą įvykį priimu savaip. Tarsi vis dar gyvenčiau mažame butuke Atėnų centre, tarsi iš aukšto ir iš tolo jausčiau piketuotojų minios gausmą, dažną žemės drebėjimo virpulį, negailestingą liūtį ar netikėtą žieminį apledėjimą. Žinau, sugrįžti į tokius Atėnus, kokius palikau, jau niekada nebepavyks...

Atėnai negailestingi tiems, kurie tarsi smalsūs akli kurmiai tetrokšta įkišti į juos nosį, bet bijo, kad įkėlus koją neapdulkėtų batai. Atėnus reikia išgyventi ir išjausti, reikia priprasti. Reikia pamėgti chaosą ir kofeiną, po oleandrų ir bugenvilijų žiedais slypintį cementą, keistą vietinių humorą ir pernelyg atvirą sarkazmą, jazmino aromatą, atskiestą išmetamosiomis automobilių dujomis. Atėnus galima palyginti su dažnai išsiveržiančiu vulkanu – jie sprogsta, išsilieja, minia- lava kažką savo kelyje nušluoja, o netrukus viskas grįžta į savo vietas.

Manau, kad Atėnuose niekada neegzistavo ir nėra rutinos. Saulėtą popietę gali praleisti to paties Paryžiaus ar Milano vertame stilingame ir jaukiame Kolonaki rajone. Vakare gali stebėti miestą nuo Likavito kalno viršūnės, o ryte pasivaikščioti pajūriu, pasimėgauti graikų ištobulintu esspreso ar frape. Naktį  galima praleisti Chaherizados pasakos vertame naktiniame klube ar įsisukti į magišką buzukio maratoną. Sekmadienį gali leisti  žiūrėdamas futbolo varžybas visada perpildytame airiškame bare, bet kurį kitą vakarą – klaidžiodamas Akropolio papėdėje, o vėliau gerdamas šaltą Mythos apleistame amfiteatre ar sėdėdamas ant tūkstančių kojų nušlifuotų Plakos laiptų ir krimsdamas riebalais varvantį skaniausią pasaulyje gyros.

Galbūt todėl pirmieji Atėnus užklupę streikai priminė tikro karo pradžią. Tas laikas subjaurojo mano mylimo miesto veidą. Ir ši diena – tik viena iš tų baisių dienų, kai nuostabios šalies nuostabi sostinė su savo dulkėmis, toli gražu nebe auksinėmis, su savo prakaito nušiurintu baltumu, su savo pavargusiais gyventojais vėl ir vėl visai nepelnytai trypiama ir spardoma, deginama ir laužoma.

Rytoj, gal poryt, kai vėl išlįs saulė, lauko kavinės prisipildys žmonių, apelsinmedžiai puikuosis savo vaisiais, mano mylimi  Atėnai skausmingai mokės visos savo šalies skolas.

Už tai, kas buvo. Tikriausiai arba galbūt...  Bet kuriuo atveju skaisti ir ryški etiketė, kurią prilipdžiau savo Atėnams, po truputį virsta pilku ir apšiurusiu atviruku. Iš Tada, iš Anksčiau, iš Mano mylimo miesto, kuris dabar gyvena ant ribos. Tarp vienos iš Europos sostinių didybės ir trečiojo pasaulio šalies chaoso.

 

Indrės Jonušytės nuotr.