Vilius Ivanauskas, Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2015, 472 p., iliustr., 400 egz.

Lietuviškosios sovietikos lauko dinamiškumą patvirtina viena po kitos į knygynų vitrinas guldomos solidžios apimties studijos, kurių autoriai mėgina naujai interpretuoti įvairius vietinio sovietinio sociumo ir jo kultūrinės raiškos aspektus. Iš šios knygų rietuvės turbūt ne vienas paims „užkabinančiu“ pavadinimu viliojančią Viliaus Ivanausko monografiją apie sovietinės Lietuvos rašytojus. Juolab kad jos įvade deklaruojamas iš tikrųjų svaiginantis autoriaus užmojis: „Ši monografija yra apie keturias Lietuvos sovietinių rašytojų kartas, jų daugialypį santykį su sistema ir šio santykio kaitą, apie dominuojantį požiūrį pamažu įtvirtinančią ir dažnai disciplinuojančią Rašytojų sąjungos aplinką, taip pat 7-ajame dešimtmetyje įvykusį svarbų lūžį kultūros sferoje ir rašytojų aplinkoje, kuris nepraėjus nė dvidešimt metų darė akivaizdų poveikį kitam lūžiui Atgimimo metais“ (p. 11).

Perskaičius tokias eilutes ir žinant, kad per pastarąjį dešimtmetį pasirodė tikrai ne viena didesnį ar mažesnį atgarsį sukėlusi studija apie Lietuvos kultūrininkų elgsenas sovietmečiu1, kyla turbūt natūralus noras sužinoti, kaip autorius apibrėžia savo santykį su iki jo apie panašius dalykus mąsčiusiais ir rašiusiais, t. y. ar čia su jais bus diskutuojama, ar mėginama papildyti jų įžvalgas, ar visiškai kitaip interpretuojami nagrinėjami reiškiniai. Neradęs to įvade, užgniaužiau bręstančią nuostabą prielaida, kad galbūt Ivanauskui nacionalinės istoriografijos pasiekimai pasirodė neverti platesnio dėmesio įvade, kur užgriebiami žymiai platesni – tarptautinės sovietologijos – vandenys. Vis dėlto, pagalvojau, autorius, nori to jis ar ne, bus priverstas grįžti prie jų knygos tekste ar bent įtraukti juos į literatūros sąrašą. Deja, toks mėginimas racionaliai paaiškinti nacionalinės istoriografijos ignoravimą subliūkšta, vos pažvelgus į tą literatūros sąrašą ir asmenvardžių rodyklę. Paaiškėja, kad iš trijų išnašoje paminėtų tekstų į literatūros sąrašą pateko tik Valdemaro Klumbio disertacija, tačiau ir ji knygoje minima vos vieną kartą. Pasigendu čia ir daugelio kitų, galbūt ne tokių iškilių konceptualia prasme, tačiau tokia tema rašančiam žinotinų ir parankiniais galinčių būti empirinių tyrimų ar platesnį sovietmečio sociokultūrinį lauką užkabinančių, originalias sovietinės visuomenės interpretacijas pateikusių studijų2.

Toks sunkiai suvokiamas elgesys kažkodėl labai primena kai kurių (gink Dieve, ne visų) Vakaruose akademinę karjerą sėkmingai darančių lietuvių tyrinėtojų mėgiamą praktiką (akivaizdžiai turinčią ir pragmatinių sumetimų): pasinaudodami tuo, kad lietuviški sovietikos tyrimai iki šiol yra labai mažai žinomi tarptautinėje erdvėje, jie savo angliškai rašomuose tekstuose nutyli arba apsimeta nežiną naujausių lietuvių autorių darbų, o save pateikia kaip absoliučius vienos ar kitos temos pirmeivius. Nors Ivanauskas kol kas gali pasigirti vos viena publikacija tikrai prestižiniame tarptautiniame istorijos žurnale, jis irgi nestokoja šiaip jau sveikintinų ambicijų prasimušti į tarptautinį sovietologinį diskursą. Vis dėlto adresuojant savo tyrimą sąlyginai nedideliam lietuviškai skaitančių akademinę literatūrą (bijau, kad kitiems ši knyga be kitų priežasčių bus neįkandama ir dėl savo sunkaus kalbos stiliaus) ratui, naivu tikėtis, kad jie bus neskaitę ankstesnių panašaus profilio darbų ir nevertins tavo teksto pagal tai, ką tu iš tikrųjų pasakei naujo ir originalaus.

Tad ką gi nauja ir netikėta atskleidžia solidžios apimties (beveik 500 puslapių, be priedų) Ivanausko monografija? Atsakymo paieškas gerokai palengvina pats knygos autorius, dviejose jos vietose – įvade ir išvadose – pakartodamas svarbiausią savo tezę: „rašytojai sovietmečiu atliko ne tik savotišką mediatorių vaidmenį tarp partinės valdžios (centro ir vietinės) ir visuomenės, tiek skleisdami vaizdinius, kurie kildavo iš ideologinių užsakymų kurti „naująjį žmogų“, parodyti sovietinę sistemą kaip pranašiausią, tiek perteikdami kai kuriuos tautinius (etninius) simbolius, naratyvus, tačiau ir per formuojamą daugiasluoksnį lietuviškąjį etninį partikuliarizmą nuo postalinizmo laikotarpio aktyviai dalyvavo centro–periferijos santykių procese ir (kur kas dinamiškiau nei, pvz., vietinė nomenklatūra) nuolat reagavo į visuomenės homogenizavimo, partikuliarizmo plėtojimo, istorinių patirčių įprasminimo, kultūros niveliacijos ar rusifikacijos procesus (nors ir buvo visiškai integruota kultūrinio isteblišmento dalis), tuo išsaugant aktyvų vaidmenį, kai Lietuvoje įvyko „etniškumo politizacija“ 9-ojo dešimtmečio pabaigoje“ (p. 26, 406).

Nekreipiant dėmesio į formuluotės stilistinį sunkumą ir loginį nerišlumą, galima sutikti, kad joje yra gana tiksliai sukondensuotas knygos turinys ir pagrindinės jos įžvalgos. Neblogai išmanydamas lietuviškos sovietmečio kultūros tyrimų lauko būklę, drįsčiau išskirti du iš tikrųjų originalius Ivanausko tyrimo seg­mentus: pirma, pakankamai rezultatyvų mėginimą išplėsti sovietinės Lietuvos rašytojų kūrybos referencinį lauką, atskleidžiant, kad tam tikrais laikotarpiais dalyvavimas bendrame visos imperijos kultūriniame gyvenime jiems buvo ne mažiau svarbus už pripažinimą (valdžios ir visuomenės akyse) lokalinėje erdvėje; antra, perspektyvią, nors knygoje ir nepakankamai pagrįstą hipotezę apie žymiai aktyvesnį, nei iki šiol manyta, kultūrininkų dalyvavimą veikiant sistemos politinę dinamiką.

Pirmasis iš minėtų siužetų įvairiais rakursais yra plėtojamas ketvirtojoje ir penktojoje knygos dalyse. Pasiremdamas visiškai „šviežiais“ šaltiniais – išlikusiais Lietuvos rašytojų korespondencijos su kolegomis iš imperijos centro fragmentais, interviu su Lietuvos, Gruzijos ir net Kirgizijos rašytojais bei Rusijos ir Gruzijos archyvuose surinktais empiriniais duomenimis – autorius rekonstruoja į aktyvesnį dalyvavimą universalistiniame imperiniame diskurse orientuotos „mieželaitiškosios“ linijos susiformavimą, taip pat nemažiau įtikinamai parodo, kaip ją vėliau nustelbė „autentiškojo partikuliarizmo“ laikysena, kurią savo kūryba ir veikimo strategijomis geriausiai reprezentavo Justinas Marcinkevičius. Lygindamas sovietinių Lietuvos ir Gruzijos respublikų rašytojų santykį su bendru sovietinės kultūros universumu, Ivanauskas taip pat pastebi žymiai intensyvesnę gruzinų gravitaciją į metropolijos centrą ir stipresnę jų integraciją į Maskvos ar Leningrado kultūrinę aplinką.

„Merkuriškosios-mieželaitiškosios“ linijos pralaimėjimą „autentiškajai“ srovei ir lietuviškojo kelio skirtingumą nuo gruziniškojo Ivanauskas aiškina daugiausia tuo, kad Lietuvos rašytojai jautriau reagavo į iš centro ateinančias sovietinės visuomenės homogenizavimo programas, niveliacijos ir „tautų susiliejimo“ pavojų. Turint galvoje įvade autoriaus deklaruotą siekį interpretuoti rašytojų veiklą kaip atodairos į įvairius faktorius – ne tik centro ir vietos valdžios lūkesčius, bet ir dominuojančią visuomenės opiniją bei pripažintus estetinės vertės kriterijus – rezultatą, toks aiškinimas atrodo kiek paviršutiniškas. Mano požiūriu, nereikėtų atmesti ir kitų, tokią raidą nulemti galėjusių priežasčių. Viena vertus, kiek galima spręsti iš fragmentiškų empirinių duomenų, atrodo, kad sovietinės Lietuvos rašytojai, kurių dauguma buvo pirmos kartos nuo žag­rės atstovai, tiesiog buvo per silpni, kad galėtų jaustis pakankamai komfortabiliai bendrame sovietų literatūros lauke, kur dominavo stiprią tradiciją paveldėjusi rusiškoji poezija ir proza. Ir tai nebuvo vien rašytojų problema – kitų žanrų kūrėjams, galbūt išskyrus „kietuosius“ menus, irgi sunkiai sekėsi surasti savo vietą bendrame SSRS kultūros universume. Ant­ra vertus, lietuvių, kaip ir kitų aneksuotų Baltijos šalių kultūrinė patirtis daug labiau disonavo su rusiškai-sovietiniu pasauliu nei, tarkime, Baltarusijos, Ukrainos ar Kaukazo tautų, todėl išversti ją į visiems imperijos gyventojams suprantamą kalbą buvo ne taip lengva.

Teisingai užčiuopęs postalininiu laikotarpiu greta kontrakto tarp vietinės nomenklatūros ir kultūrinio elito atsiradusį ir savotišką „antrąjį kontraktą“ tarp respublikos kultūrininkų ir centro (p. 141), Ivanauskas, mano manymu, vėlgi iki galo neišplėtoja šios įdomios tezės. Jo teigimu, „antrasis kontraktas“ tereiškė „didesnį kultūrininkų įsitraukimą į universalizmo sklaidą mainais gaunant pasitikėjimą savarankiškiau plėtoti lietuviškąją sovietinę kultūrą“. Šioje vietoje autorių būtų galima papildyti, kad septintame dešimt­metyje Maskva siekė ne tik didesnės universalizmo sklaidos, bet ir norėjo išnaudoti pribaltams būdingą vakarietiškosios civilizacijos habitus kaip sovietinės ekonomikos ir kultūros modernizavimo įrankį, todėl iš tikrųjų buvo labai atvira šių respublikų menininkų ieškojimams. Tą patvirtina ne tik Mieželaičio, bet ir Vytauto Žalakevičiaus ar Juozo Miltinio pripažinimas. Kad Maskvai Vilnius buvo vienas iš tiltų į moderniąją Vakarų civilizaciją, nedviprasmiškai paliudija ir knygoje cituojama rašytojo Mykolo Sluckio frazė: „Maskvoj garsėjo Lietuva, kad čia kažką modernaus galima pamatyti: Čiurlionis, Mieželaitis ir Vilnius – toks miestas“ (p. 167). Vėlesniais dešimtmečiais cent­ro valdžios koridoriuose sustiprėjus rusiškosioms šovinistinėms tendencijoms, šie ieškojimai jau nebebuvo tokie pageidaujami. Pagaliau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kaip niekur kitur Sovietų Sąjungoje, buvo aktualus vietinių kultūrų dialogas su didelėmis išeivių diasporomis Vakaruose, kuriuo tikėtasi paramstyti netvirtą režimo legitimacinį pagrindą, todėl čia visuomet buvo svarbiau pabrėžti išeiviams artimą vietinį koloritą, o ne ieškoti bendrų sąlyčio taškų su metropolijos kultūriniais orientyrais.

Kaip minėta, antra stipri Ivanausko tyrimo vieta yra jo naudojama teorinė prieiga, pagal kurią „kūrėjas yra ne tik struktūros apribotas, ją įkūnijantis, tačiau ir veikėjas (angl. agency), galintis veikti ir jį supančią realybę (angl. structure)“ (p. 12). Sovietmečiu buvusios galimybės rašytojui veikti sistemą/sistemoje išsamiai ir skirtingais pjūviais išskleidžiamos antrojoje ir trečiojoje knygos dalyse. Vis dėlto ir čia įvado sukelti tyrimo gelmės lūkesčiai ne visur išsipildo. Antai aptardamas didėjantį kultūrininkų bendruomenės vaidmenį formuojant rašytojų elgsenos modelius, Ivanauskas gana įtaigiai atskleidžia vidinių autoritetų mechanizmo veikimą ir kartos veiksnio svarbą, tačiau pasišovęs pažvelgti į rašytojų bendruomenę dar ir per socialinių ryšių modelio prizmę, parako akivaizdžiai pritrūko, todėl vaizdas gavosi labai jau mig­lotas. Visų pirma, visiškai nėra užčiuoptas rašytojų ratelių persidengimas su sprendimus priimančių ar tiesiogiai juos veikti galinčių veikėjų tinklais. Antra, nerasime čia (ne)oficialaus kultūrinio gyvenimo paribiuose balansavusių ir skirtingas kūrėjų kartas jungusių ratelių3. Nors iš pirmo žvilgsnio tokios laisvesnės komunikacijos salelės neturėjo tiesioginės įtakos oficialaus meno reiškiniams, jų poveikis vidiniams kultūrininkų bendruomenės orientyrams buvo gana didelis. Pagaliau galima kalbėti ir apie visiškai nesisteminės erdvės (pavyzdžiui, pogrindžio Bažnyčios ar tokių oficialiai nepripažintų intelektualų kaip Justinas Mikutis) netiesioginę įtaką prie jos prisilietusiems kūrėjams. Be minėtų segmentų rekonstruotas socialinių rašytojų bendruomenės ryšių modelis lieka geriausiu atveju dvimatis.

Netgi tokiame dvimačiame vaizdinyje ieškant perskyrų tarp rašytojų kartų/grupių, kartais akivaizdžiai juntamas autoriaus polinkis redukuoti sudėtingus reiškinius, juos matuojant tik „etninio autentiškumo“ ir modernumo skalėse. Dėl to apibrėždamas trečiąją (Sigito Gedos) rašytojų generaciją, Ivanauskas neįžvelgia esminių kokybinių skirtumų nei tarp jos ir antrosios (Marcinkevičiaus) kartos atstovų – jie neva reiškėsi „toliau modernesnėmis formomis pratęsdami etninės nostalgijos eskalavimą, tačiau labiau nei vyresnioji karta susitelkdami ties šaknų praradimo, traumatizmo eskalavimu“ (p. 120); nei pačios trečiosios kartos viduje, jai priskirdamas ir nuo lyrinės lietuvių poezijos tradicijos nutolusius Gedą su Marcelijumi Martinaičiu, ir pirmuosius nedrąsius sovietinės socialinės realybės kritikus, prozininkus Juozą Aputį, Joną Mikelinską ir Romualdą Granauską. Ivanauskas perdėm nesureikšmina tokių dalykų, kad šios kartos kūrėjai, kitaip negu ankstesnė, „akivaizdžiai vengė flirto su partine valdžia, nebuvo partijos nariai“, kad jų kūriniai, anot Kęstučio Nastopkos, buvo parašyti „visai kitokia kalba ir keitė visą vertybių supratimą, atmetė sovietinę kalbą“ (p. 182).

Nustatęs neabejotiną etninio autentiškumo paieškų stiprėjimą vėlyvojo sovietmečio lietuvių kultūroje ir ieškodamas šio reiškinio priežasčių, autorius prieštarauja Violetai Davoliūtei4, teigusiai, kad posūkį link tradicionalizmo daugiausia lėmė sovietinę modernizaciją lydėjusi vidinė migracija ir jos sukeltos trauminės patirtys. Jo tezė: „svarbiausiu iššūkiu ir veiksniu tapo ne forsuojančios modernizacijos veiksnys ir iš to atsirandančios trauminės patirtys, tačiau reakcija į centralizaciją, kitų titulinių tautybių koloritą, „kitų“ etninių grupių sutikimą (darbo jėgos judėjimą), rusų kultūros ir kalbos statuso stiprėjimą, gana aiškiai matomo gynybiškumo atsiradimas“ (p. 224). Deja, jokių svarių argumentų, įrodančių šios tezės pranašumą, bent man knygoje surasti taip ir nepavyko. Visi svarstymai šia tema neperžengia pačių rašytojų ret­rospektyviai sukonstruoto naratyvo apie stiprėjantį jų pasipriešinimą niveliuojančiam centro spaudimui, galiausiai atvedusiam į Sąjūdį. Kita vertus, ir pats minėtas pasakojimas nėra sutvirtintas kažkokiais naujais atradimais, kurie leistų kalbėti apie avangardinį rašytojų vaidmenį devinto dešimtmečio pabaigos „tautinėje revoliucijoje“.

Apie lemiamą, „autentiškumo laikysenos“ virsmo į „engiamosios tautos“ diskursą fazę rašoma paskutinėje, šeštojoje knygos dalyje. Neblogai išanalizavęs ano meto viešojo diskurso kaitą, Ivanauskas vis dėlto nemėgino įlisti į tuomet vykusių dramatiškų kovų viešosios erdvės prieigose užkulisius beigi tylomis apėjo ne vieną nepatogią, jo (re)konstruojamam naratyvui nepatogią vietą. Čia, pavyzdžiui, nieko nerasime apie rašytojų poziciją režimui desperatiškai organizuojant propagandinę akciją prieš Vasario 16-osios paminėjimą 1988 m., taip pat ir apie rašytojų indėlį LKP CK užsakymu rengiant stalinizmo aukoms pagerbti skirto mitingo prie Zigmo Angariečio paminklo scenarijų, kuriuo mėginta užbėgti už akių Antano Terlecko sumanymui tų pačių metų gegužės 22 d. paminėti masinio 1948 m. trėmimo metines5. Būtent šie momentai geriausiai liudija, kad būta ne vien rašytojų pastangų pamažu stumti leistinumo ribas, „taip viešojoje erdvėje neišleidžiant kalbėjimo apie praeitį iniciatyvos iš savo rankų, šiek tiek pristabdant radikalesnių jėgų įtaką, tačiau padedant kultūrininkams išlaikyti dialogą su partine valdžia“ (p. 398). Nemažiau būta aktyvaus talkininkavimo partijai (kurios nariais dauguma jų buvo), išlaikant viešojo kalbėjimo kontrolę tokiomis aplinkybėmis, kai iki tol veikę formalūs politinės cenzūros mechanizmai pradėjo byrėti. Kitaip tariant, esami šaltiniai leidžia matyti rašytojus ir visiškai kitaip, nei vaizduojama knygoje: ne kaip priešakinę leistinumo ribų bandytojų komandą, o kaip sparčiai trūkinėjančio ideologinio tikrovės interpretavimo metodo gyvybingumą beviltiškai išlaikyti mėginantį sistemos ariergardinį būrį. Leistinumo ribas daug labiau plėtė informacijos kontrolės užtvaroms griūnant smarkiai sustiprėjęs spaudimas iš nesisteminių visuomenės segmentų – juos reprezentavo didėjantis Kronikos girdimumas ir išeivijos spaudos prieinamumas. Į kitą fronto linijos pusę dauguma rašytojų (ypač iš Ivanausko išskiriamos antrosios kartos), supratę, kad konjunktūra pasikeitė negrįžtamai, perėjo tik 1988 m. antrojoje pusėje.

Norint rekonstruoti labiau niuansuotas devinto dešimtmečio pabaigos viešojo kalbėjimo kaitos priežastis, žinoma, neužtenka remtis vien ano meto viešais pasisakymais ar parašymais, bet reikalinga didesnės imties ir kitokio pobūdžio šaltinių analizė. Vis dėlto knygoje galima rasti ir tokių vietų, kur autoriui paviršutiniškų ar netikslių svarstymų būtų pavykę išvengti tiesiog paskaičius anksčiau rašytus kolegų tekstus. Pavyzdžiui, aptardamas 1954 m. Maskvoje surengtą tarybinės lietuvių literatūros ir meno dekadą, Ivanauskas visiškai nekomentuoja šio renginio atidėjimo aplinkybių, kurias kadaise išsamiai aprašė Danutė Blažytė-Baužienė6, bet tvirtina, kad „rengimasis jai buvo kur kas labiau rutinizuotas, mažiau karštligiškas, turėta daugiau parodyti tarybinės lietuvių literatūros „laimėjimų““ (p. 62). O štai perskaičius keletą puslapių, kuriuose Ivanauskas mėgina pasverti išeivijos poveikį sovietinės Lietuvos kultūriniam gyvenimui ir kur svarbiausiais jo šaltiniais yra interviu su mažai kam žinoma išeivijos lietuve Danute Januta (gal iš tų pačių Janutų?) ir sovietinio žvalgybininko Ričardo Vaigausko atsiminimai, nelieka nieko kito, kaip atlaidžiai nusišypsoti, žinant, kad išeivijos ir aneksuoto krašto kultūrinės komunikacijos tema įvairiais rakursais yra išnarstyta ne vieno istoriko rašiniuose7. Jeigu Ivanauskas daugiau skaitytų, kas jau yra parašyta kitų, o ne mėgintų išradinėti dviratį, turbūt būtų suradęs ir teisingesnį argumentą antižydiškam sovietinio isteblišmento nusistatymui iliustruoti. Dabar gi knygoje pateikiama nuoroda į rašytojo Icchoko Mero atvejį, kai jam emigravus visi jo kūriniai buvo pašalinti iš biblio­tekų ir literatūrinio diskurso (p. 352). Nereikia daug ieškoti, kad surastum duomenų, jog tai buvo visiškai rutininė sankcija, taikyta visiems emigrantams ir disidentams nepriklausomai nuo jų tautybės.

Pabaigai – keletas akmenėlių į knygos redaktoriaus daržą. Pirmas: atidesnis skaitytojas čia tikrai ras ne vieną vietą, kur kelių pastraipų tekstas žodis žodin kartojasi (netgi su tomis pačiomis išnašomis). Antras: paprastai pernelyg įkyrus redaktoriaus noras kištis į autorinį rašymo stilių yra nepageidautinas, tačiau šiuo atveju didesnis redaktoriaus indėlis, išardant autoriui būdingas gremėzdiškas, medines, dažnai beprasmes sakinių konstrukcijas, būtų tikrai pagerinęs teksto kokybę. Dabar gi knygoje apstu tokių vietų, kur autorius be jokio gailesčio bando skaitytojo kant­rybės ribas. Aš to nedarysiu, pacituodamas vos vieną „perliuką“, pranokstantį net brežnevinių laikų retorines praktikas, naudotas turinio nebuvimui paslėpti: „Tačiau ideologiniu lygmeniu etninio partikuliarizmo paskleidimas leidžia kalbėti apie sovietinės visuomenės konstravimą integruojant etininę kompoziciją, kuriant įvairiu etniniu partikuliarizmu pasižyminčią sovietinę visuomenę ir per „broliškų tautų“ naratyvus kuriamą tam tikrą sovietinės sistemos „vidinių tautų“ diskursą, aktyviai palaikomą diskursyvinėmis praktikomis, kurios išreiškia aiškius galios santykius vartojant specifinę kalbą, jos naudojamą „tautų draugystės praktikoje“ realybės kūrimui, savo-svetimo ribų neapribojant ties titulinių kultūrų ribomis“ (p. 357).

Apibendrinant tenka pasakyti, kad Ivanausko studija, nepaisant visų jos privalumų ir naujų įžvalgų, nėra maloni skaityti. Tą lemia ne vien stiliaus klampumas, bet ir ne vienoje vietoje plika akimi matomas ėjimas teorinių konstruktų stelažais taip ir nepačiupinėjant tiriamos tikrovės faktūros nelygumų. Autorius lyg ir atveria naują interpretacinį horizontą, tačiau mėgindamas viską suverti ant vieno siūlo – tautiškumo/universalumo raiškos literatūroje – sukuria tik dar vieną sudėtingos tikrovės dvimatį paveikslą.

1    Mano požiūriu (gali, žinoma, egzistuoti ir kitoks), į konceptualiausių darbų top trejetą šia tema pakliūtų: Nerijos Putinaitės Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (Vilnius: Aidai, 2007), Valdemaro Klumbio daktaro disertacija Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu (Vilnius, 2009), Aurimo Švedo Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985) (Vilnius: Aidai, 2009).

2    Pavyzdžiui, Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2014.

3    Pavyzdžiui, Aldonos Liobytės suburtas kultūrinės komunikacijos tinklas, atsiskleidžiantis neseniai pasirodžiusioje jos laiškų publikacijoje: Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai, sudarytojos Giedrė Jankevičiūtė, Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

4    Prieštaringas reakcijas sukėlusi Violetos Davoliūtės knyga The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War (Routledge, 2013) yra viena iš nedaugelio pastarojo meto sovietologinės krypties studijų, su kuria Ivanauskas palaiko bent šiokį tokį kritinį santykį. Galima būtų spėti, kad jam ir tėra įdomi anglakalbė istoriografija, bet tai, kad ignoruojami kitų įdomiai apie sovietinės kultūros reiškinius angliškai rašiusių lietuvaičių (Eglės Rindzevičiūtės, Neringos Klumbytės) darbai, verčia ieškoti kitų tokios akademinės ,,taktikos“ paaiškinimų, vedančių jau prie sovietmečio praktikų paveldo.

5    Beje, Justinui Marcinkevičiui priskiriami tremties memuaristikos įvedimo į viešąjį diskursą nuopelnai nėra visiškai pelnyti. Paskutines užtvaras viešam kalbėjimui apie okupuotų Baltijos šalių gyventojų trėmimus sugriovė dar 1988 m. balandžio pradžioje (taigi beveik dviem mėnesiais anksčiau už Marcinkevičiaus parengtą Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų ištraukos publikaciją) sąjunginiame žurnale Ogoniok paskelbta publikacija, kurioje buvo rašoma apie trėmimus iš Latvijos 1949 m.

6    Danutė Blažytė-Baužienė, „1954 m. Lietuvos literatūros ir meno dekada Maskvoje: sumanytojai ir rengėjai“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai, 1995, p. 110–134.

7   Kaip platesnes studijas šiame teminiame lauke galima paminėti: Daiva Dapkutė, Dalia Kuizinienė, Laisvas žodis laisvame pasaulyje: Atviro žodžio mėnraštis „Akiračiai“ 1968–2005 m., Vilnius: Versus aureus, 2010; Arūnas Streikus, ,,Sovietų Lietuva ir išeivija: kultūrinių ryšių projektas“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, p. 42–63.

Naujasis židinys