Baigėsi „Gyvųjų maršas“, kuris pagerbė ir dešimtis tūkstančių Panerių duobėse suguldytų buvusių vilniečių atminimą. Niekas iš skaitlingos Vilniaus Tarybos narių nesusiprato ateiti.  Mero socialiniuose tinkluose parašytas paaiškinimas, kad spėta sudalyvauti sukrečiančios patirties Pasaulio Teisuolių  pagerbimo ceremonijoje, kelia kitą klausimą – kodėl liko nepagerbti ir tie, kurie teisuolių nesulaukė? Suprantu, kad tai neapsižiūrėjimo dalykas, bet gal reikėtų paprasčiausiai atminti, kas tuose Paneriuose vyko.

Socialiniuose tinkluose miesto galva aptaria teisuolių miško ar parko idėją. Sako, kad po kiek laiko oštų bene 900 šimtų  ažuolų ar klevų miškas. Pagalvojau, ar tas pats vėjas šukuotų to miško ir Panerių žudynes menančių pušų viršūnes?  Ar nevertėtų pirmiausia nukabinti nelegaliai kabančios lentos aktyviam žydų naikinimo talkininkui generolui Vėtrai nuo Vrublevskių bibliotekos bei pervadinti generolo ir pirmųjų žydšaudžių ideologo antisemito Kazio Škirpos alėjos Bernardinų sode, pakrikštyti ją, tarkime, kurio nors vieno iš Teisuolių vardu? Ar laikomasi nuomonės, kad nėra jokių moralinių trikdžių patekti į Onos Šimaitės gatvę, pėdinant pro minėtą lentą ar minėto nacių ideologijos skleidėjo alėją? Girdėjau, kad miesto Meras pilietiškai sako, kad jei ta lenta kabotų ant jo paties namo, jis ją nuimtų. Bet juk miesto meras nėra vieno namo meras, o lenta kabo nelegali – be jokių tam reikalingų leidimų? Ar visos nepatogios, bet tik vieną sprendimą turinčios problemos išnyktų tik tuo atveju, jei atsidurtų po Mero namo stogu ar ant jo fasado? Paprasčiausia būtų atsakyti, kada ja nuims? Ir dar dėl miško pasaulio Teisuoliams – sodinti jį reikėtų švariame atminties lauke, idant tie mūsų atminty pasodinti medžiai nebūtų griaužiami dvigubų standartų kinivarpų. Antraip pasodinti medžiai gali ir neprigyti.

Norėtųsi pasiteirauti ir Švietimo Ministerijos – kada vyresniųjų gimnazijų klasių programose atsiras privalomas masinių žudynių vietų lankymas? Tokių vietų Lietuvoje virš dviejų šimtų – jos tikrai pasiekiamos aplinkinių gimnazijų mokiniams ir mokytojams. Daugumai net pėsčiomis. Ar manoma, kad tam reikia nesamų lėšų, ar dar nesusidarė palanki politinė terpė tokiam paprastam ir reikalingam žingsniui? Ar Holokausto švietimas turi apsiriboti tik tolerancijos centrais ir asmenine pasišventųsių mokytojų iniciatyva? Ar tam, kad tai įvyktų reikalingi kokie nors formalūs pareiškimai, ar pakaktų jautros ir suvokimo, kad tai tiesiog savigarbos reikalas?

Ar ne laikas būtų vadovėliuose paminėti, kad 1941 metų biželio 14-os trėmimai nebuvo monoetniniai, kad žydų buvo ištremta pakankmai daug tam, kad ir jie pagaliau taptų tos tragedijos dalimi? Nors atšiaurus Sibiras daugeliui jų tapo paradoksaliu išsigelbėjimu nuo neišvengiamos žūties Tėvynėje.  

Manau, kad konstruktyvūs atsakymai į pateiktus klausimus, paliktų be duonos irzlius priekabiautojus, kuriems vis kažkas kažin kodėl kliūva. Be darbo liktų ir šių eilučių autorius, kuris ta bedarbyste nuoširdžiai apsidžiaugtų drauge su dideliausiu būriu  skaitytojų jo priekaištavimais besipiktinančių.