Vilniečius ir miesto svečius šį sekmadienį džiugins šventinis šurmulys – mieste visą dieną vyks „Vilniaus šeimos šventė 2016”, skirta Tarptautinei šiemos dienai pažymėti. Apie šventės idėją, vilniečių laukiančias pramogas ir kokią žinutę šeimos nori paskleisti, kalbamės su viena iš šventės organizatorių – Jolanta Ramoniene.

Kaip kilo idėja surengti šią šventę ir ką esate paruošę šeimoms? Kuo šiemet Tarptautinė šeimos diena Vilniuje bus kitokia nei kasmet?

Tarptautinę šeimos dieną norėjome sutelkti visus, kurie tądien šeimoms ką nors organizuoja, ir paskatinti prisijungti tuos, kurie gali kai ką gražaus padaryti, bet arba nepagalvoja, arba jiems trūksta tam tikro impulso. Kvietėme žmones kurti šventę kartu. Žinojau, kad Daugiavaikių šeimų asociacija MES rengia eiseną ir Metų gausios šeimos apdovanojimus bei koncertinę programą, tad buvo aišku, kad tądien jau tikrai kai kas vyks. Tuomet pasiūliau Vilniaus savivaldybei prisijungti, nes miesto politikai juk tikrai žino, kad pagrindiniai gyventojai yra šeimos, vadinasi, jiems turėtų rūpėti, kaip jos gyvena, kaip joms sekasi, kad galima rūpintis ne tik buitiniais dalykais, bet kartu ir susirinkti pasidžiaugti šeimomis, kurios kuria mūsų valstybę.

Jolanta Ramonienė.
Evgenios Levin nuotrauka

Iki šiol, kaip esame su bendraminčiais pastebėję, Tarptautinės šeimos dienos proga vykdavo įvairios konferencijos Seime, diskusijos – galbūt labiau politinio pobūdžio renginiai, kurie įtraukia nedidelę dalį žmonių. Tad taip paminėdavome šią dieną išskirstę po pavienius nedidelius renginukus. Šiais metais Tarptautinė šeimos diena bus sekmadienį, o ši diena jau ir šiaip yra šeimos, poilsio, džiaugsmo diena, tad pagalvojome, jog verta pradėti naują iniciatyvą – kurti šventę visiems kartu. Todėl pakvietėme nelaukti, kol kas nors suorganizuos ir galėsime pasigrožėti arba pakritikuoti, bet visi prisidėkime, kaip asmeniškai galime. Ir šis kvietimas galioja kiekvienam žmogui. Kai kurie dalijasi savo talentu – be atlygio įsitraukia į meninę programą, kiti prisideda savo organizaciniais gebėjimais, kaip mes – kelios organizacijos. Dar kiti siūlo savo paslaugas: kino, dramos teatrai kviečia žiūrėti filmų ir spektaklių, bus organizuojami koncertai, tam tikrų įstaigų atvirų durų dienos, organizacijų prisistatymai ir kvietimas prisijungti.

Ar viskas bus nemokama?

Kai kas nemokamai, o kai kas – su nuolaidomis, bus taikomos specialios kainos būtent šios dienos proga. Pavyzdžiui, „Skalvijos“ kino centre bilietai į kiną bus už įprastą kainą, bet vyko konkursas, kurį laimėjusios šeimos eis į kiną nemokamai. „Pasakos“ kino teatras kvies apsilankyti už pačią žemiausią, draugiškiausią kainą. Taip pat laukia specialūs pokštai, siurprizai, staigmenos, skirtos šventės dalyviams, žaidimų aikštelės, pasakų personažai vaikams. Tiesiog visi, prisidedantys prie šios šventės, buvo pakviesti kurti ją taip, kaip įsivaizduoja – niekas niekam neprimetama. Kvietėme sau patinkančiu būdu parodyti dėmesį šeimoms.

Nors ši šventė Jungtinių Tautų pasiūlyta minėti 1994 metais, Lietuvoje ji dar neįleidusi gilių šaknų, kaip kad Motinos ar Tėvo diena...

Taip, ši šventė jaunesnė už mūsų nepriklausomybę, o visi puikiai žinome, kad tradicijoms susiformuoti reikia laiko ir tęstinumo. Be to, tam, kad kai kas įvyktų, turi atsirasti iniciatyva. Galbūt lengviau ir paprasčiau suorganizuoti oficialų paminėjimą, kurie įprastai ir vykdavo, tačiau, kaip jau minėjau, tokie renginiai suburia gana mažą žmonių grupę. Tad pastaraisiais metais mėginama susirinkti ir pasidžiaugti, smagiai ir nuotaikingai prTad pastaraisiais metais mėginama susirinkti ir pasidžiaugti, smagiai ir nuotaikingai praleisti šią dieną dalyvaujant „Daugiavaikių šeimų asociacijos MES“ rengiamoje eisenoje ir meninėje programoje. O šiemet ji dar labiau prasiplės ir taps tokiu reiškiniu, kurį ateityje bus galima plėtoti. Mano svajonė ta, kad ne tik visas Vilniaus miestas šurmuliuotų kaip didžiulė šeima, tačiau ir visoje Lietuvoje ši diena taptų ypatinga švente. Nors jau yra įvairiuose miestuose ir miesteliuose renginių, tačiau norisi vis purenti tą dirvą, sėti sėklą, rodyti gražių pavyzdžių...

O kodėl reikia apskritai išeiti į gatves? Kam reikia eisenos?

Kviesdami žmones kurti šventę kartu, norime skleisti žinią, jog reikia patiems imtis iniciatyvos, būti aktyviems pilietiškai ir nelaukti, kol viskas bus „nuleista iš viršaus“: pasakyta, kaip turime veikti, kaip turime švęsti ar savimi rūpintis. Kažkada šeimoms, nėščioms mamoms su vaikučiais skirtos kasos parduotuvėse ir prekybos centruose buvo neįsivaizduojamas dalykas, o dabar – kasdienybė. Kaip jos atsirado? Tikrai ne iš niekur. Organizacija „Draugiški šeimai“ atsivežė šią idėją ir pasirūpino, kad ji būtų įgyvendinta, nes tikėjo, jog šeimoms bus geriau. Kavinėse jau irgi atsiranda didesnis dėmesys šeimoms – kai kur galbūt atneša spalvotų pieštukų ir piešinukų, o kai kur jau ir žaidimų aikštelės įrengiamos.

Norime pasėti palankumo šeimai sėklą, rodyti tuos kasdienius gražius pavyzdžius, kartais, rodos, visai paprastus, neypatingus, bet prisidedančius prie geresnių sąlygų šeimai. Pradedame švente, bet tikimės, kad tai ilgainiui taps kasdieniu dėmesiu šeimai. Turime patys rūpintis, kad tai vyktų ir rodyti norą, iniciatyvą.

Žygis už gyvybę Vašingtone, 2016 m. www.marchforlife.org nuotr.

Ką norima pasakyti visuomenei, politikams šia eisena?

Pirmiausia norisi liudyti, kad šeima yra gėris, kad mes patys tai suprantame, jog šeimos geba gyventi, išgyventi, džiaugtis. Norisi sugriauti tą įvaizdį, kad šeimos sugeba tik nuolat ištiestomis rankomis ir surauktais veidais laukti pašalpos. Turime skleisti gerą žinią apie šeimą. Aš asmeniškai, žinoma, norėčiau paskleisti į viešumą daugiau žinučių, bet suprantu, kad per anksti paleisti jas nėra gerai, tad veikiame įvairiais frontais – sekmadienį išeisime pozityviai liudyti į gatves, o šiuo metu Seime kelią skinasi Šeimos stiprinimo įstatymo projektas, kuris irgi atsiradęs nevyriausybinių organizacijų dėka ir su jų diskusijomis keliaujantis į politikų rankas. Viena kitą tokios veiklos tikrai papildo.

Puikiai žinome, kad kartais atsakymų į peticijose keliamus klausimus sulaukti sudėtinga, tai užtrunka ilgai, tad tokie susibūrimai, liudijantys, kad mūsų daug, mes esame susitelkę, tikimės, primins politikams, jog turime būti reikalingi ir kad šeima turi būti svarbus dėmuo. Šeimos turi tapti ta jėga, į kurią kreiptų dėmesį, dėl kurios rungtųsi, nes dabar rinkimuose politikai rungiasi tik dėl pensininkų, nerdamiesi iš kailio, kad galėtų pasiūlyti kažką geriau nei kita partija. Taip juk turėtų vykti dėl šeimų, nes jos, kaip sako mūsų Konstitucija, yra valstybės pamatas. Bet tam, kad dėl mūsų rungtųsi, turime parodyti, jog stebime, domimės, kad mūsų daug, ir esame stipri jėga. Taip pat turime stebėti ir vertinti, ką dėl mūsų daro – ne tik pažada, nes pažadų prieš rinkimus net suskaičiuoti tikriausiai nepavyktų, nors jie ir atrodo atitolę nuo realybės, bet kokių konkrečių darbų ėmėsi, kad šeimos Lietuvoje jaustųsi saugios, svarbios ir reikalingos.

Į eiseną tikrai neįmanoma visko sutalpinti – tai tik viena iš pilietiškumo formų. Šiuo metu taip pat vyksta „Metų gausios šeimos rinkimai“, kurių laimėtojos bus apdovanotos sekmadienį koncerto metu.

Šventinio koncerto metu vyks gausių šeimų apdovanojimai. Esu tikra, kad atsiras bent keletas žmonių, kuriems kils klausimas, kodėl apdovanojamos būtent gausios šeimos – negi vaikų skaičius šeimoje parodo, jog šeima yra kažkuo geresnė už kitas?

Šiuose apdovanojimuose vaikų skaičius tikrai nėra vienintelis kriterijus. Šios šeimos ne tik augina tris, keturis, šešis ar net aštuonis vaikus, bet taip pat yra aktyvios, užsiima įvairiomis veiklomis, yra puikių iniciatyvų autoriai... Turime tikrai daug nuostabių ir tvirtų šeimų Lietuvoje. Nuostabu, kai šeima geba būti gausi ne tik vaikų skaičiumi, bet geba džiaugtis, visavertiškai gyventi, užsiimti įvairiausia veikla. Tai šeimos, realiai gyvenančios, ne egzistuojančios ar tos, kurioms tiesiog užtenka vos pragyventi, bet tos, kurios yra puikūs pavyzdžiai ir tiems, kurie galbūt bijo turėti daugiau vaikų, nes liudija visavertį, džiaugsmo kupiną gyvenimą. Vieną ar du vaikus auginti yra tikrai daug paprasčiau, bet kai žmonės augina šešis, aštuonis ar daugiau, tai tikrai yra iššūkis. Ir jei šie žmonės sugeba dar daug gražių dalykų nuveikti, jie tikrai verti pagarbos ir įvertinimo ir būti pripažinti kaip pavyzdžiai.

Kodėl iniciatyvos įvertinti tokias šeimas nerodo mūsų politikai? Verslo, politikų parama galėtų padėti joms įveikti kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria...

Na, Prezidentė kasmet apdovanoja gausių šeimų mamas, bet dažniausiai jos būna jau vyresnio amžiaus, kai nedaug belikę metų iki iškeliavimo Anapilin, ir kai su jomis kalbuosi, mamos džiaugiasi, bet sako, kad jau nebereikia tų apdovanojimų, nes viskas yra įveikta savomis jėgomis, visi sunkūs momentai išgyventi nesulaukus pagalbos. Bet tuo metu, kai jos augina vaikus, būtų labai pravertusi elementari pagalba, pavyzdžiui, kai nešiojant septintą vaikutį pradeda byrėti dantys, kokia nors lengvata gydantis... Arba kad štai ir vaikų dienos centrų įrengimas – gausios šeimos sako, kad geresnė pagalba būtų ne vaikų atitraukimas nuo šeimos, bet pagalbos skyrimas šeimai, kad visi drauge – tėvai su vaikais – galėtų mokytis tam tikrų dalykų, mokytis bendrauti, rūpintis vienas kitu.

Tiesiog dar labai dažnai nemokame pamatyti, ko iš tikrųjų reikia šeimai, kad ji stiprėtų, kad neiširtų, kad mokėtų rūpintis vieni kitais. Ir tuomet gausios šeimos gauna tarsi etiketę kaip tos, kurios turi tiek vaikų, kad jau nesugeba rūpintis, ir dabar iš kitų kažko reikalauja. Manau, jog per mažai vertinama gyvybė ir kiekvienas žmogus. Iš tiesų vien dėl to, kad šeima tiesiog augina ir ugdo vaikus, verta jai padėti – juk augina ne tik sau, bet ir valstybei. Vaikai yra ateitis. Net ir mažoms šeimoms arba tiems, kurie apskritai neturi vaikų, šeimos, auginančios daugiau vaikų yra geresnės ateities garantas, nes būtent tų šeimų vaikai uždirbs jiems pensiją.

Jeigu svarbi mano valstybė, tai, kokia ji bus ateityje, jei noriu, kad ji augtų, klestėtų ir neišsivaikščiotų, neišmirtų, savaime kyla klausimas: kas visa tai gali užtikrinti? Tik šeima. O dabar kažkodėl esame susitelkę į nelaimes, vargus, skurdą, smurtą, patyčias, vaikų namus, atimtus vaikus, senolius, belaukiančius lėkštės sriubos... Bet kas paims tuos vaikučius iš vaikų namų, jei šeimos bus silpnos? Kas rūpinsis senoliais, sergančiais, neįgaliaisiais? Juk geriausia, kai tą geba padaryti šeima, tačiau ji turi būti pakankamai stipri, kad galėtų tą padaryti pati.

Bet ši dalis praleidžiama – kovojame tik su pasekmėmis, kurios niekada nesibaigs, jei šeimomis nebus rūpinamasi, jei niekas joms nepadės. Jei remsime tik bėdų turgus, maisto bankus, benamius... Ir to galėsime nenustoti daryti niekad. Jei norėtume realiai keisti situaciją, remtume ne tik tuos, kuriems šiuo metu yra sunku, bet matytume, kas kurs mūsų ateitį. Turime stiprinti tą sritį, kuri padeda sustiprėti šeimoms.

Šeima – gyvybės lopšys, 2014 m.

Evgenios Levin nuotrauka

Ar tokiais renginiais norite paskatinti šeimas būti aktyvesnes pilietiškai?

Taip, norime parodyti, kad pilietiškumo reiškimo formų yra labai daug – taiki demonstracija, žygiavimas yra tik viena iš jų. Visame pasaulyje tokie susibūrimai surenka šimtus tūkstančių ir milijonus žmonių, ir tai yra natūralu, bet mūsų žiniasklaida kažkodėl tai nutyli... Amerikoje kasmet vyksta „Žygis už gyvybę“, Prancūzijoje už vyro ir moters šeimą į gatves išėjo keli milijonai žmonių, Ispanijoje – taip pat. Minių minios renkasi pagrindinių miestų gatvėse. Prie tokių iniciatyvų gali prisijungti kiekvienas žmogus, o kai tokios eisenos vyksta Lietuvoje, susirenka, deja, tikrai nedaug žmonių.

Kita pilietiškumo forma – telkimasis į organizacijas, kuris taip pat yra gana menkas. Liūdna, nes būtent organizacijų atstovai turi galimybę būti išgirsti sprendžiant valstybės masto svarbius klausimus. Telkimės, burkimės – tai proga dalyvauti kuriant ir valdant savo šalį. Kaip kai kuriems žmonėms kyla klausimas, kam reikia eiti į gatves, kitiems nesuprantama, kam reikia kažkam atstovauti? Kas apskritai yra tas atstovavimas? Bet juk taip veikia demokratija – atskirai su kiekviena šeima, kaip ir su kiekviena įmone, niekas nederina svarbių klausimų. Visi juk buriasi į bendruomenes, profsąjungas, organizacijas, judėjimus tam, kad galėtų būti išgirsti, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgiama. Visi kalba su atstovais. O kaip atsiranda tie atstovai? Kai susiburia tam tikros žmonių grupės.

Iš esmės bėda yra ta, jog Lietuvoje per mažai žmonių, šeimų, tikinčių, kad iš tikrųjų gali kažką pakeisti, jog gali daryti įtaką, spręsti. primins politikams, jog turime būti reikalingi ir kad šeima turi būti svarbus dėmuo, o šeimos, auginančios vaikus, turi tikrai užtektinai iššūkių ir ne visada randa laiko dar papildomai visuomeninei veiklai, kuri tikrai neprisideda prie šeimos išlaikymo... Pilietiškumo suvokimas mūsų visuomenėje yra gana silpnas, bet norėtųsi, kad sugebėtume tūkstančius žmonių suburti ne tik akcijai „Darom“ ar rūpinimuisi benamiais šuniukais, bet ir šeimomis, kurios kuria mūsų šalies ateitį.

Tokios akcijos, kaip ši šeimų eisena, yra galimybė parodyti šeimoms, kad ir taip galima liudyti, išreikšti savo poziciją. Tai proga išgirsti apie organizacijas, pasidomėti jų veikla ar netgi prisijungti. Nors mūsų visuomenei trūksta pilietiškumo, negalime nuleisti rankų. Reikėtų suvokti, kad kuo mažiau reikšimės patys, tuo didesnė galia bus palikta kitiems ir nebūtinai tiems, kurie atstovauja mūsų interesams.

Juk jei mūsų Konstitucijoje parašyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pamatas, kažkas į šiuos žodžius juk yra „įdėta“, ar ne? Tie, kurie juos įrašė, juk suprato, ką rašo. Jei sakai, kad nori stiprios valstybės, o Konstitucijoje parašyta, jog pamatas yra šeima, tai reikia ja rūpintis, stiprinti, kad ji galėtų būti tvirtas, o ne klibantis pamatas. Kokia šeima – tokia ir valstybė.

Šventės programą galite rasti ČIA.