Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Prieš ketverius metus vyskupu konsekruotas Lionginas Virbalas SJ. Kviečiame skaityti pokalbį iš Bernardinai.lt arhyvo. Interviu publikuotas knygoje „Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“.

Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo SJ (g. 1961) herbe regime šventoriaus vartus. „Jie kviečia vidun. Peržengi juos ir pasijunti kitaip, esi kitokioje – šventovės erdvėje. Jie yra atviri, kviečia užeiti ir yra pasirengę priimti kiekvieną. Bet yra ir kita kryptis. Žmogus nepasilieka šventoriuje, pro vartus jis išeina į pasaulį, į gyvenimą“, – teigia vyskupas. Su ganytoju kalbėjomės apie tai, kas jį patį paskatino peržengti šiuos šventoriaus vartus ir sekti kunigo pašaukimu, eiti į pasaulį ir žmones siekiant skelbti Gerąją Kristaus Naujieną. Pokalbis byko 2014 metais ganytojui dar einant Panevėžio vyskupo ordinaro pareigas.

Vysk. L. Virbalas SJ gimė 1961 metų liepos 6 dieną Biržuose. 1979 metais, baigęs tuometinę Biržų 2 vidurinę mokyklą, dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1981–1983 metais tarnavo sovietinėje armijoje, iš kurios grįžęs bandė stoti į Kauno kunigų seminariją. Į ją buvo priimtas tik 1986-aisiais, o iki tol mokėsi pogrindinėje seminarijoje. 1989 metais įstojo į Jėzaus draugiją, o 1991 metais – įšventintas kunigu. Dirbo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, Popiežiškosios Rusų kolegijos rektoriumi Romoje, nuo 2013 metų rugpjūčio ėjo Panevėžio vyskupo ordinaro pareigas, o 2015 metų liepą pradėjo eiti Kauno arkivyskupo pareigas.

Vis girdime kalbant apie pašaukimą, tačiau svarstau, ką gi reiškia šis žodis? Viena vertus, šiandien labai populiaru kalbėti apie savirealizaciją, savo potencialo išskleidimą nepaisant aplinkos nuostatų, įvairiausių kitų išorinių apribojimų. Šiuo atveju tarsi turime vienišą asmenį, kuris atsakymų į visus klausimus ieško tik savyje. Tačiau kai prabylame apie pašaukimą, turime kalbėti apie dialogišką santykį, nes, viena vertus, yra tas, kuris šaukia, ir tas, kuris atsiliepia. Vadinasi, kad atrasčiau save, suprasčiau savo misiją, užduotį šiame pasaulyje, turiu įsiklausyti į Kitą, kuris galbūt mane netgi pažįsta geriau nei aš pats save, ir kuris myli mane labiau, nei myliu pats save. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kita vertus, dažnai kalbame apie kunigo, mokytojo pašaukimą, tačiau kaip yra su kitomis profesijomis? Ar kiekviena jų turi savo pašaukimą, o gal pašaukimo yra vertos tik mano jau minėtos išskirtinės profesijos?

Nėra žmogaus be pašaukimo. Kiekvienas esame kažkam pašaukti, tik gal anksčiau buvome linkę išskirti tam tikrus specifinius pašaukimus, visų pirma – kunigo, vienuolio, gydytojo ar mokytojo. Tada rodosi, kad visų kitų žmonių gyvenimai gali būti suvedami į paprastą schemą: vedybos, vaikai, gyvenimo rūpesčiai, senatvė, ir viskas. Atrodytų, kad šie žmonės neturi pašaukimo, jog jiems skirtas menkesnis vaidmuo nei kitiems. Tačiau taip nėra, nes kiekvienas žmogus turi savąjį pašaukimą, savąjį kelią.

Rekolekcijose vienas svarbiausių dalykų yra surasti Dievo valią. Kokia yra Dievo valia man? Šiame klausime kitaip suspindi pats pašaukimas. Jis gali būti ne vienas, gali susidėti iš kelių centrinių temų, kurias visas į vienį susieja klausimas, kokia yra Dievo valia man. Kalbant apie Dievo valią, man pačiam kildavo klausimų, ar Dievo valia nėra kažkoks išorinis, tarsi be mano žinios primestas dalykas. Patiko viena mintis, kuri buvo kaip atsakymas. Dievas mane sukūręs, geriausiai mane pažįsta, jis žino, kas man yra geriausia ir, galima sakyti, turi svajonę apie žmogų. Dievas duoda įkvėpimą, suteikia šviesą per įvykius, per istoriją, per gyvenimo patyrimus, kad ir aš atrasčiau tą svajonę. Jis eina kartu su žmogumi ir tokiu būdu pašaukimo kelias yra dialogo kelias. Priklauso nuo mūsų, kiek įsiklausome, ką mums reiškia ta patirtis, tas susitikimas, išgyvenimas. Kai išgirstu ir priimu, per visa tai ir įvyksta Dievo valia.

Kai galvoju apie save, galiu tai patvirtinti. Viena tokia aiški ir tvirta pašaukimo linija veda per tikinčią šeimą ir viską, ką joje gavau. Prisimenu, kaip mama mane dar mažiuką, paėmusi ant rankų, išmokė persižegnoti arba rodė nukryžiuoto Jėzaus paveikslą, kuriame Jis viena ranka laikė apsikabinęs šv. Pranciškų. Tuomet mama ir aiškino, kad blogi žmonės nukryžiavo Dievulį. Būdamas dar tokio amžiaus, kai vaikai neskiria tikrovės nuo atvaizdo, galvodavau, kodėl gi mes negalime Jo nuimti nuo kryžiaus, išlaisvinti. Paskui, aišku, didžiulę įtaką padarė bendravimas parapijoje ir žmonės, kurie palaikė. Čia paminėsiu savo parapijos kleboną dekaną Bronių Strazdą, kuris vėliau, jau studijuojant Vilniuje, mane supažindino su tuometiniu Fizikos instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Jonu Boruta, ir ta pažintis buvo labai reikšminga. Tai yra viena linija.

Sutvirtinimo sakramentas

Kita linija yra mažyčiai atsitikimai, elementai, kurie pavieniui lyg ir nieko nereiškia, tačiau visi kartu susidėlioja į vieną prasmingą mozaiką. Pavyzdžiui, vienas vaikystės prisiminimas, kai mama ėjo į gegužines pamaldas. Pakvietė ir mane eiti kartu, tačiau nenorėjau. Mama nevertė, priešingai, sakė, kad, jei jau noriu, galiu likti. Tačiau, likęs namuose, pasijutau, jog noriu būti su ja, ir pasivijau dar prie šventoriaus vartų. Svarbi buvo suteikta laisvė, kai tu gali rinktis. Iš tos laisvės kyla noras atsiliepti į kvietimą, bėgti iš paskos. Rodosi smulkmena, tačiau labai svarbi. Svarbus gali būti ir kito žmogaus žodis. Štai kad ir po vidurinės mokyklos, jau studijuojant institute, vieno parapijiečio Biržuose pastaba, jog mes iš tavęs kažko kito tikėjomės. Supratau, kad galvojo apie tai, jog stosiu į seminariją. Tai buvo šviesus, giedras kitų žmonių lūkestis. Lūkestis, kuris pakelia ir į kurį norisi atsiliepti.

Buvo daug tokiu mažyčių akmenėlių, iš kurių susideda visa pašaukimo mozaika. Galiausiai ateina ir pats apsisprendimo momentas. Puikiai jį pamenu. Anksčiau buvo daug abejonių, svarstymų už ir prieš kunigystės kelią, o vieną akimirką viskas tapo aišku ir jokių abejonių nebeliko. Varčiau vokiečių kalba išleistą Gerhardo Krollio albumą „Jėzaus pėdomis“, žvelgiau į Galilėjos peizažo nuotrauką ir staiga, vidinio impulso pagautas, tariau: išeinu iš inžinerijos instituto, kuriame tuo metu mokiausi, ir einu į kariuomenę. Mat prieš stojant į seminariją reikėjo atlikti karinę tarnybą. Tai įvyko akimirksniu – prieš sekundę nė negalvojau, kad štai čia ir dabar priimsiu sprendimą. Tačiau nutiko taip, kad po dviejų savaičių su uniforma jau buvau kariuomenėje.

Toks tas mano ėjimas, kuriame tarsi yra bendras fonas, bendra kryptis ir atskiri įvykiai, per kuriuos Dievas prakalbindavo ir lydėdavo apsisprendimo link.

Kiekvieno žmogaus pašaukimas klostosi konkrečiu laikmečiu. Jūsų tėveliai dar regėjo nepriklausomą tarpukario Lietuvą, tačiau Jūsų pašaukimo kelionė prasidėjo ir klostėsi sovietmečiu, kuris atvirai skelbė ateizmą. Tad Jūsų apsisprendimui reikėjo drąsos plaukti prieš srovę, ryžto negyventi dvigubo gyvenimo, kai viešumoje vadovaujamasi vienu žemėlapiu, o privačiame gyvenime – jau kitu. Dėl pašaukimo Jums teko mesti institutą ir eiti į kariuomenę, kelis kartus išgirsti neigiamą atsakymą dėl priėmimo į seminariją, todėl teko studijuoti ir pogrindinėje seminarijoje. Papasakokite plačiau apie šį laikotarpį.

Tvirčiausią skiepą gavau šeimoje. Esu dėkingas savo tėvams. Mama mirė anksti, nors buvo baigusi tik pradinę mokyklą, bet turėjo didžiulį pedagogini jautrumą ir daug išminties. Kad ir tas pats atvejis neversti manęs vaiko eiti į bažnyčią, o palikti apsisprendimo laisvę. Atmenu laiką, kai mama jau sirgo, gulėjo ligoninėje ir žinojo, kad gyventi liko visai nedaug (taip ir buvo, nes mirė po kelių dienų). Į palatą šalia mamos paguldė merginą, kuri bandė nuodytis. Ir mama dar turėjo jėgų su ta mergina kalbėtis apie tikėjimą, drąsinti. Savo artimųjų paprašė į ligoninę jai atnešti Naująjį Testamentą. Aš apie tai sužinojau tik vėliau, tačiau susimąsčiau, koks tvirtas turi būti žmogus ir kokį tikėjimą turėti, jei net mirties patale sugeba rūpintis ir palaikyti kitą, kad jam suteiktų paskatą gyvenimui.

Nors gimtojoje parapijoje buvo jaunų žmonių, bet pogrindinis jaunimo judėjimas buvo aktyvesnis Suvalkijoje, kur veikė Eucharistijos bičiuliai ir kitos organizacijos. Mus apie tai pasiekdavo tik aidas. Tačiau namuose būdavo svarbūs du momentai per dieną: „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo laidos. Šio radijo klausydavosi mano tėvelis, kadangi mačiau, jog jis vertina tas gaunamas žinias, tai natūralu, kad ir man jos tapo svarbios. Taigi šeimoje gautas tikėjimas, kurį palaikė ir parapijos aplinka, buvo tas svarbiausias skiepas man nuo visos sovietmečio ideologijos.

Vėliau, kai studijavau Vilniaus inžineriniame statybos institute, dažnai lankydavausi pas dabartinį vyskupą J. Borutą, kuris tuo metu buvo jaunesnysis instituto mokslinis bendradarbis. Po paskaitų galėdavau nuvažiuoti ir skaityti literatūrą, kurios į bendrabutį nenusiveši. Ten man atsivėrė visai kitas pasaulis: Maceina, Šalkauskis, Jakštas-Dambrauskas, Averincevas. Skaičiau, kai ką suprasdavau, kai ko ne, bet pamažu ši skaityba leido kitaip pažvelgti į tikėjimą, mokslo ir tikėjimo santykį, tautiškumą ir religiją, šiek tiek pažinti dvasinę krikščionybės istoriją ir jos kultūrinį paveldą.

Kai 1983 metais grįžau iš kariuomenės, dėl sovietinės valdžios trukdymų, mane į seminariją priėmė ne iš karto. Tą laiką gyvenau pas tėvą Joną Lauriūną Linkmenyse, Ignalinos rajone. Iš jo patyriau gerą dvasinę formaciją. Kai atvažiavau pas jį dirbti zakristijonu ir mokytis pogrindinėje seminarijoje, tėvas J. Lauriūnas davė lotynų kalbos vadovėlį, nurodė, kaip mokytis, taip pat išdėstė, kokie dvasiniai užsiėmimai turi lydėti kiekvieną dieną: mąstymas, malda, sąžinės sąskaita, dvasinis skaitymas, Mišios, padėka… Viskas taip paprastai ir aiškiai, be didelių išvedžiojimų. Jis pats taip gyveno, tad sekiau daugiau jo pavyzdžiu, o ne pamokymais. Toks dvejų metų ritmas davė tvirtą dvasinį pagrindą visam tolesniam gyvenimui.

Tai buvo nelengvi laikai. Kai vis buvau nepriimamas į seminariją, apėmė nežinia dėl ateities ir abejonės, ką tuo metu reikėtų daryti. Tėvas Jonas pastebėjo, kad su manimi kažkas ne taip, jog esu be nuotaikos, apleidau mokymąsi. Tada pasisodino, atvirai pasišnekėjom, ir tokio palaikymo, dvasinio impulso užteko. Supratau, kad jei pasiduosiu nevilčiai, tai tie, kurie man trukdo, kaip tik pasieks savo tikslą. To tikrai nenorėjau. Taigi žmonės, kurie tuo metu mane supo, padėjo įveikti priešišką aplinką. Vienas būčiau nesugebėjęs. Negali vienas atsilaikyti prieš visą sistemą. Šeima, žmonės, kuriuos sutikau, man buvo didžiulė Dievo dovana.

Ar sprendimo sekti savo pašaukimu neapsunkino tai, kad žinojote, jog tiesiai iš instituto stoti į seminariją nepavyks, nes prieš tai dar būtina tarnauti kariuomenėje?

Kai apsisprendžiau, kad tikrai noriu būti kunigu, man beliko tik išeiti iš instituto. Buvo 1981 metai, antra balandžio pusė. Kai išsiregistruojant karinėje įskaitoje klausė, ar noriu važiuoti namo, ar į kariuomenę, atsakiau, kad į kariuomenę. Po savaitės jau stovėjau prieš medicininę komisiją. Atsimenu, kaip vienas gydytojas pažvelgė į mane ir pamokomai tarė: „Aha, iš instituto. Žinosi, kaip nesimokyti.“ Jam juk nepaaiškinsi, jog mokslas sekėsi puikiai, už gerus rezultatus gavau padidintą stipendiją, kad išeinant fakulteto dekanas siūlė rinktis kokią tik noriu specialybę visame institute, išskyrus architektūrą.

Grįžęs po kariuomenės, stojau į seminariją, tačiau gavau rektoriaus pranešimą, kad, deja, tais metais manęs priimti negali, ir siūlė stoti kitąmet. Kitais metais vėl viskas kartojosi. Turiu išsaugojęs visus tuos pranešimus, kuriuose esu informuojamas apie nepriėmimą į seminariją.

Nepriėmė vieną, antrą, trečią kartą… Ar neatrodė, kad tarsi bandote galva pramušti sieną? Kaip tokioje situacijoje pavyko išsaugoti pašaukimo dovaną? Juk galbūt buvo galima visą šią situaciją interpretuoti ir taip, kad štai, nuolatiniai atsisakymai Jus priimti į seminariją taip pat yra ženklas, jog šis kelias yra ne Jūsų, kad reikia viską permąstyti.

Ne, tokių pagundų nebuvo. Juk gyvendamas tokioje aplinkoje žinai, kad visa atmosfera yra priešiška. Tai nėra natūrali situacija, kai nesiseka ar nesugebi. Žinai, kad kliūtys yra daromos specialiai. Tokioje sistemoje negali pasiduoti, nes, jei pasiduosi, tave nuneš pasroviui, sumurkdys. Man tas buvo aišku, žinojau, ko ir kur einu. Taip, buvo sunku, buvo nežinios ir norėjosi įstoti greičiau, tačiau dėl pasirinkto kelio abejonių nekilo.

Tėvas J. Lauriūnas, pas kurį gyvenau, buvo susijęs su katalikų pogrindžio veikla, tad kiti patardavo išvykti ir bandyti stoti iš kitur. Išvažiavau į Rokiškį ir nuo Velykų iki rugpjūčio ten vargonavau. Aišku, iš manęs buvo labai prastas vargonininkas, rytais bei vakarais kažką pagrodavau, susibūręs jaunimo būrelis pagiedodavo, ir tiek. Tada 1986 metais jau stojau iš Rokiškio parapijos ir buvau priimtas.

Sovietinio saugumo veiksmuose jokios logikos negalėjai įžvelgti. Metai prieš mano įstojimą kažkur pasirodė seminarijoje nepageidaujamų asmenų sąrašas, sudarytas sovietinės valdžios. Tarp jų buvau ir aš, bet jau tais pačiais metais buvo priimti dar pirmiau prieš mane tame sąraše įrašyti jaunuoliai.

Galbūt visą tai galima būtų vertinti ir kaip saugumiečių bandymą skaldyti pačią Bažnyčią, sėti nepasitikėjimą vieni kitais, nes tuoj galim įtarti, kad gal tas priimtasis sudarė kokį nors sandėrį su saugumu ar panašiai.

Galbūt. Kai stojau į seminariją, pirmais metais ir dar kartą vėliau buvo išsikvietę pokalbiui su saugumiečiais. Paskui ir tėveliui teko susidurti su nemalonumais darbe. Jau daug seniau jis iš darbo prekyboje buvo išguitas dėl to, kad priklausė parapijos bažnytiniam komitetui. Kai stojau į seminariją, jis buvo pensijoje, bet dirbo taros supirkimo punkte, kuriame poilsio dienos būdavo šeštadieniais ir sekmadieniais. Tėveliui tai puikiai tiko, nes sekmadienį jis galėjo padėti bažnyčioje. Netikėtai vadovybė nurodė, kad nedarbo dienos turės būti šeštadienis ir pirmadienis, o sekmadienį reikės dirbti. Aišku, taip padaryti nurodė saugumas, nors tokios ateistinio poveikio priemonės buvo vaikiškos ir kvailos.

Tuo metu žinojai, kad sistema yra priešiška, ir reikia paprasčiausiai jai nepasiduoti. Žinojai, jog bus trukdymų, gąsdinimų, grasinimų. Svarbus veiksnys buvo ir pogrindinė kunigų seminarija, kuri režimą priversdavo susimąstyti, kad gal geriau leisti norinčiajam stoti į oficialią seminariją ir bandyti jį sukontroliuoti, nes priešingu atveju jis nueis į pogrindinę seminariją, kur tą padaryti bus žymiai sunkiau.

Šventimus priėmėte 1991 metais, po to išvykote į Romą…

Kunigystės šventimai jau vyko visai kitu laikotarpiu. Diakonu tapau dar blokados metais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Po Velykų atlikdamas rekolekcijas viename bute Vilniuje, pro langą galėjau matyti gatve riedančius sovietinės armijos šarvuočius. 1991 metais sausio 12 d. su kitais klierikais iš Kauno atvažiavome budėti prie Seimo. Ten pasitikome ir sausio 13-ąją. O birželio pabaigoje jau buvau įšventintas kunigu kaip Jėzaus draugijos narys. Po sovietmečio tai buvo vienas pirmųjų atvejų, nes prieš tai visos vienuolijos buvo draudžiamos ir veikė tik pogrindyje.

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Ir štai netrukus po Nepriklausomybės, po sausio įvykių, po pučo išvažiuojate į Romą. Ką Jums dovanojo ten praleistas laikas, kitokios kultūros pamatymas?

Labai daug ką. Gyvenau didelėje Jėzuitų kolegijoje. Ten buvo susirinkę daugiau kaip šimtas studentų iš visų pasaulio žemynų. Kartu gyvenome, o studijavome skirtinguose universitetuose, kur ruošėmės licencijatui ar doktoratui. Prisimenu, kad susipažinimui buvo paruoštas albumas, kuriame buvo visų studentų nuotraukos ir trumpi aprašymai, iš kur jie atvykę, ką studijuoja. Pervertęs šį albumą galėjai pamatyti besišypsančius, laisvus žvilgsnius ir… tik du rūsčius veidus. Ir tie du buvo iš Lietuvos. Tai iliustracija, kad mes atvykome iš visai kitokios aplinkos, su kitokia patirtimi ir elgsena. Norėjome nepasiduoti sovietinei aplinkai, tačiau joje užaugome, ir ji darė poveikį. Atsidūrėme kitoje aplinkoje, kur žmonės gyveno su kitokiomis patirtimis. Ten mačiau skirtingus pašaukimo į kunigystę kelius, įvairias vienuolinio gyvenimo formas, suvokiau, kiek daug Bažnyčioje įvyko po Antrojo Vatikano susirinkimo. Neįsivaizduoju savęs be šios patirties. Neįsivaizduoju savęs ir be vėlesnės patirties Austrijoje, kur metus dirbau Jėzuitų naujokyno vadovo padėjėju, ir Ispanijoje atlikto vadinamojo terciato – tam tikro jėzuitų formacijos etapo.

Jau ne kartą užsiminėte ir apie vienuolystę. Tai galima traktuoti kaip dar vieną pašaukimą. Juk kunigas nebūtinai turi būti vienuolis ir atvirkščiai. Kaip suradote šį savo pašaukimą? Ir, papildant klausimą, kodėl nusprendėte pasekti šv. Ignacu, o ne šv. Pranciškumi, prie kurio paveikslo Jus dar mažą ant rankų prinešdavo mama?

Vaikystėje tai buvo tik paveikslas, kuris nesisiejo su jokiu konkrečiu ordinu, nes jų viešumoje nebuvo. Namuose, perduoti senelių, kabėjo ir Šv. Pranciškaus, ir Šv. Antano paveikslai. Tai buvo tiesiog populiarūs šventieji. Su jėzuitais susipažinau per vysk. J. Borutą. Jis papasakojo apie kunigus pogrindininkus, įvairius vienuolių ordinus. Man buvo naujas pažinimas, kad tokie dalykai egzistuoja čia, Lietuvoje, visiškai šalia mūsų. Po to, kai grįžau iš kariuomenės, kartą užsiminė, kad ir aš galėčiau prisijungti. Nesiūlė, nepiršo, tik užsiminė. Tuomet galvojau, kad man to visai nereikia. Paskui gyvenau pas tėvą J. Lauriūną, kuris buvo jėzuitas, tačiau tiesiog gyvenau ir mokiausi visai nesiedamas savo tolesnio gyvenimo su jėzuitais. Į seminariją stojau irgi nusiteikęs, jog visiškai pakanka būti kunigu.

Kasmet per vasaros atostogas turėdavome rekolekcijas – aišku, slapta, dažniausiai kur nors miškuose ar uždaroje klebonijoje, kad niekam nekristume į akis. Tuo metu turi laiko daug melstis ir apmąstyti. Svarsčiau ir vienuolinio pašaukimo galimybę, kuri reiškė dar pilnesnį savęs atidavimą Dievui ne tik skaistumu, bet ir per klusnumą bei neturtą. Jutau, kad tai gali būti šventumo, pasiaukojimo kelias, bet viduje kilo ir tam tikras pasipriešinimas, nenoras. Taip viskas ir tęsėsi, kol vienose rekolekcijose labai aiškiai nušvito, kodėl aš nenoriu atsiliepti į šį pašaukimą: bijau ar nedrįstu besąlygiškai skirti Dievui visą save, visiškai juo pasitikėti, siekiu to, kas būtų lengviau, patogiau, paprasčiau, kas nepareikalautų iš manęs per daug. Tada tuoj pat, po rekolekcijų, nukeliavau tiesiai pas provincijolą ir pareiškiau, kad noriu stoti į Jėzaus draugiją.

Šiandien yra ir naujų, jaunų vienuolijų. Tačiau, jei pasirenkame kažkurią iš senųjų brolijų, ar tai būtų pranciškonai, ar jėzuitai, kartu pripažįstame, kad štai šv. Pranciškus ar šv. Ignacas mums yra svarbūs ir šiandien, kad jie mūsų kasdienybei perduoda kažkokią svarbią žinią, rodo kelią tarp šiandienos iššūkių. Ką Jums pačiam ir apskritai visai Bažnyčiai šiandien kalba šv. Ignacas?

Kai paminėjai naująsias brolijas, pamąsčiau, kad tiems broliams reikia dar daugiau drąsos ir pasitikėjimo rinktis tokį kelią, kuris yra naujos vienuolijos kelias. Tai yra iššūkis. Tuo tarpu pranciškonai, jėzuitai, dominikonai, jau nekalbu apie benediktinus turi laiko patikrintas vienuolinio gyvenimo tradicijas. Čia jautiesi saugus, nes atsiremi į amžių patirtį. Vienuolijos vienaip ar kitaip kilo atsiliepdamos į laiko iššūkius, į susidariusią padėtį pasaulyje ir Bažnyčioje, tačiau visų vienuolijų pagrindas yra santykis su Dievu, tam tikras buvimo Bažnyčioje, apaštalavimo, pagalbos kitiems būdas.

Kalbant apie jėzuitus, pajutau, kad ignaciškas dvasingumas man yra artimas ir savas. Gal įdomu, jog, dar studijuodamas institute, Šv. Ignaco meditaciją pažinau per pal. Jurgio Matulaičio raštus. Jis savo broliams išdėstė ignaciškąjį maldos būdą. Skaičiau jo užrašytus patarimus ir stengiausi jais sekti. Paskui, vėlgi pats nė nežinodamas, tėvo J. Lauriūno buvau įvesdintas į jėzuitiškąjį dienos, maldos, dvasinio gyvenimo ritmą. Tik paskui suvokiau, kad jis kyla iš ignaciškojo dvasingumo. Jis yra paprastas, atveriantis galimybę būti su Dievu, su kitais žmonėmis, o kartu suteikiantis ir dvasinės laisvės, autonomijos erdvę. Taip pat padeda pažinti, kas yra išliekantys dalykai, kas gali būti tik vienadienis, greitai išgaruojantis įkvėpimas.

Vėliau ignacišką dvasingumą naujai atradau per rekolekcijas, kuriose dalyvaudavau, o po to ir vesdavau. Šv. Ignacas rekolekcijose atskleidžia visą Išganymo istoriją, mylintį ir kartu kviečiantį Dievo žvilgsnį į žmogų. Per tai susiorientuoji, ko šioje žemėje gyveni ir ką čia veiki. Šv. Ignacas pakviečia kiekvienoje situacijoje rinktis tai, kas veda Dievo link, nesumaišyti laikinų, nors ir brangių dalykų su galutiniu tikslu. Tai gali atrodyti labai paprasta, tačiau yra esminga, fundamentalu, pritaikoma kiekvienam žmogui, kiekvienu laikmečiu. Aišku, tai tik labai bendri, schematiški apmatai. Kaip ir kiekvienas dvasinis kelias, taip ir ignaciškas dvasingumas liks tik sausa teorija, jeigu ja kasdien negyvensi.

Popiežiškojoje Rusų kolegijoje

Pokalbis vėl mus grąžina prie Romos, miesto, kuriame ir yra palaidotas šv. Ignacas. 2004 metais grįžote į Romą jau nebe kaip studentas, o kaip Popiežiškosios Rusų kolegijos rektorius. Tai – ekumeninio pobūdžio kolegija, kurioje turėjote galimybę geriau pažinti Rytų krikščionių bažnyčių pulsą. Šiandien ekumenizmo tema yra itin aktuali, kai regime tiek bandymą intensyvinti dialogą tarp Rytų ir Vakarų krikščionių, tiek kai stebime augantį įtarumą ir susipriešinimą, kurį neretai skatina ir politiniai įvykiai. Geriausias to pavyzdys – karas Ukrainoje. Kokia ateitis, Jūsų nuomone, laukia ekumeninio dialogo?

Nėra taip, kad ekumeninis judėjimas ar ekumeninis dialogas vystytųsi tolygiai. Jis nevyksta pagal schemą: atsivėrimas, pirmieji kontaktai, toliau einame į priekį ir artėjame prie tarpusavio sutarimo. Tam tikru momentu iškyla sunkumų. Šis procesas patiria vis naujų išbandymų, net nuosmukių. Jie nėra lengvi, bet gali padėti suvokti, ko iš tiesų siekiame, gali padėti nepasitenkinti vien išoriniu pabuvimu drauge, o tapti paskata eiti link tos vienybės, kurios meldė ir linkėjo pats Jėzus.

Kalbant apie Popiežiškąją Rusų kolegiją, mačiau, kad buvimas kartu suartina žmones. Žmonės bendraudavo, diskutuodavo, net ir melsdavosi kartu. Tačiau teko girdėti ir priešingų pavyzdžių, kai toje pačioje vietovėje gyvenantys žmonės ne tik nesuartėdavo, bet tarp jų kildavo net aštrių konfliktų. Tai iš tiesų liūdina. Veiksnių, darančių įtaką ryšiams tarp bažnyčių, yra daug: istorija, žmonių bendravimas, jų patirtis, akiratis. Manau, kad dabartinė politinė situacija ekumeninį dialogą apsunkino.

Politinė padėtis Ukrainoje paskatino apsisprendimą būti vienoje ar kitoje pusėje, o kartais ir jausti priešiškumą kitiems. Nelengva situacija tvyro ne tik tarp katalikų ir stačiatikių, bet sunku ir patiems stačiatikiams, nes ir tarp jų yra pasidalinimo, nevieningumo. Šis laikmetis užaštrino jau seniau atsiradusias žaizdas. Reikia tikėtis, kad jos užgis, o žmonės ateityje žvelgs ne į jų paliktus randus, o į galimybę būti kartu ir vienas kitą priimti.

Iš Romos buvote pašauktas tarnystei Panevėžyje, kur 2013 metų rugpjūčio 10 dieną buvote įšventintas vyskupu. Panašu, kad čia kaip vyskupas įsikūrėte ilgam. Koks jausmas yra grįžti iš tokio didmiesčio kaip Roma, kur į esančią Šv. Petro baziliką ir aikštę nuolat krypsta visų katalikų akys, į mažą miestą, kuris galbūt net gali būti vadinamas provincija? Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad kiekvienas kunigas kaip ganytojas turi kvepėti savo ganomomis avimis. Ar skiriasi kuo nors tas kvapas Romoje ir Panevėžyje?

Nesvarbu, kokio dydžio miestas, bet centras yra ten, kur gyveni, ten, kur tavo namai, kur jauti bendrystę ir darbuojiesi su kitais, esi priimamas, gali prabilti į kitus. Jei padarysi centrą kur nors kitur, fiziškai būsi vienoje vietoje, tačiau savo visomis mintimis – kažkur kitur. Tad šiuo atžvilgiu centras man dabar yra Panevėžys. Šį miestą turėjau prisijaukinti, nes niekada nebuvau jame gyvenęs. Į kiekvieną miestą reikia įeiti, jį suprasti. Miestas – ne tik gatvės, namai, bet pirmiausia žmonės. Čia turėjau su viskuo susipažinti. Metų tam neužtenka, tačiau galiu sakyti, kad jau apšilau. O parapijų lankymas leido geriau suprasti, kuo gyvena vyskupijos žmonės, kokios jų problemos, kokia kasdienybė, kokie lūkesčiai. Žmonės patys taip pat iš pradžių kalba nedrąsiai, reikia užmegzti su jais artimesnį kontaktą.

Su popiežiumi Pranciškumi

Kaip vyskupui man tenka ir nemažai administracinių rūpesčių, į kuriuos įeina ir rūpinimasis kultūros paveldu, pastatais, įvairios dokumentacijos tvarkymas. Šie darbai būtini, juos reikia atlikti, nes be to nefunkcionuos jokia organizacija, įskaitant ir vyskupiją. Tačiau sunku, kad tai atima daug energijos ir atitolina nuo tiesioginio kontakto su žmonėmis. Tad reikia viską derinti, kad būtų laiko ir bendrauti su tikinčiaisiais.

Gaunu daug įvairiausių kvietimų į knygų pristatymų, parodų atidarymus, minėjimus, šventes. Svarbu atsirinkti, į kokius kvietimus atsiliepti, nes fiziškai nepajėgčiau dalyvauti visur. Tokie susitikimai prasmingi tada, kai įvyksta tikras bendravimas, o ne vien organizatoriai galėtų pasidžiaugti, kad šventėje dalyvavo ir vyskupas. Kaip ir kiekvienam žmogui, reikia pabūti ir vienam, pamąstyti, paskaityti. Galų gale kiekvienam susitikimui būtina pasiruošti, tad tam irgi reikia skirti laiko.

Jūsų parengta dvasinių pratybų kasdieniame gyvenime knyga vadinasi „Eik į savo kambarėlį“. Jau pats pavadinimas akcentuoja, kad žmogui yra reikalinga pusiausvyra tarp buvimo draugėje, ėjimo į visuomenę, aktyvaus dalyvavimo ir įsitraukimo į bendruomeninius reikalus, ir galimybės pabūti su pačiu savimi, peržvelgti savo sielą, apmąstyti jau nueitą kelią ir pagalvoti apie ateitį. Kaip rasti pusiausvyrą?

Reikia gyventi namuose, kad galėtum nueiti į svečius. Jei visada būsi tik pakeliui, tai nieko neatsineši, nieko nei atneši, taip pat ir neišsineši iš tų susitikimų. Žmogui būtina pabūti savo kambarėlyje.

Taip pat norėjau pakalbėti apie Jūsų kaip vyskupo herbą, kuris irgi siunčia tam tikrą žinią, liudija apie paties vyskupo asmenybę, jo tikėjimo ramsčius. Štai neseniai apžiūrinėjau kardinolo Vincento Sladkevičiaus herbą Guronyse. Tame herbe matyti kaimo sodyba, rūpintojėlis, tad galima sakyti, kad kardinolo tikėjimas yra įsišaknijęs tradiciniame lietuviškame kaime, paprasto valstiečio šviesiame pamaldume, pasitikėjime Apvaizda. Tuo tarpu Jūsų herbe regime globalesnius, jei taip galima sakyti, simbolius, kurių vienas yra Šv. Jokūbo kelio piligriminė kriauklė. Kodėl pasirinkote tokius simbolius ir ką jais norite pasakyti?

Yra daug prasmingų simbolių, tačiau visų jų nesudėsi, tad reikia rinktis. Šiuos simbolius į vieną visumą dėliojau su heraldikos specialisto pagalba. Nesuabsoliutinčiau to herbo, tačiau jo ir nenurašyčiau, nes tai, kas jame yra, man svarbu. Centre yra saulė su Jėzaus Vardo monograma. Tai reiškia, kad Jėzus yra viso mūsų tikėjimo centras, Jis yra ta šviesa, kurios link visi keliaujame. Šis elementas yra Jėzaus draugijos ženklas ir paimtas iš popiežiaus Pranciškaus, kuris mane paskyrė vyskupu, herbo.

Mano krikšto vardas yra Lionginas. Per krikštą tapau Bažnyčios nariu, šv. Lionginas yra mano globėjas. Pagal krikščioniškąją tradiciją jis buvo tas kareivis, kuris ietimi pervėrė Jėzui šoną, tad jo simbolis yra ietis. Kitas simbolis yra piligrimo lazda su kriaukle, kuri ženklina į Santjago de Kompostelą keliaujančius piligrimus. Esu nuėjęs didelį gabalą šio piligrimų kelio. Be to, piligrimystė, ėjimas kreipia mus į pačią krikščionybės pradžią. Apaštalų darbuose rašoma, kaip Saulius prieš atsivertimą persekiojo „Kelio sekėjus“. Ne Bažnyčios narius, krikščionis ar dar kitaip, o Kelio sekėjus. Taigi krikščionis yra piligrimas jau pačiu savo pašaukimu. Šv. Ignaco autobiografija taip pat vadinama „Piligrimo pasakojimu“.

Šv. Liongino ietis ir piligrimo lazda herbe yra sukryžiuoti. Su šiais simboliais susijusi ir viena linksma istoriją. Pirminį herbo variantą parodžiau vienai dailininkei, kuri pasakė, kad herbe galėtų būti tik saulutė ir virbalai. Taip netikėtai ji pastebėjo, kad šie simboliai susieti ne tik su mano krikšto vardu, bet ir su pavarde.

Brangus simbolis man yra vartai – tarsi šventoriaus vartai. Jie kviečia vidun. Peržengi juos ir pasijunti kitaip, esi kitokioje – šventovės erdvėje. Jie yra atviri, kviečia užeiti ir yra pasirengę priimti kiekvieną. Bet yra ir kita kryptis. Žmogus nepasilieka šventoriuje, pro vartus jis išeina į pasaulį, į gyvenimą: iki pat pasaulio pakraščių, kaip kvietė Jėzus, arba į pasaulio paribius, kaip ne kartą ragino popiežius Pranciškus.

Šūkis „Simul cum illo“ yra paimtas iš pačios pirmutinės krikščioniškos knygos: apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško tesalonikiečiams (5, 10). Lietuviškai jis išverstas: „Susivieniję su Juo“, t. y. su Jėzumi. Ko kito galėtume trokšti, kaip tik visada ir visur būti bei veikti susivieniję su savo Gelbėtoju Jėzumi.

Kalbėjome apie piligriminį kelią, kalbėjome apie tai, kad šv. Paulius ankstyvuosius Kristaus sekėjus vadina Kelio bendrija, o šv. Ignacas savo dvasinę autobiografiją pavadina „Piligrimo pasakojimu“. Tad šį pokalbį norėtųsi užbaigti palinkėjimu visiems tiems kasdienio gyvenimo piligrimams, kurie savo kasdienybėje žygiuoja sekdami Kristų, kurie trokšta Dangiškosios karalystės, tačiau kartais tame kelyje jaučia nuovargį, nusivylimą. Ko jiems palinkėtumėte?

Kelionė nėra vien tiktai tikslas ir nėra vien tiktai kelias. Visa tai susijungia, nes neidamas tikrai nenueisi, o neturėdamas tikslo paprasčiausiai paklysi. Kiekvieno mūsų kelionė yra svarbi. Tu eini ir šitas laikas jau yra svarbus, lemtingas, nes būtina pastanga kasdien priartėti prie tikslo. Kiekvienas piligrimas puikiai žino, ką reiškia pasiekti tikslą, kai įeini į Santjago de Kompostelos baziliką, suklumpi ant kelių priešais altorių, kurio link kasdien ėjai ilgą laiką, ir pajunti didžiulį džiaugsmą, kuriuo net pats negali patikėti. Kasdienybėje svarbu žinoti, kad, nors šiandien ir sunku, nors šiandien ir skauda, užgriūna nepatogumai, vargas, įvairiausi kiti netikėtumai, vis tiek pasieksi savo tikslą, jei tik į jį eisi. Kasdien žygiuojant svarbu turėti tikslą, viltį ir tikrumą, kad tikslą pasieksi.

Kalbino Donatas Puslys