Turbūt dauguma esame girdėję apie homeopatinius vaistus. Dalis tik jais ir gydomės, dalis jiems esame visiškai abejingi, dar kiti matome, kad tai realiai neveikiantis preparatas, padedantis ne daugiau nei elementarus placebas. Homeopatijos šalininkai šiais vaistais džiaugiasi, vartoja patys ir savo vaikams bei kaimynams duoda, na, o tie, kurie suvokia, kad homeopatinis principas tėra vandenėlis ar cukriukas, su nerimu stebi, kaip jų oponentai gadinasi sveikatą. Bet ir viena, ir kita vadiname vaistais, ir čia jau kiekvienas turi teisę rinktis, kaip gydytis.

Mes, krikščionys, turime vieną vaistą nuo visų dvasinių ligų ir negalavimų, nuodėmių ir kitokių sugedimų. Šį vaistą vadiname meile. Tačiau vaistas vaistui nelygus. Vieni vartoja gydančio Dievo išrašytus receptinius ir Jo patvirtintus meilės vaistus, kiti apskirtai nevartoja jokių vaistų, kurių gamintojas yra Dievas, na, o tretieji manosi puikiai gyvenantys vartodami meilės vaistą su prierašu didelėmis raidėmis: HOMEOPATIJA. Apie šią (pseudo) dvasinio (pseudo) vaisto rūšį dabar ir pakalbėsime.

Iškart prašau, mielas skaitytojau, čia neįžvelgti bandymų parodyti, kad vieni yra avys, o kiti ožiai iš Jėzaus palyginimo (plg. Mt 25, 33), ar kad kas nors yra teisiamas. Prašau vertinti šį tekstą kaip mūsų visų elgesio refleksiją, nes šią homeopatinę meilę vienu ar kitu savo gyvenimo etapu naudojame (naudodavome ir naudosime) visi, nepriklausomai nei nuo socialinio statuso, nei nuo amžiaus, nei nuo šventumo. Tiesiog mums visiems ne visada pavyksta visiškai atsisakyti šio (pseudo)vaisto, o tada kenčiame visi. Ir tie, kas jį vartoja, ir ypač tie, kas su tokiu vartotoju bendrauja.

Pagrindinis Jėzaus priesakas skamba šitaip: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13,34 – 35). Ir, rodos, visi to priesako kaip ir laikomės, tik ar tikrai sąžiningai – čia jau kitas klausimas. Mes vieni kitiems meiliai žiūrime į akis, o galvoje tuo metu – vienintelė mintis: O kad tu, bjaurybe, greičiau prasmegtum. Na, bet mes juk turime demonstruoti, kaip vienas kitą mylime, juk to mokė Kristus, o ir ką parapijiečiai pagalvos, jei atvirai demonstruosi, kaip nekenti savo artimo. Taip jau yra, mes dažnai apsimetame mylintys. Apsimetame tuo, kuo nesame, taip ir velkamės per gyvenimą, dieną aplinkiniams demonstruodami savo begalinę homeopatinę meilę, o vakarais gerdami raminamuosius bei vaistus nuo skrandžio negalavimų, nes po šypsena paslėpta neapykanta jau visiškai suėdė nervų sistemą ir sveikatą. Bet nieko čia jau nepadarysi, tokia jau tos homeopatinės meilės kaina. Kai myli, visada skauda ir nesvarbu, kad tavo meilė tik placebas, skauda smarkiai, bet ne dėl tų dalykų, dėl kurių skaudėtų mylint tikra meile.

Mes dažnai labai garsiai rėkiame apie meilę Dievui ir visam pasauliui, bet kaskart nervinamės dėl Mišiose nusigiedančios kaimynės, iškoneveikiame greta esantį brolį dėl jo charakterio savybių, iškoneveikiame mamą, kad vėl blynus iškepė, o troleibuse užkliudžiusią bobutę nuveriame tokiu žvilgsniu, kad ši tuoj pat puola gerti validolį. Tokie jau esame, be perstojo skelbiame aukščiausio gėrio idealus, o apsisukę tuoj pat juos patys ir sutrypiame. Visa tai vyksta dėl mūsų sužeistos prigimties. Mes gal ir norime mylėti nuoširdžia meile, bet kažkodėl mums to niekaip nepavyksta įgyvendinti praktiškai. Tada vieni visaip stengiasi taisyti, padėti ir, kaskart parkritę, keliasi bei bando išmokti nors kiek daugiau mylėti, na, o homeopatinės meilės gerbėjai bijo išlįsti iš savo komforto zonos ir gyvena it Alisa veidrodžių karalystėje, nes mylėti, tikrai mylėti be galo sunku ir dažnai skausminga, bet tai – tikėjimo viršūnė, ir ją pasiekti nėra lengva. Taip ir susiklosto, jog vieni dantimis ir nagais kabinasi, kad tik pasiektų tą meilės kalno viršūnę, o kiti, pamatę, koks tas kalnas aukštas, stoviniuoja jo papėdėje ir kitiems giriasi, jog jie pabuvo viršūnėje. Tik kyla klausimas: jei jau pabuvai viršūnėje, tai kodėl mes tave sutikome čia, papėdėje? Na, bet tokia jau tos homeopatinės meilės simptomatika, žmogus trypčioja papėdėje, nors manosi esąs pačioje meilės kalno viršūnėje.

Kartais taip norime būti šventi, jog pradedame tokiais apsimetinėti. Tokiu būdu susergame dvasine šizofrenija ir matome save, pasaulį bei Dievą iškreiptu pavidalu. Čia taip pat yra homeopatinės meilės simptomas: melas sau, artimui ir Dievui. Mes išties dažnai sau, artimui bei Dievui meluojame ir dedamės šventesni, nei iš tiesų esame. Vieni tai darome dėl to, kad gėda kitiems parodyti savo dvasinius tarakonus, kiti tiesiog todėl, kad kitaip nemoka, tokiems it Pavlovo šuniukui išsivystė (pseudo)meilės ir (pseudo)šventumo refleksas, ir tada mes it fariziejai sakome: Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas (Lk 18, 11).

Tokie iš mūsų paprastai sako: „Labiausiai už viską myliu savo Viešpatį Dievą.“ Tačiau čia vėlgi pats tikriausias homeopatinės meilės simptomas. Kas iš to, jei tu sakai mylįs Viešpatį, jei savo brolio nekenti? Parašyta: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4, 20). Ar atkreipėte dėmesį, kad Jėzus įsako mylėti ne Dievą, o visų pirma vienam kitą? (plg. Jn 13, 35). Jis pabrėžia, jog pagal tai būsime atpažįstami, kad esame Jo mokiniai. Jėzus čia kalba apie agape, t. y. visišką ir besąlygišką dovanojimąsi kitam, tokia meile, kokia yra tarp Tėvo ir Sūnaus. Teologas Michaelis Himesas teigia: Dievas nėra meilės objektas, Dievas yra meilė, egzistuojanti tarp Jėzaus mokinių; o jėzuitas Silvano Fausti rašė: Mano atsivertimas Dievui matuojamas mano atsivertimu broliui ir sesei. Mylėdami vienas kitą tikra meile, patiriame gyvą Dievo buvimą, o jei meilė netikra, na, čia reikėtų kaltinti tik save. Taigi mūsų santykis su Dievu priklauso nuo mūsų santykio su kitais asmenimis, broliais ir sesėmis. Jei mano meilė artimui tikra, tada ir santykis su Dievu bus tikras ir gilus, tačiau jei meilė artimui tėra imitacija, tai nepyk, mielas broli (sese), tavo gilus santykis su Dievu, apie kurį be perstojo kalbi, tebus tavo paties susikurta iliuzija ir dar vienas homeopatinės meilės simptomas.

Mes dažnai žinome, kaip turi atrodyti tikroji meilė, bet kažkodėl nesiimame jos įgyvendinti praktikoje ir kankinamės, visiems demonstruodami homeopatinę jos iliuziją. Galime taip iki gyvenimo galo ir demonstruoti tą homeopatinę meilę, bet tokiu būdu nugyvensime beprasmį ir su Kristaus mokymu nieko bendra neturintį gyvenimą. Šv. Ignotas Antiochietis mokė, kad pradžia yra tikėjimas, o meilė – užbaiga, tad jei gavome tikėjimo dovaną, pasistenkime pasiekti laimingą jo užbaigą.

Kaip atpažinti, ar naudoji homeopatinę meilę, ar originalų dievišką vaistą?

Visų pirma būkime sąžiningi patys sau. Įvertinkime savo situaciją kritiškai, be pagražinimų ir puolimų į skrupulus. Pamatykime save tokius, kokie esame iš tiesų, o ne tokius, kokie norėtume atrodyti kitiems.

Antra: atminkime, kad save ir kitus apgauti itin lengva. Kuo dažniau tai darome, tuo geriau tai daryti mums sekasi. Deja, mes dažnai ir Dievą stengiamės apgauti, bet apgaudinėdami Dievą apgaudinėjame tik save pačius. Liaudies išmintis moko, kad melo kojos trumpos, o yla iš maišo visada išlenda, tad čia tik laiko klausimas, kada visi pamatys, kas per paukštis iš tiesų esi. Ir galime būti ramūs, Dievas, kad ir kiek mes jį apgaudinėtume, jau dabar mato, kas tu per vienas.

Trečia, baikime meluoti sau. Esame tokie, kokie esame, ir Dievas mus myli tokius, kokie esame, o ne tokius, kokie norėtume būti. Nustoję meluoti, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Pripažindami tiesą apie save, pradėsime sveikti nuo viso to purvo, kurį mums davė homeopatinės meilės naudojimas. Pamatysime, kaip pradės grynintis meilės santykis su aplinkiniais, o tada nė patys nepastebėsime, kaip gyvenimas tiesoje išgydys ir mūsų santykį su Dievu.

Svarbu atminti, kad apsimestinis šventumas, kaip ir apsimestinė meilė iš šalies atrodo labai juokingai. Tokiu atveju tereikia tik žmogaus, kuris riktelėtų: „Karalius nuogas“, tada visas iliuzijų namelis sugriūtų. Deja, tačiau retas kuris išdrįsta taip sušukti, nes gal visi ims ir pastebės, kad ir pats rėkiantysis ne ką daugiau apsirengęs. Tokių dalykų toleravimas ir baimė prisiimti atsakomybę už saviškį meilės trūkumą yra dar vienas homeopatinės meilės simptomas.

Kažkada mano dvasios tėvas, kai pasakojau, koks esu šventas ir kaip niekas to nepastebi, pasakė: „Kai bendruomenėje atsiranda vienas „šventasis“, kiti automatiškai tampa kankiniais.“ Man tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Jis buvo tas asmuo, kuris išdrįso šūktelėti: „Žiūrėkite, o karalius – nuogas.“ Po to, žinoma, sekė gėda, bet pamoka buvo išmokta, ir bent tam laikui šis homeopatinės meilės simptomas buvo sumažėjęs. Taigi, mylėkime vieni kitus tikra, o ne homeopatine meile, neverskite jų kentėti. Geriau būkime savimi, t. y. gyvenkime tiesoje apie save, pasaulį ir Dievą. Jei šventumas nėra natūrali tavo būsena, o meilę bandai imituoti, tada geriau nustok save apgaudinėjęs, nes toks kelias niekur neveda, jis tik paskandina tave saldžiame mele, iš kurio išbristi būna itin sunku, ir verčia gyventi baimėje, kad tik kas nors nešūktelėtų: Karalius nuogas.

Dvasiniame gyvenime turėtume būti realistai, t. y. turime atsisakyti visų dvasinio pobūdžio iliuzijų ir meilės imitacijų. Gyvenimas nėra ramunėlė, kurios lapelius skabydamas (myliu-nemyliu) svyruoji, niekaip nesugebėdamas apsispręsti už besąlygišką meilę. Čia yra vienintelis kelias, visiškos ir besąlygiškos meilės kelias. Tad jei pastebite savyje homeopatinės meilės (pseudo)vaistų pakuotes, meksite jas lauk ir greitai bėkite į dvasinę polikliniką, esančią kiekvienoje bažnyčioje, o ten sėdinčiam Dievo įgaliotam asmeniui sakykite: Išpažinties buvau tada ir tada, Viešpačiui Dievui nusidėjau šiomis nuodėmėmis... Dievo įgaliotas asmuo duos jums tikrų vaistų receptą ir pamažėl pradėsite sveikti nuo to, kur jums pakenkė homeopatinės meilės vaistų vartojimas.

Homeopatinė meilė – tai tiek atskiesta meilė, kad tikrosios meilės joje nelieka nė menkiausios dalelės. Šventasis Ignotas Antiochietis, sakė, kad meilė – tai mūsų kelias Dievop, tad jei renkamės tikrą, o ne homeopatinę meilę, tada mes pasieksime kelionės tikslą, priešingu atveju, t. y. vartojant homeopatinius (pseudo)vaistus, kurie tik pagilina mūsų dvasios ligas ir tuštumą, vietoj to, kad padėtų nukeliauti Dievop, gali nukreipti ir velniop.

Pagrindinis priešnuodis homeopatinei meilei yra besąlygiškos meilės artimui ugdymas (ypač tam, kurį sunkiausia mylėti: priešui, bomžui, skriaudikui ir panašiai). Išsiugdžius šią meilę, staiga susivoksi, kad tavo meilė Dievui dar nebuvo tokia tikra ir stipri, kaip vartojant homeopatinį (pseudo)vaistą. Čia svarbu atminti apaštalo Pauliaus žodžius: Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12,10), tada jokia homeopatinė meilė nesugebės nurungti tikrosios.

Svarbu atminti, kad tikrasis Jėzaus mokinys yra ne tas, kuris išklausė daug paskaitų, savanoriavo begalėje renginių ar išstudijavo galybę knygų, o tas, kuris iš tikro myli, nuoširdžia, sveika ir besąlygiška meile. Jei tavo meilė nors menkiausia dalimi neatitinka Meilės himno (žr. 1 Kor 13,1–13) nuostatų, gali žinoti, kad tose srityse galimai vietoj tikro vaisto, turi pakelį homeopatinių.

Pabaigai receptas (vartoti 1 kartą per dieną arba kaskart pasireiškus homeopatinės meilės simptomams):

Viešpatie, tu mane matai tokį, koks esu, matai, kur sau ir Tau meluoju. Matai tas sritis, kuriose trūksta meilės, tikros meilės, meilės, kuria tu įsakei vienam kitą mylėti. Viešpatie, išgydyk mano meilę, kad ji būtų perkeista iš apsimestinės į tyrą ir besąlygišką. Padėk man mylėti taip, kaip Tu mus myli. Padėk pamilti ir save, ir savo artimą. Padėk kiekviename žmoguje atpažinti Tavo veidą. Leisk gyventi tiesoje apie save, apie savo artimą ir apie Tave, Viešpatie. Padėk man eiti teisingais keliais. Padėk eiti kaip Tavo mylinčiam mokiniui. Išlaisvink mane iš homeopatinės meilės pinklių, kad, pamatęs Tiesą, nuo jos nebesigręžčiau. Amen.