Įvadas knygai „Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai“

Rūpestis dėl politinės minties palikimo yra svarbus politinės tautos brandumo bruožas. Šio palikimo kritinė refleksija gali padėti naujai permąstyti dabartinę valstybės būklę, atrasti ir apmąstyti pertrūkius bei tęstinumą tarp senų, naujų ir galimų Lietuvos valstybės valdymo praktikų. Vienas Lietuvos politinio paveldo programinių projektų – pilnutinės demokratijos svarstymai.  .

 Pilnutinė demokratija – tai kelių kartų politinės minties palikimas Lietuvai, apimąs Pirmosios Lietuvos Respublikos, nacių okupacijos laikotarpio ir išeivijos katalikiškos krypties politinius svarstymus, galutinį pavidalą įgijusius trijuose politinės minties dokumentuose: „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936), „Į reformuotą demokratiją“ (1943–1944), „Į pilnutinę demokratiją“ (1954–1955).Tiesa, dėl labiau į politinę praktiką orientuotų, įvairiuose leidiniuose išsibarsčiusių tekstų pilnutinės demokratijos idėjos reikalauja atskiros teorinės rekonstrukcijos, mat jos teorinės prielaidos dažniau lieka pačių pilnutinės demokratijos dokumentų paraštėse. Verta paminėti ir šių idėjų išprovokuotas diskusijas – jos gerai atspindi ir kitų idėjinių lietuviškosios politinės minties srovių pozicijas.

Šio leidinio tikslas yra parodyti pilnutinės demokratijos idėjų kilmę, raidą, istorinį kontekstą ir bent iš dalies rekonstruoti jos teorines prielaidas. Siekiama susintetinti ir pristatyti šių idėjų visetą. „Lietuva – istorinių paradoksų šalis. Lietuvių tauta, tauta, kuri niekados nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti“, – šitaip apie lietuvių tautos istorinį likimą rašė Stasys Šalkauskis[1]. Tad kviečiame pažvelgti į vieną iš niekada nebuvusios Lietuvos projektų ir kartu savitą bei originalią demokratijos teoriją, manydami, kad ji nepraradusi aktualumo ir reikalinga sudabartinimo pastangų.

  1. Pilnutinės demokratijos ištakos, pirmtakai, pamatinės idėjos

Lietuva ir pilnutinės demokratijos šaukliai negyveno vakuume. Jie jautėsi esą Europos ir Katalikų bažnyčios vaikai, daugelis studijavo Vakarų Europos universitetuose, susipažino su vietos gyvenimo sąlygomis. Jie jautriai reagavo į laiko dvasią, dienos rūpesčius ir modernizmo iššūkius katalikybei.

1.1. Individualistinio pasaulio iššūkiai ir sprendimų paieškos.Tarpukario metai Europoje buvo ypač neramūs. Ne tik Lietuva, bet ir daugelis šalių nusigręžė nuo demokratijos, kuri nepatenkino daugumos pirminių entuziastų lūkesčių, negebėjo sutelkti gyventojų bendram darbui ir įveikti besivaržančių interesų skatinamą nesantaiką. Po Didžiosios depresijos sukelto ūkio nuosmukio mažai kas tikėjo, kad kapitalizmas ir laisvoji rinka užtikrins ūkių augimą ir žmonių gerovę. Nuo XIX a. vidurio Katalikų bažnyčios vadovybė skeptiškai vertino daugelį modernizmoapraiškų tarp jų ir demokratiją. Ne vienas katalikas manė, kad ir demokratija, ir kapitalistinis ūkis skatino savanaudišką ir egocentrišką individualizmą, abejingumą kaimynų likimui ir bendrajai gerovei. Jie demokratiją labiau siejo su bendruomeniniu idealu, o ne individualiomis žmogaus teisėmis. Katalikai nesižavėjo nežabotu kapitalizmu ir jį grindžiančiu neriboto pelno siekimu. Buvo ieškoma priemonių, kuriomis būtų galima suvaldyti nesutramdomą individualizmą, įveikti susvetimėjimą, sušvelninti socialinę nęeygybę, skatinti solidarumą ir rūpinimąsi bendruoju gėriu. Modernios pramoninės visuomenės šešėlyje buvo ilgesingai žiūrima į ankstesnių laikų amatininkus ir jų arteles bei gildijas. Ne vienas teigė, jog reikia tarpinių organizacijų, kurios suburtų įvairių sluoksnių ir profesijų atstovus bei tarpininkautų tarp jų ir valdžios institucijų. Katalikų mąstytojų žvilgsnis dažnai nukrypdavo į krikščionybės auksinį amžių, į viduramžius, ten buvo ieškoma naudingų pamokų ir įkvėpimo.

Didžiausią rūpestį kėlė sąžinės ir religijos laisvė. Šiuo atžvilgiu Lietuva nebuvo išimtis. Nuo aštunto XIX a. dešimtmečio vyko aršios kovos tarp katalikų ir vadinamųjų antiklerikalų, kurie iš esmės buvo antikatalikai. Vienu ar kitu pavidalu kultūros karai vyko ne tik Italijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje, bet ir beveik kiekvienoje Vakarų Europos šalyje – Austrijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Vengrijoje. Katalikybė buvo laikoma primityvia atgyvena, prietarų persunkta religija, kuri manipuliavo tikinčiųjų įsitikinimais, stabdė pažangą ir nederėjo su modernaus amžiaus iššūkiais. Norint sukurti modernią valstybę, esą reikėjo įveikti vadinamąjį „juodąjį internacionalą“, išvaduoti eilinius katalikus nuo „juodaskvernių“ ir jėzuitų dominavimo. Be to, antiklierikalų dauguma buvo įsitikinusi, jog katalikai buvo nelojalūs piliečiai, ištikimi ne savo nacionalinėms valstybėms, bet Vatikanui ir popiežiui. Per vadinamąjį Kulturkampf Vokietijoje buvo priimta katalikus diskriminuojančių ir jų teises ribojančių įstatymų. Vyskupai buvo suimami ar atleidžiami iš pareigų, panašaus likimo sulaukė daugelis kunigų. Visi jezuitai, net tie, kurie buvo Vokietijos piliečiai, buvo išvaryti iš šalies. Buvo raginama uždaryti katalikiškas mokyklas ir vienuolynus. Bet katalikai atlaikė kanclerio Bismarko spaudimą. Valdžios represijos tiek sustiprino jų solidarumą, net trys ketvirtadaliai jų balsavo už naujai įsteigtą katalikiškąją Zentrum partiją. Prancūzijoje antiklerikalinės jėgos vykdė dar aršesnę kampaniją prieš Bažnyčią, 1905 m. jos pasiekė ryškią pergalę ir įtvirtino laicizmą. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o religija išstumta iš viešojo gyvenimo. Bažnyčios pastatai buvo nacionalizuoti, bet leista religinėms bendruomenėms jais naudotis. Valstybė stengėsi į savo rankas perimti švietimą. Religinė atributika buvo draudžiama viešajame sektoriuje, tuo pagrindu dabar draudžiama musulmonų moksleivėms dėvėti skareles mokykloje. Nors įtampos atslūgo, ypač per Pirmąjį pasaulinį karą, jos nebuvo galutinai palaidotos. Prancūzijoje antiklerikalizmas įgijo naują postūmį, 1924 m. Édouard’ui Herriot tapus ministru pirmininku. Socialistai, ypač komunistai, kaip ir naciai, neslėpė savo priešiškumo religijai. Vatikanas smarkiai klydo, naiviai tikėdamas, kad 1933 m. su Vokietija pasirašytas Konkordatas apsaugos katalikų organizacijas ir švietimą.

Ketvirtame dešimtmetyje paliaubos tarp katalikų ir laicistų tebebuvo trapios, nebuvo galima atmesti galimybės, kad kultūros karai vėl įsiliepsnos. Katalikai siekė užtikrinti, kad viešajame gyvenime religija turėtų reikšmingą, gyventojų įsitikinimus atspindintį vaidmenį, kad ji nebūtų įvaryta į getą, kad religijos laisvė būtų nuosekliai įtvirtinta teisinėje sistemoje, o ne tik deklaruojama. Ypatinga reikšmė buvo skiriama pastangoms užtikrinti katalikų švietimo įstaigų laisves, apriboti valstybės vaidmenį nustatant mokyklų mokymo programas, sudaryti sąlygas Bažnyčiai pašventinti svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą, vedybas ir mirtį. Tuo pačiu metu buvo aiškus supratimas, kad pasaulietinė, nekonfesinė valstybė neišnyks, ir kad būtina rasti abipusiškai priimtiną kompromisą su laicizmo rėmėjais. Ypač opus buvo poreikis baigti kultūrų karą, laiduojant religijos laisvę plačiąja prasme. Todėl pilnutinės demokratijos šalininkai pirmenybę skyrė nepasaulėžiūrinės politikos sampratai, jie ją padarė kertiniu savo politikos koncepcijos akmeniu.Pilnutinės demokratijos svarstymų ištakos Lietuvoje siekia Vasario 16-osios Lietuvos pradžią, kai keletas Vakarų kultūrinėje aplinkoje subrendusių intelektualų ir kultūrininkų – Pranciškus Būčys, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas, Stasys Šalkauskis – mąstė, kokia atkurta nepriklausoma Lietuva turėtų būti. P. Būčys, pirmasis iš lietuvių šviesuolių pažymėjęs kultūrinės autonomijos svarbą demokratijos veikimui ir ją taikęs mokyklų organizavimo sistemai. F. Kemėšis – pirmasis Lietuvoje demokratijos idėją perkėlęs į ekonominę erdvę ir rašęs apie pramoninę demokratiją. S. Šalkauskis ir K. Pakštas prie pilnutinės demokratijos idėjų priėjo apmąstydami Vasario 16-osios Lietuvos vietą pasaulyje ir lietuvių tautos istorinį likimą. 

1.2. Pranciškus Būčys – kultūrinės autonomijos idėjos pirmeivis. Vienas pilnutinės demokratijos idėjos pirmtakų Lietuvoje buvo vyskupas Pranciškus Būčys (1872–1951). Iš kitų pirmosios lietuviškosios krikščioniškos kultūros kartos žmonių P. Būčys išsiskyrė daugialype ir plačios geografijos veikla. Jis žinomas kaip publicistas ir rašytojas, kapelionas ir apaštalautojas, dienraščių redaktorius ir leidėjas, vienuolis ir ilgametis marijonų generolas, Rytų apeigų vyskupas ir Rytų Bažnyčių kongregacijos patarėjas. Iš beveik aštuoniasdešimt išgyventų metų keturiasdešimt praleido svetur, daugiausia Vakarų šalyse. Tad suprantama, kad jam nebuvo svetimos Vakarų kultūros vertybės, laisvės ir demokratijos idėjos.

1916 m. P. Būčys atvyko į JAV, kur nuo 1917 iki 1921 m. redagavo dienraštį Draugas. Jame jis išspausdino seriją straipsnių pavadinimu „Apie apšvietą“. Straipsniai buvo skirti švietimo reikalams ateities Lietuvos valstybėje svarstyti. Grindžiamasis svarstymų principas – kultūrinė autonomija, autoriaus suprantama kaip demokratinis kultūrinio ir dvasinio gyvenimo sutvarkymo būdas. „Visos dabartinės kultūringos viešpatijos (valstybės) pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų“, – rašė P. Būčys. – Negalima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, principo, kad viešpatija neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes toje srityje viešpatija neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompetenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių pamatą.“[2] Į ateities Lietuvos valstybės „teisdavystės ir valdymo pamatą mes turime padėti mintį, kad kiekvienas pilietis yra laisvas asmuo, kad viešpatija yra laisvų asmenų sutartis aprūpinti bendrus reikalus“, – rašė P. Būčys 1917 m. P. Būčys kultūrinės autonomijos principu pirmiausia grindė mokyklų organizavimą. Esamas švietimo sistemas jis suskirstė į tris rūšis. Pirmoji, vadinama vergijos, yra ta, kurioje valstybė turi monopolio teisę švietimo reikaluose. Šiuo atveju „mokslas tampa politikos įrankiu“, pabrėžė P. Būčys. Antruoju atveju valstybė, turėdama savų mokyklų, leidžia veikti kartu privačioms ir bendruomenių įkurtoms mokykloms. Trečiasis švietimo sistemos organizavimo tipas grindžiamas kultūrinės autonomijos principu, „kuomet viešpatija savo mokyklų neturi, o tiktai protingai sunaudoja ir sušelpia privatines pastangas mokyklų dauginimo srityje“[3]. P. Būčys pasisako už trečiąjį švietimo sistemos tipą.

Drauge spausdintus straipsnius atskira knygele išleido prof. kan. Fabijonas Kemėšis (1879–1954), kuris P. Būčio idėjas paskleidė Lietuvoje – išplėtojo jas į ekonominę erdvę ir svarstė pramoninės demokratijos idėjas[4]..

1.3. Kazio Pakšto kultūrinis dinamizmas. Kazys Pakštas (1893–1960) bene viena kontroversiškiausių tarpukario ir išeivijos asmenybių. Vieni jį vadino fantastu, kitiems jis – „originalių ir drąsių sumanymų skelbėjas“, „tautos dvasinis žadintojas“, „nepripažintas pranašas“. Prigimtas intuityvumas, dinamiškas mentalitetas, gamtamokslinės studijos, gausios kelionės po pasaulį buvo K. Pakšto įžvalgų pagrindai, suteikę joms pagaulumo, provokatyvumo ir kartu konstruktyvumo.

Visų K. Pakšto apmąstymų išeities taškas ir didžiausias rūpestis buvo trapi Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos likimas. „Lietuvos problema žymiausia savo dalimi yra geopolitinė problema: kaip mažoje erdvėje, besinaudojant mažais medžiaginiais ištekliais, negausingai tautai atlaikyti žiaurų spaudimą, einantį iš didžiųjų erdvių, milžiniškai gausingų tautų didelių išteklių.“[5]         

Jau 1922 m., S. Šalkauskio sumanytoje Romuvoje, K. Pakštas straipsnyje „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“ suformulavo pagrindinę šio rūpesčio sprendimo nuostatą: „Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome labai ilgu, nuolatiniu, nenuilstamu, protingu darbu ir kūryba aukščiausiai iškelti kiekvieno lietuvio teigiamąją kokybę.“[6] 

Iš šios nuostatos išsirutuliojo paskesnės K. Pakšto visuomeninės idėjos ir praktinės sugestijos, tapusios jo mokslinės ir visuomeninės veiklos pagrindu, jo kultūrinio dinamizmo programa. Minėtame straipsnyje K. Pakštas rašo apie „vidinę tautos galybę ir mūsų politinių srovių tautinį solidarumą, taip pageidaujamą mažai valstybei“[7]. K. Pakšto kultūrinės autonomijos samprata platesnė nei P. Būčio. K. Pakštas neapriboja kultūrinės autonomijos principo veikimo erdvės vien tik švietimo sistema, o jį taiko visam politiniam gyvenimui: „[...]kultūrinė autonomija būtų ne tik laisvės ir iniciatyvos ugdytoja, bet, kas dar svarbiau, ji būtų visų respublikos piliečių taikintoja, tolerancijos nešėja, vienybės ugdytoja.“[8]

1925 m. sugrįžęs į Lietuvą, K. Pakštas netruko pajusti didžiausią politinio gyvenimo bėdą – partijų pasaulėžiūrinius nesutarimus, jų grėsmę demokratijai ir Lietuvos likimui. Išeitis iš šios situacijos, K. Pakšto manymu, būtų kultūrinės autonomijos principo taikymas politinių partijų santykiuose: „[...]plati visų grupių kultūrinė autonomija duotų galimybes įrodyti kiekvienos pasaulėžiūros auklėjamąją ir dorovinę vertę, ir sykiu iš politinio gyvenimo išimtų begalinių nesusipratimų objektą.“[9] Čia galima įžvelgti ir užuomazgas to, kas vėliau buvo pavadinta nepasaulėžiūrinės politikos vardu – siekama kultūrinį gyvenimą atitraukti nuo politinio, idant pastarajame verdančios kovos nebūtų kliuvinys tautos kultūrai. 

1.4. Stasio Šalkauskio korporatyvizmo ir savivaldžios visuomenės idėjos.Stasys Šalkauskis (1896–1941) yra viena iškiliausių modernios Lietuvos kultūros asmenybių. „Kuo Valančius buvo XIX šimtmečio viduriui, kuo A. Jakštas buvo XX šimtmečio pradžiai, tuo Šalkauskis buvo Lietuvos nepriklausomybės tarpsniui. Jeigu Valančių ir Jakštą apibūdintume kaip kovos žmones, nes ano meto sąlygos reikalavo ginti lietuviškąją kultūrą, tai Šalkauskiui tinka kūrėjo vardas, nes nepriklausomam gyvenimui atbudusi tauta reikalavo statyti“, – rašė išeivijoje jo mokinys A. Maceina[10]. Ten pat A. Maceina mini du būdingiausius S. Šalkauskio gyvenimo dalykus: 1) akademinį pasiruošimą, turėjusį lemiamos reikšmės jo nusistatymui „kultūrinės sintezės“, „pilnutinio gyvenimo“ linkme; 2) jo idealizmą – „idealas buvo tasai matas, kuriuo jis matavo tikrovę“[11]. Prie šių dviejų galėtume pridėti ir trečiąjį S. Šalkauskio gyvenimo bruožą – gilią trapios Lietuvos geopolitinės padėties pajautą ir iš jos kilusį rūpestį ir užsiangažavimą praktinės filosofijos klausimams. 

S. Šalkauskis negalėjo likti abejingas tuometinės Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo problemoms[12]. Kultūrinės sintezės ir pilnutinio gyvenimo linkmė politinio gyvenimo klausimų svarstymuose įgijo „visuomeninės pusiausvyros“, „organinės demokratijos“, „vienybės įvairovėje“, „pilnutinės demokratijos“ idėjų pavidalus.

Pirmoji išsamesnė S. Šalkauskio studija pilnutinės demokratijos link buvo „Momento reikalai ir principų reikalavimai“, kurioje analizuojamos „korporatyvinio federalizmo“ bei „kultūrinio federalizmo“ sąvokos[13].

Kaip S. Šalkauskis supranta korporatyvinį federalizmą? Kokia jo sandara? S. Šalkauskis taria, jog realiai užtikrinti demokratijos principus centrinės valstybinės valdžios institucijos nėra pajėgios ir kompetentingos. Tam reikalingi „visuomeniniai atskirų žmonių susibūrimai“, kurie užimtų tarpinę vietą tarp valstybinės valdžios institucijų ir individų bei turėtų pirmosioms legalią, institucionalizuotą įtaką. Šių tarpinių organizacijų svarba didėjanti proporcingai „asmens individualybės“ didėjimui.    

Politinėje srityje demokratija reiškia „vis intensyvėjantį piliečių dalyvavimą valstybės organizavime“[14]. Tipiškiausia ir nuosekliausia demokratinė valstybės santvarkos forma S. Šalkauskiui esti respublika. Respublikoje piliečių suvereni valia geriausiai pasireiškia per politines partijas. Partinė politinio gyvenimo struktūra – tai efektyviausias būdas valstybinės valdžios institucijoms sudaryti. Politinė partija S. Šalkauskiui, yra tas tarpinis vienetas, kuris įgalina piliečių ir valstybės ryšius ir sąveiką.

Socialinėje ekonominėje srityje tokios tarpinės organizacijos būtų profesinės darbininkų ir darbdavių sąjungos, kooperatyvai, savitarpio pagalbos draugijos, kurios, organizuotos federaciniu principu, būtų atstovaujamos Ūkio taryboje arba rūmuose. Ūkio taryba arba rūmai taptų centrine korporacine institucija, funkcionuojančia kaip patariamasis, įstatymų iniciatyvos organas ar kaip antrieji parlamento rūmai.

Kultūrinio dvasinio gyvenimo srityje „asmens individualumo“ daugiausia. Užtat valstybės tiesioginis kišimasis į šią sritį reikštų jo sunaikinimą. „Valstybė, kaip neideologinė organizacija, negali pagal savo nuožiūrą turėti tiesioginės įtakos ideologiniam arba net tautiniam savo piliečių apsisprendimui.“[15]Tad korporatyvinė visuomenės santvarka šioje srityje įgyja kultūrinio federalizmo pavidalą ir turi giliausią prasmę. Korporatyviniais, tarpiniais vienetais kultūrinėje dvasinėje srityje būtų „legalizuoti ideologiniai bei tautiniai sambūriai, laiduoją individams galimybę laisvai apsispręsti ir lygiai pasireikšti“[16]. Kultūrinės tautinių mažumų, ideologinės, švietimo, religinės bendruomenės, organizuotos federaciniu principu ir atstovaujamos Vyriausioje kultūros taryboje, ir būtų kultūrinis federalizmas kaip sistema, laiduojanti laisvo apsisprendimo ir lygaus pareiškimo teises kultūrinėje dvasinėje srityje. 

S. Šalkauskio korporatyvinis federalizmas vertintinas kaip siekimas parlamentinio atstovavimo sistemą papildyti profesinio ir ideologinio atstovavimo sistema. S. Šalkauskio manymu, toks parlamentinės demokratijos papildymas laiduotų: 1) platesnį, intensyvesnį ir kompetentingesnį atstovavimą; 2) žmonės, per korporatyvinius vienetus betarpiškai ir aktyviai dalyvaudami tvarkant socialinius, ekonominius, kultūrinius reikalus, įgytų daugiau iniciatyvos ir savarankiškumo, būtų išspręsta kompetentingų valstybės valdymo darbuotojų problema; 3) kiltų demokratinės politinės kultūros lygis, sykiu didėtų piliečių solidarumas ir politinis stabilumas. Korporatyviniu federalizmu grįstas demokratijos supratimas vėliau buvo įvardijamas organinės demokratijos ir pilnutinės demokratijos sąvokomis.

Gyvenimo pabaigoje S. Šalkauskis buvo suplanavęs veikalą „Pilnutinė demokratija (Naujosios santvarkos metmens)“. Apie šį sumanymą jis kalbėjo: „Jeigu žmonės laiko kai kuo vertus tuos mano raštus, kuriuos lig šiol esu parašęs, tai, palyginus su šiuo, kurį dabar nusistatęs parašyti, jie visai mažai reikšmingi.“[17] Deja, šio veikalo parašyti nespėjo. Rankraštyje liko tik detalus planas ir naujosios konstitucijos projekto apmatai[18]. Jame S. Šalkauskis pateikė trisritės – politinės, socialinės ir kultūrinės – demokratijos sampratą, šių sričių vienovė ir reiškė pilnutinę demokratiją. Šis rankraštinis dokumentas yra svarbus S. Šalkauskio visuomeninių politinių pažiūrų, jų raidos ir įtakos tyrimui. Jame pateiktą pilnutinės demokratijos sampratą vertintume kaip organišką S. Šalkauskio gyvenimo filosofijos dalį, jo polinkio į sintetizmą ir holizmą išraišką visuomeninio politinio gyvenimo srityje.

1.5. 1936 m. generacija ir deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“. „1936 m. generacijos“ vardu vadinama trečioji lietuviškos krikščioniškos kultūros karta. Tai nepriklausomoje Lietuvoje subrendusi, į Vakarų kultūrą orientuota generacija. Žymiausi jos atstovai: Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Stasys Yla, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, dėl tautininkų režimo politinio gyvenimo suvaržymų susitelkę apie mėnesinį Židinį, savaitinę Naująją Romuvą ir dienraštį XX Amžius, reiškėsi daugiausia kaip kultūrinis sąjūdis. Nepriklausomybės netekus, šie žmonės sudarė pasipriešinimo nacių ir sovietų okupantams branduolį, buvo Laikinosios vyriausybės nariai (1941), išeivijoje Lietuvių Fronto (nuo 1951 m. Lietuvių fronto bičiuliai) organizatoriai ir aktyviausi dalyviai.

Daugelis antrosios ir trečiosios lietuviškosios krikščioniškos kultūros kartos žmonių kritiškai vertino 1920–1926 m. demokratijos tarpsnį Lietuvoje. Tačiau jie buvo įsitikinę, jog demokratinė valstybės sandara ir aktyvus piliečių dalyvavimas valstybės ir visuomenės reikalų tvarkyme – vienintelis kelias į platų bendradarbiavimą bei pilietinę vienybę, taip reikalingą negausiai ir ypatingoje geopolitinėje padėtyje esančiai tautai ir valstybei. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusį karinį perversmą ir A. Smetonos atėjimą į valdžią jie vertino neigiamai arba pateisino tik kaip pereinamąjį tarpsnį. Tautininkų režimo vėlesni visuomeninio ir politinio gyvenimo suvaržymai (Seimo paleidimas, ypatinga Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, viešojo gyvenimo suvaržymai ir opozicinių partijų veikimo sustabdymas) lėmė opozicinį jų nusistatymą ir politinių alternatyvų paiešką.     

1936 m. vasario 23 d. Naujojoje Romuvoje paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“ buvo „1936 m. generacijos“ atsakas į tautininkų režimo autoritarizmą[19]. Kartu tai buvo teorinio pobūdžio polemika su itališkajam fašizmui prijaučiančiais tautininkų ideologais bei mėginimas pašalinti dėl autoritarizmo atsirandančią piliečių ir valstybės susvetimėjimo problemą. Mat tautininkai manė, kad būtent neva nepartinis tautininkų ir Smetonos „autoritetinis“ režimas įveikia šį susvetimėjimą, o jis esą labiausiai pasireiškia parlamentinėje demokratijoje, kurioje partijų kovos griauna atstovavimotautai principą. Savo tikslais deklaracija buvo politinis dokumentas – naujos valstybinės santvarkos ir visuomeninio gyvenimo reformavimo metmenys. Dėl cenzūros, rūpesčio pritraukti bendradarbiauti visus potencialius sąjungininkus deklaracijai būdingas nuosaikus, labiau teorinis stilius, o ne griežti politiniai reikalavimai.

Kokios svarbiausios deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“ idėjos ? Kokios naujovės, palyginti su pilnutinės demokratijos pirmtakų svarstymais?

Deklaracijos autoriai nuosekliai tęsė ir plėtojo pirmtakų – P. Būčio, K. Pakšto, S. Šalkauskio – idėjas[20]. Kultūrinės autonomijos idėja, suprasta kaip asmens nelygstamo vertingumo ir giluminė demokratijos idėja, deklaracijoje išsirutuliojo į pamatines – personalizmo ir pliuralizmo – idėjas. Jomis ir grindžiama organiškosios valstybės samprata.

Deklaracijoje autoriai teigia tautą kaip „organišką bendruomenę“, valstybę kaip „išviršinę draugijinio gyvenimo lytį“. Dar labiau lygstamas valstybės pobūdis išryškėja skiriant žmogų kaip individą ir žmogų kaip asmenį . Individo sąvoka žymima žmogaus gamtinė ir prigimtinė pusė. Ja žmogus palenktas visuomeniniam gyvenimui, sykiu ir valstybei. O žmogaus „asmuo priklauso dvasios sričiai“ ir yra „aukštesnis už kiekvieną gamtinį dalyką, sykiu ir valstybę... Asmuo yra ne tik vertybių kūrėjas, ne tik jų turėtojas, bet ir pats neprilygstama vertybė“[21]. Todėl „organiškoje valstybėje pilietis nėra aukojamas valstybei, nei valstybė nėra aukojama piliečiui. Ir valstybė, ir pilietis, kaip individas, čia dirba žmogaus asmenybei“[22]. Kadangi asmuo yra kultūros kūrėjas, tad „kultūrinės kūrybos autonomiškumas yra pagrindinė jos egzistencijos ir jos vertingumo sąlyga“[23].

Plačiau personalistinę nuostatą paaiškino A. Maceina deklaraciją lydinčiame straipsnyje „Individas-asmuo ir valstybė“. A. Maceina jame svarsto piliečio ir valstybės santykio arba netgi, tiksliau, priešpriešos problemą, remdamasis iš Šalkauskio perimta antropologine prielaida apie individo ir asmens skirtingumą. Pasak A. Maceinos, nei individualizmas, nei kolektyvizmas neįvertina psichoanalizės atskleisto ir išryškinto žmogaus prigimties dualizmo ir todėl neišvengia vienašališkumo: „[...]iberalizmas nemato žmoguje velnio, o autoritarizmas – gerojo prado.“[24] Personalistinė nuostata realiai vertina žmogaus gamtinį ir dvasinį pradus. Gamtinis žmogaus pradas pasireiškia individualybe, dvasinis – asmenybe. Individas yra palenktas gamtos dėsniams, asmuo yra dvasinė būtybė, dvasinėse bendruomenėse viešpatauja laisvė. Maceina pripažįsta, kad sunku nustatyti, kur baigiasi kūno ir kur prasideda dvasios sritys, o jo mėginimai tai nurodyti tik didina sumaištį. Pasak jo, valstybė gali reguliuoti šeimų gausumą, drausti vesti nesveikiems, bet „negali žmogaus preventine tvarka sterilizuoti, nes sterilizacija liečia ne aktyvų kūno gyvenimą, bet pati kūno principą, kuris jau išeina iš visuomeninės srities“[25]. Bet draudimas kai kuriems žmonėms vesti, taigi ir turėti vaikų, smarkiai riboja esminę žmogaus laisvę, kaip ir sterilizacija pažeidžia jo laisvę ir jo dvasinį pradą.

Kas turi būti aukščiau – pilietis ar valstybė[26]? Maceina nenori šios dilemos spręsti kaip griežtosios disjunkcijos ir siūlo organiškosios valstybės santvarkos vidurio kelią. Pabrėžęs, kad „vertybių hierarchijoje asmuo užima aukščiausią vietą“, aukštesnę negu valstybė ir tauta, jis teigia, kad valstybė turi būti pajungta ir tarnauti asmeniui. Tačiau žmogus kaip individas – jo kūnas, turtas – privalo būti palenktas valstybei. Teiginys, kad individualybė yra palenkta valstybei, prisidėjo prie to, jog kai kurie intelektualai A. Maceiną vadino fašistu[27]. Priekaištai neturi tvirto pagrindo, nes Maceina nuosekliai iškelia asmenį ir jo saviraiškos laisvę aukščiau valstybės. Be to, jis apskritai kritikavo fašistinius autoritarinius režimus, nacionalizmą, ir modernųjį rasizmą[28]. Deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“ kaip tik buvo atsakas į anuomet aplink žurnalus Vairas ir Akademikas besibūrusių fašistuojančių tautininkų idėjas.

 Organiškosios valstybės pastangos įveikti priešpriešą tarp piliečio ir valstybės galėjo kai kuriems priminti fašistinius to meto svarstymus, tačiau žmogus jokiu būdu nebuvo nuvertinamas ir palenkiamas kolektyvui. Įtampą tarp pavienio piliečio ir valstybės turėjo pašalinti visas gyvenimo sritis (politinę, socialinę, kultūrinę) apimanti demokratija ir tų sričių ribose veikiančios bendruomenės. Skirtingas individo santykis su valstybe iš vienos pusės ir asmens iš kitos, asmens pirmumo prieš valstybę pripažinimas yra personalistinės nuostatos esmė. Tariama, jog personalistinė nuostata išsprendžianti atskiro žmogaus ir visuomenės ryšių antinomiškumą ir yra jų organiškos sąveikos pradas[29]. „Personalistinis principas apsaugo valstybę nuo liberalizmo ir autoritetizmo vienašališkumų ir vaisingai išsprendžia dabar vis aštrėjantį konfliktą tarp atskiro žmogaus ir valstybės“, – reziumuoja A. Maceina[30].

Personalistinis principas suponuoja valstybės organiškosios santvarkos pliuralistinį pobūdį, deklaracijos autorių suprantamą kaip visuomeninio gyvenimo įvairovė ir autonomiškumas, kaip būtina sąlyga laisvai asmens raiškai. Socialinėje ekonominėje srityje kaip pliuralizmo išraiška siūloma korporatyvinė santvarka. Korporacijas sudarytų laisvos, federaciniu principu organizuotos darbininkų ir darbdavių profesinės sąjungos. Kildama iš apačios į viršų, korporatyvinė sistema baigtųsi atskirų profesijų Korporacijų rūmais ir jų sudaryta Vyriausiąja korporacijų taryba. „Korporacijos būtų viešosios teisės institucijos, tarpininkaujančios tarp atskirų individų, atskirų profesijų ir valstybės, kurios laipsniškai iš valstybės perimtų dalį funkcijų.“[31] Perimdamos dalį valstybės ekonominių ir socialinių funkcijų, korporacijos padidintų klausimų sprendimo kompetentingumą, sumažėtų biurokratijos ir centralizmo apraiškų, sykiu didėtų atskirų asmenų iniciatyva ir atsakomybė.  

Ideologinėje kultūrinėje srityje personalizmo ir pliuralizmo principų institucinė išraiška būtų kultūrinės autonomijos sistema. „Organiškoji valstybė, nebūdama atskiros pasaulėžiūros reiškėja ir būdama palenkta žmogaus asmeniui, tuo pačiu yra verčiama pačios savo prigimties visiems ideologiniams ir pasaulėžiūriniams reikalams, kurie kyla iš pačių žmogiškos asmenybės gelmių, pripažinti savarankiškumą ir autonomiškumą jų srityje“, – tariama deklaracijoje[32]. Iš šios nuostatos kylantis religinių konfesijų, kultūrinių grupių ir tautinių mažumų autonomiškumas, kaip ir korporatyvinės sistemos atveju, įgautų viešas organizacines formas, o kultūrinės autonomijos sistema vainikuotųsi Vyriausiąja kultūros taryba.

Teisinėje politinėje srityje organiškumą valstybė pasiektų tapdama teisine valstybe. Teisinė valstybė, deklaracijos autorių teigimu, pirmiausia „pasireiškia teisiniu viešojo gyvenimo suorganizavimu ir savo veiksmų teisiniu pagrindimu“[33]. Dėl geopolitinių aplinkybių ir tautos negausingumo teisinės valstybės institucijų ir jų veikimo reikšmė Lietuvai tampa dar svarbesnė. Todėl tuometinei politinei santvarkai reformuoti siūloma „organizuoti institucijas ir esamas pertvarkyti taip, kad per jas būtų realizuojama teisinė valstybė“[34]

Deklaracijos autorių įsitikinimu, korporatyvinė ir kultūrinės autonomijos sistema bei teisinė valstybė ir laiduotų organiškos demokratijos santvarką. „Per Seimo rinkimus į valstybės valdžią turėtų reikiamą dalį įtakos visi piliečiai, per korporatyvinę santvarką įvairūs profesiniai, socialiniai ir ekonominiai vienetai, per kultūrinę autonomiją – organiškai tautoje egzistuoją ideologiniai kultūriniai susigrupavimai“, – organiškos valstybės sampratą reziumuoja deklaracijos autoriai[35].

Organiškosios valstybės koncepcija turėjo tiesioginės įtakos vėlesniems pilnutinės demokratijos svarstymams. Deklaracijos „atšvaitų“ galima rasti opozicinio „Ašies“ judėjimo programiniame dokumente „Lietuvos ateities santvarkos pagrindai“[36]. Nacių okupacijos metais (straipsnių ciklas „Į reformuotą demokratiją“) pilnutinės demokratijos idėjų pagrindu buvo suformuluoti nauji politinio susigrupavimo pagrindai. 

1.6. Pilnutinės demokratijos svarstymai nacių okupacijos metais. „1936 m. generacija“, tarpukario metais pasireiškusi daugiau kaip kultūrinis sąjūdis, bolševikų ir nacių okupacijos metais virto rezistenciniu sąjūdžiu. Pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos metu „1936 m. generacijos“ žmonės aktyviai dalyvavo Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) veikloje, 1941 m. Birželio sukilime, sudarė Lietuvos Laikinosios vyriausybės branduolį.

Laikinąją vyriausybę naciams uždraudus, aktyviausi „1936 m. generacijos“ žmonės tęsė pasipriešinimą, 1941 m. rudenį įkūrė pogrindinę rezistencinę organizaciją – Lietuvių Frontą (LF). LF telkė karines grupes, rinko ginklus ir ruošėsi tvarkos palaikymui bei pasipriešinimui vokiečių pralaimėjimo atveju. LF leido pogrindinį laikraštį Į laisvę, kuriame buvo toliau svarstomi pilnutinės demokratijos ir nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės pagrindai. 1943–1944 m. Į laisvę paskelbė seriją straipsnių pavadinimu „Į reformuotą demokratiją“[37]. Kęstučio Girniaus teigimu, šios straipsnių serijos autoriai buvo J. Brazaitis ir A. Maceina[38].

Straipsnių cikle, pripažįstant tradicinių politinių partijų susigrupavimo pasaulėžiūrinį pagrindą kaip didžiausią tarpukario Lietuvos demokratijos trūkumą, ieškoma naujų pagrindų politiniam visuomenės susiorganizavimui. Tariama, jog nauji politiniai sambūriai išvengtų pasaulėžiūrinės kovos, jei pripažintų, kad: 1) religija yra pozityvus veiksnys, ir ji turi laisvę viešajame gyvenime reikštis; 2) religijos praktikavimas ar nepraktikavimas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Pripažinus pirmą principą, vienos politinės grupės liautųsi kovoti prieš religiją ir jos institucijas. Pripažinus antrąjį – dingtų siekis juridine ar moraline prievarta diegti tikėjimą. „Atsisakius nuo pasaulėžiūrinės kovos politiniame gyvenime, daug energijos ir iniciatyvos būtų sutaupyta politinėms, socialinėms, ekonominėms problemoms“, – teigiama straipsnių cikle[39].

Socialinių ekonominių klausimų pirmenybę prieš pasaulėžiūrinius įgalintų profesinis visuomenės susiorganizavimas. Teigiama, kad profesinis susigrupavimas „žmones padaro bendruomeniškesnius, socialesnius, leidžia pasireikšti jų iniciatyvai“[40]. Pažymima, jog profesinis susigrupavimas turėtų ir politinės reikšmės. Profesiniai rūmai, kurių Lietuvoje, pasak dokumento, reikėtų trejų – kultūros, prekybos bei pramonės ir žemės ūkio – įgytų įstatymų iniciatyvos teisę. Politiniu atžvilgiu tai duotų dvigubą naudą: 1) padidėtų priimamų sprendimų profesionalumas; 2) būtų išvengta parlamentinės kovos įtampos.

Siūlomas visuomenės profesinis susiorganizavimas vertintinas kaip bendruomeninio korporatyvizmo svarstymų tąsa, iš esmės sutampanti su S. Šalkauskio ir „1936 m. generacijos“ korporatyvinės santvarkos samprata.

Kultūrinio gyvenimo sferoje, „Į reformuotą demokratiją“ pirmenybė teikiama asmens laisvei ir kultūrinei autonomijai kaip asmens laisvės raiškos būdui. „Kultūrinis gyvenimas priklauso ideologinei sričiai. Todėl jame turi būti daugiausia laisvės. Kultūros kūrėjas visados yra ne masė, bet stipri asmenybė. O asmenybė kuria pagal savo pasaulėžiūrą ir apsisprendimą. Todėl demokratinės valstybės skelbiama sąžinės ir asmens laisvė kaip tik labiausiai ir reiškiasi kultūros srityje“, – rašoma Į laisvę 1944 m. sausio 15 d. numeryje[41].

Palyginę straipsnių ciklą „Į reformuotą demokratiją“ su pilnutinės demokratijos svarstymais Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, nesunkiai įžvelgiame giminingumą su Būčio–Pakšto–Šalkauskio bei 1936 m. deklaracijos idėjomis. „Į reformuotą demokratiją“ yra tiesioginė deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“ kartotė ir tąsa. Kita vertus, „Į reformuotą demokratiją“, nepasiekdama tokio baigtumo ir konceptualumo lygio, susitelkė į vieną pagrindinį klausimą – naujų politinio susigrupavimo pagrindų paiešką. Ieškant naujų politinio susigrupavimo pagrindų ir teigiant kultūrinio ir religinio gyvenimo autonomiškumą, ryškėjo „nepasaulėžiūrinės politikos“ idėja. Pokario išeivijoje, įgijusi užbaigtumo ir konceptualumo, nepasaulėžiūrinės politikos idėja tapo išeities tašku ateities Lietuvos valstybės pagrindų svarstymams.


[1] „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, p.12.

[2] Pranciškus Būčys, Apie apšvietą, Chicago: Draugas, 1918, p. 36–37.

[3] Ten pat, p. 19.

[4] Žr. Fabijonas Kemėšis, Krikščioniškosios ekonomijos linkme, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1997.

[5] Vladas Viliamas, „Kazys Pakštas (1893–1960)“, in LKMA Suvažiavimo darbai, Roma, 1961, t. IV, p. 255–256.

[6] Kazys Pakštas, „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“, Romuva. Tautinės kultūros ir pilnutinio gyvenimo laikraštis. 1922. Nr. 2, p. 66.cit. iš Kazys Pakštas, Kultūra. Civilizacija. Geopolitika,Vilnius, 2005, p. 132.

[7] Ten pat, p.130.

[8] Kazys Pakštas, „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“, in Lietuvos politinės minties antologija, I tomas. Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 202.

[9] Kazys Pakštas, „Kultūrinės autonomijos problema“, Židinys, 1926, Nr. 6–7, p. 452.

[10] Antanas Maceina, „Stasys Šalkauskis“, in Raštai, t. XII, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 513.

[11] Ten pat, p. 521.

[12] Stasio Šalkauskio Raštų IX t. kūrinių rodyklėje iš 106 S. Šalkauskio studijų ir straipsnių 48 skirti visuomeninei politinei tematikai. Žr. Stasys Šalkauskis, Raštai, t. IX, Vilnius: Mintis, 2012, p. 485–499.

[13] Tai 63 puslapių studija, publikuota Židinyje, 1926, Nr. 6–7, 8–9, 10, 11, 12, bet likusi be atspaudo. Cit. iš Stasys Šalkauskis, Raštai, t. V, Vilnius: Mintis, 1996, p. 448–527.   

[14] Stasys Šalkauskis, „Momento reikalai ir principų reikalavimai“, in Raštai, t. V, p. 481.

[15] Ten pat, p. 485.

[16] Stasys Šalkauskis, „Momento reikalai ir principų reikalavimai“, in Raštai, t. V, p. 469.

[17] Irena Gaidamavičienė, „Šalkauskio gyvenimo ir veiklos kai kurie aspektai“, Problemos, 1988, Nr. 39, p.81.

[18] Stasys Šalkauskis, Raštai, t. IX, p. 270–273.

[19] „Į organiškosios valstybės kūrybą“, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8 (268), p. 169–175. Cit. iš: Lietuvos politinės minties antologija, I tomas. Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., p. 551–564.

[20] Autorių pavardės, kad nebūtų atkreiptas cenzūros dėmesys, paskelbtos tik 1936 m. devintajameNaujosios Romuvos numeryje: J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaitis, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, I. Malinauskas, P. Mantvydas. prof. K. Pakštas, dr. J. Pankauskas, dr. A. Salys, dr. I. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis, doc. B. Vitkus.

[21] Lietuvos politinės minties antologija, I tomas. Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., p. 555.

[22] Ten pat

[23] Ten pat, p. 556.

[24] Antanas Maceina, Raštai, t. XII, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 41.

[25] Tiesa, Maceina vėliau atsisakė tokios, dabar nelabai suprantamos kūną valstybės žinion pajungiančios pozicijos. Nors jo pamatinės antropologinės prielaidos apie žmogų kaip individą ir asmenį nepakito, pokariu jis ėmė kritiškiau žiūrėti į valstybę kaip instituciją, siūlė mažinti jos galias ir kiek perinterpretavo tai, kas kyla iš šios žmogaus sampratos, pasisakydamas už didesnę laisvę žmogui.

[26] Antanas Maceina, „Individas-asmuo ir valstybė“, in A. Maceina, Raštai, t. XII, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 38–42.

[27] Leonidas Donskis, Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997, p. 213.

[28] Kęstutis Skrupskelis, „1936-ųjų metų Deklaracija“, Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 6, p. 380–382.

[29] Galima abejoti, ar įmanoma filosofiškai apginti šitokią žmogų sudvejinančią antropologiją, bet akivaizdu, kad asmeniui, ne valstybei, suteikiama pirmenybė.

[30]Ten pat, p. 48.

[31] Lietuvos politinės minties antologija, I tomas. Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., p. 560.

[32] Ten pat, p.561.

[33] Ten pat, p.562.

[34] Ten pat

[35] Ten pat, p. 563.

[36] „Lietuvos ateities santvarkos pagrindai“, Žygis. Atviras ir tiesus naujos politikos laikraštis, Klaipėda, 1938, Nr. 1, p. 7, 10–11. 

[37] „Į reformuotą demokratiją“, Į laisvę, 1943–1944, Nr. 23–25, 27, 28, 31. Cit. iš Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, I dalis. Lietuvių frontas vokiečių okupacijos metais, Kaunas, Į laisvę fondas, 2008, p. 342–355.

[38] Kęstutis K. Girnius, „Maceinos socialinė filosofija“, Į laisvę, 1978, Nr. 74 (111), p. 23–39.

[39] „Į reformuotą demokratiją“,/ M. Bloznelis, Lietuvių frontas, I dalis, p. 344.

[40] Ten pat, p.345.

[41] Ten pat, p.347.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kęstutis Girnius, Laurynas Peluritis, Algimantas Jankauskas.