Savižudybės, plintančios vaikų savižudybės. Vis daugiau jų. Grupės, linkusios į tai. Bendraujančiųjų šia tema. Gal veikia grupinis skatinimas? Gal iš šalies? Tada kalti niekšai. Gal telkiasi tartum sektos?

Juos vienija socialiniai tinklai kaip susižinojimo terpė. Tai gal tinklai ir kalti, jų pražūtingoji įtaka? Uždrausti tinklus!

Ne, juk socialiniai tinklai – tai minčių viešumas. Dalijimasis, valymasis tuo, kas jau yra. Kas pasopa ir pūliuoja. Supraskim padėtį. Blogiausi dalykai – iš mūsų pačių.

Savižudybės polinkis ir noras, giluminis gundymas kyla iš nenoro gyventi. De profundis. Tai ištinka, vis dažniau pasikartojanti nelaimė. Tikroji, didžiausioji žmogaus nelaimė. Žmogaus mažąja raide, normalaus. Gyvenimo netektis, nors dar kruti, šneki. O kam tau gyventi, jeigu nenori?

Tada savižudybė siūlosi kaip būdas užbaigti nelaimes.

Vargšai nemylimi vaikai apie tai kalbasi. Jų išeities paieška – dalijimasis idėja. Tėvai aptinka ir pašiurpsta.

Darykim ką nors! – motinų širdys rauda, joms baisu.

O daryti – tai keisti gyvenimą.

Vaikai baisiai protingi. Jiems neužpilsi smegenų, kaip gera ir bloga kitur ir koks geras dėdė Volodia. Garbink ir būsi laimingas.

Atsiprašau, vaikus reikia gerbti. Juolab mylėti, kitaip jie nubaus, paliks jus vienus. Išvažiuos į nebūtį arba Airiją. Reikia keisti gyvenimą. Iš dvasiškai blogo į geresnį.

Kiekvienas gali tai daryti. Kiekvienas privalome.