Pirmiausia litvakai neteko gyvybių. Beveik visų.

Tada įvyko pirmosios jų išgrobstyto turto dalybos („garbingas“ generolo Vėtros vaidmuo dalyvaujant šiame procese)

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tas išgrobstymas buvo sovietų įteisintas, apie jį nevalia buvo prabilti net puse lūpų.

Po 1990 metų kovo 11-osios tas išgrobstymas įteisintas dar kartą – ribojant dvigubos pilietybės turėjimą ir įtvirtinant nuostatą, kad  „teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos tik Lietuvos Respublikos piliečiams“, – šių eilučių autoriui, parašius prašymą dėl pilietybės grąžinimo, buvo bičiuliškai pasiūlyta pareiškime nurodyti tokią žeminančią aplinkybę: „Paveldimo turto Lietuvos Respublikoje neturiu.“ Ir kaip aš galiu paveldėti tas duobes prie pamiškių, bažnytkaimių ir miestelių? Kaip paveldėti tuos du šimtus kapinių, kur ilsisi tėvai ir protėviai? Kito „turto“, išskyrus šitą, aš neturiu. Nors kiti gal ir turi. Neprigulmybės tėvai darė viską, kad „apsaugotų“ mus nuo visiškai teisėtų Lietuvos žydų ir Vilnijos lenkų palikuonių turtinių pretenzijų – toks nekaltas noras, kad šįsyk viską iš tiesų jau turėtų tik, atleiskite, mūsiškiai.

Valstybė nebegali ir turbūt nebeturi grąžinti pagrobto ir išparceliuoto turto, kuris yra pakeitęs dešimtis naujųjų niekuo dėtų savininkų rankas. O jei tokių ginčų būtų – lai sprendžia viską teismai, o ne politikai, kurie iš teismų atima duoną.

Valstybė negali grąžinti nei motinos lopšinės, nei senelės plauko. Bet valstybė neturi jokios moralinės teisės teigti, kad litvakai teisių į ryšį su šita žeme neteko – nei po 1941 metų birželio 22-osios, nei po 1990 kovo 11-osios. Arba esame laukiami, arba ne.  Esame šios žemės piliečiai kraujo teise. Gausybės kraujo teise.

Bet kokie svarstymai, ar esame nusipelnę turėti dokumentą, liudijantį mūsų ryšį su šita žeme, yra ciniški ir įžeidžiami. Lygiai kaip ir matuoti litvakų palikuonių ryšį (pažiūrėkite, kiek pasiturinčių litvakų yra, neduok Dieve, jų neteksime...) su šia žeme jų piniginės gyliu yra taip pat amoralu, nes ne piniginė, o santykis su Lietuva lemia jų norą turėti Lietuvos Respublikos pasą.

Lietuvos žydas, išvykęs iš šalies 1990 metų kovo 12-ąją,  ar Lietuvos žydo, išsigelbėjusio iš Slobodkės geto, palikuonys turi visišką teisę turėti dokumentą, liudijantį jų pamatinę teisę mylėti ir atminti šitą žemę.