Kiekvienas esame diskutavę su draugais ar internete. Turbūt pastebėjote, kad konstruktyvi diskusija kažkodėl nepavyksta, o po jos būni susipykęs su oponentu. Kviečiu kartu apžvelgti kai kurias diskutavimo klaidas, kurios ją paverčia eiliniu ginču, sukeliančiu nesantaiką ir neduodančiu diskutuojantiesiems nieko gero.

Didžiausia pasitaikanti diskusijas gadinanti klaida yra perėjimas į asmeniškumus. Tai, ko gero, pats didžiausias diskusijos priešas, kuris paprastai diskusiją paverčia santykių aiškinimusi. Ši klaida paprastai tiesiogiai išplaukia iš vadinamojo argumento prieš žmogų (lot. argumentum ad hominem). Ši klaida daroma tada, kai kritikuojama oponento asmenybė, užuot kritikavus jo teiginius. Ja bandoma įrodyti, kad oponento teiginys yra klaidingas, nes jo asmenybė yra kažkuo kritikuotina.

Svarbu atminti, kad diskusijoje labai svarbus mandagumas. Gal nereikia perdėtai mandagiai „jūsintis“, tačiau nederėtų pereiti prie vienas kito įžeidinėjimo, stačiokiško bendravimo ir tyčiojimosi vienam iš kito.

Kaip sakoma viename iš Merfio dėsnių: asmeninė nuomonė yra pats netiksliausias matavimo vienetas. Tad turime suprasti, kad ir mūsų nuomonės bei teiginiai gali būti klaidingi.

Svarbu nepertraukinėti oponento, kol jis dėsto savo mintis. Pertraukus ir puolant oponuoti nepabaigus minties, galime lengvai nuklysti nuo to, ką norėjo pasakyti oponentas.

Svarbu ne tik išsakyti savo mintis, bet ir išgirsti oponentą. Mes dažnai nesiklausome oponento teiginių. Taip dažnai būna todėl, kad mes sumąstome atsakymą ir jį laikome mintyje, kad nepamirštume, tada nebegalime įdėmiai klausytis oponento. Tokiu atveju geriausia mintį užsirašyti, ir tai nebetrukdys klausytis oponento.

Nederėtų diskusijoje naudoti argumentum ad absurdum technikos. Ji tiesos neperteikia, tik iškreipia oponento mintis. Tomas Akvinietis yra išsakęs mintį, kad nederėtų Dievo ginti absurdiškais teiginiais, nes būsime juokingi. Šią mintį perfrazavus, ji tinka kiekvienai diskusijai. Gana dažnai pasitelkiame bet kokius, net ir pačius absurdiškiausius teiginius, kad tik apgintume savo poziciją. Deja, absurdiški teiginiai tik gadina diskusiją.

Svarbu atminti, kad diskusijoje labai svarbus mandagumas. Gal nereikia perdėtai mandagiai „jūsintis“, tačiau nederėtų pereiti prie vienas kito įžeidinėjimo, stačiokiško bendravimo ir tyčiojimosi vienam iš kito.

Kita klaida – nesąžiningumas. Dažnai oponentas išgalvoja faktus, kad laimėtų ginčą. Tokiu būdu nors ginčas ir laimimas, bet į sąžiningą diskusiją jis nepanašus.

Jei oponentas panaudojo nežinomą informaciją, nenaudokite jos norėdami pagrįsti savo teiginius, nes oponentas gali klysti, ir tada diskusija nuklys į lankas.

Išsakydami teiginius, turime žinoti, kaip juos pratęsti. Diskusijoje derėtų remtis tik tais teiginiais, kuriuos puikiai išmanai, nes, priešingu atveju, gali suklaidinti ir save, ir oponentą. Tokiu atveju, net jei diskusija ir bus smagi, tačiau jos esmė, t. y. tiesos siekimas, nueis perniek. Remiantis klaidingai suprastais teiginiais, labai sudėtinga pažinti tiesą. Dažnai, ypač diskusijose su tikinčiaisiais, pradedami naudoti lozungai, t. y. tam tikros išmoktos formuluotės, kurios nėra deramai apmąstytos. Šūkis metamas kaip nepaneigiama tiesa, tačiau, paprašius praplėsti teiginį, to nesugebama padaryti. Čia tiktų ir pastaba internetinių diskusijų ypatybei, t. y. atsakinėjimu Šventojo Rašto citatomis. Taip, šaunu jei išmanome Šventąjį Raštą, šaunu, kad puikiai sugebame juo naudotis, tačiau atminkime, jog oponentas ne telepatas ir greičiausiai nesupras, ką norime pasakyti pateikta citata. Tą pačią Šventojo Rašto eilutę kiekvienas gali interpretuoti skirtingai, tad asmeninis komentaras privalomas.

Diskusijoje derėtų remtis tik tais teiginiais, kuriuos puikiai išmanai, nes, priešingu atveju, gali suklaidinti ir save, ir oponentą.

Kartais diskusijoje pavartojamos metaforos. Oponentas, žinoma, puola remtis išsakytu palyginimu, tačiau tai daryti netikslinga. Metafora tėra prieš tai išsakytų teiginių iliustracija, bet ne pats teiginys. Turbūt pastebėjote, jei oponentas atsakinėja į metaforą, o ne į teiginį, tada nuklystama į lankas. Rašytojas Robertas A. Heinleinas yra teigęs, kad nėra nieko kvailesnio, kaip bandymas kritikuoti metaforą.

Iš čia taip pat dažnai kyla diskusijų klaida, vadinama šiaudine baidykle (angl. A straw man). Tai yra dezinformacija diskusijoje, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja, dažnai sukarikatūrindamas kritikuojamą poziciją. Tokiu būdu siekiama padaryti oponento teiginius mažiau atsparius kritikai, tad kritikuojama klaidinga interpretacija, užuot kritikavus tikrą oponento poziciją.

Jei kažko nesupratote oponento teiginiuose, normalu pasitikslinti, o ne pulti kritikuoti nesuprastų teiginių.

Svarbu atminti, jog diskusija skirta ne tam, kad žūtbūt įrodytume savo teiginius, o apsikeisti nuomonėmis, lavintis ir sužinoti kai ką naujo. Konstruktyvi diskusija yra tada, kai po jos galima padaryti tam tikrą apibendrinimą, prie kurio prieita kartu išnagrinėjus temą. Jei po diskusijos nepriėjote prie bendrų išvadų, tai greičiausiai ji buvo beprasmis nuomonių apsikeitimas, neatnešęs naudos nė vienam iš oponentų. Taip pat labai svarbu nepiršti savo nuomonės. Kaip sakoma viename iš Merfio dėsnių: asmeninė nuomonė yra pats netiksliausias matavimo vienetas. Tad turime suprasti, kad ir mūsų nuomonės bei teiginiai gali būti klaidingi.

Diskusijose, ypač internetinėse, svarbu neatsakinėti ilgais monologais. Internete ilgų pranešimų beveik niekas neskaito, tad sugaišime daug laiko ir nieko nepasieksime. Gyvo pokalbio metu ilgas kalbėjimas taip pat neatneš naudos, nes retas kuris oponentas sugebės įsidėmėti visą monologą, o ir atskys greičiausiai tik į vieną ar du, geriausiu atveju – į tris jūsų iškeltas problemas, nors monologe jų pasitaikys tikrai daugiau. Be to, diskusija ilgais monologais tikrai nebus konstruktyvi, geriausiu atveju tai bus galima pavadinti paskaitėlių skaitymu vienas kitam.

Svarbu atminti, jog diskusija skirta ne tam, kad žūtbūt įrodytume savo teiginius, o apsikeisti nuomonėmis, lavintis ir sužinoti kai ką naujo.

Svarbu laikytis diskusijose užsibrėžtų tezių. Paprastai daug laiko sugaištama pašalinėms temoms, kurios su pačia diskusijos tema neturi nieko bendra. Norėdami konstruktyviai ką nors aptarti, venkite nuklydimų į lankas. Žinoma, jų pasitaiko visose diskusijose, ir tai nėra blogai, jei tokios potemės ją pagyvina. Deja, dažniausiai jos užima pagrindinės diskusijos vietą, ir oponentai, it pamiršę apie ką buvo diskutuota, potemę paverčia pagrindiniu diskusijos objektu.

Viliuosi, jog ši trumpa atmintinė padės jums ne tik patirti diskusijos džiaugsmą ir išsaugoti gerus santykius su oponentu, bet ir jos metu pasiekti tarpusavio supratimą ir atrasti naujų tobulėjimo galimybių bei kartu patirti atradimo džiaugsmą.

2016 m. Nr. 2