Švenčiame gražią ir mūsų krašte išpuoselėtą Dievo Kūno ir Kraujo šventę, turinčią geras ir gražias tradicijas. Ši diena mums kalba apie du dalykus: prisimename ir išpažįstame Jėzaus realų buvimą eucharistijoje, o kartu ir savo tapatybę – mes visi pakrikštytieji turime Kristaus tapatybę, sudarome vieną Kristaus Kūną. Mūsų miestų gatvėmis vaikšto Kristus, Jo pastangos prisibrauti prie brūzgynuose įstrigusio žmogaus, kuriam nepavyksta gyventi dieviškai, nepavyksta gyventi žmogiškai.

Šv. Tomas Akvinietis gražiai palygina: maistas tampa mūsų dalimi, o Kristaus Kūnas ir Kraujas – mus padaro Savęs dalimi.

Duonos padauginimo stebuklas atskleidžia Kristaus taktiką. Kai stovime alkanų – žmogiškumo, meilės ar duonos – asmenų akivaizdoje, dažniausiai norime juos kur nors kitur išsiųsti, bet Jėzus mokinius drąsina: tai jūs duokite! Mokiniai išpažįsta mūsų visų menkumą: mūsų rankose vos keli kepalėliai, visiškas menkniekis, tačiau Jėzus ragina dalintis tuo, ko pačiam, regis, trūksta. Tai nėra tik graži metafora, o realybė, į kurią mus trokšta įtraukti Viešpats, o šiandienos šventė tai pabrėžia.

Esame Kristaus kūnas, kuris turi ne save taupyti, o atiduoti. Esame maitinami Kristumi, kad būtume Kristumi.

Homilijos autorius – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas

Bernardinai.TV