Autorės nuotr.

Kelionė į tapimą tikra, esą visaverte Europos šalimi Graikijai kainavo daug ir kainuos dar daugiau. Kalbėti apie kelių ateinančių kartų laimės perspektyvą, apie mažėjantį gimstamumą, apie nedarbą, skurdą, emigraciją, mažinamus atlyginimus ir pensijas, didinamus mokesčius ir milžiniškas baudas, dažnai dorai nežinant už ką, prosenelių žemės ar net laisvės praradimą – nėra jokios prasmės. Graikija nebesispyrioja – susitaikė. Tačiau, be akivaizdžių problemų, kurios jau daugybę metų kamuoja ir didžiąją dalį „laimingųjų“ ES valstybių, Graikijos piliečiams, jas sprendžiant, tenka aukoti ir dalį savo tautos sielos.

Visi, kas pažįsta bent vieną graiką, žino – pasididžiavimas savo šalimi, savo tautybe ir šeima yra neišmatuojami. Kad ir kas ką nors apie Graikiją kalbėtų, toks jausmas, jog graikai yra nepaprastai pozityvūs ir girdi tik gera – ir tai visada buvo nuostabi šios šalies žmonių savybė.

Čia panašiai kaip tarpusavio santykiuose: jei nemylėsi savęs, ir kiti tavęs nemylės. Todėl, nepaisant visų Graikiją ištikusių problemų ir sunkumų, mylėti Graikiją labai paprasta. Tačiau „europėjimo“ ir neišvengiamo prievartinio progreso metu nuo šios šalies tarsi nuo kokios tvirtos uolos pradeda byrėti patys gražiausi ir vertingiausi brangakmeniai – atrodytų, tokie nežymūs, kitiems ne visada matomi, bet iš tiesų laikantys valstybės pamatus.

Pirmą kartą įkėlę koją į Graikijos žemę, esame priversti prisitaikyti prie šviesos. Lyg ir juokinga, nes saulė visur šviečia vienodai, bet tai netiesa. Graikiškos saulės šviesoje viskas yra daug ryškiau. Galbūt todėl retai kuriam pavyksta praeiti ir nesustoti jaukioje aikštėje, siauroje gatvelėje, net mažiausioje prieplaukoje, šypsotis ir sveikintis su kiekvienu sutiktuoju. Ir visi reklaminiai šios šalies atvirukai yra tokie ryškus bei skaidrūs, kad ne vienas pagalvoja apie „fotošopą“. Vėliau, palyginę su realybe, tą mintį tikrai pameta.   

Kaip ir bet kuris pasaulio uostas ar uostelis, taip ir graikiškasis, turi magišką trauką. Tačiau čia esi priverstas stabtelėti, nes vandens paviršiuje plūduriuoja ne kas kita, bet apie 5 tūkstančius metų gyvavusios, o dabar vis labiau nykstančios tradicijos reliktas – kaikis – medinė, ryškiaspalvė, vėjo ir audrų „nupoliruota“ žvejo valtis.

Šios medinės valtys, kurių spalvoti, saulės, laiko ir jūros nublukinti fasadai spinduliuoja istorija, kaip ir jų neretai šimtamečiai savininkai žvejai, paskutiniai „paprasto gyvenimo“ liudininkai, kurių per pastaruosius 5 metus sumažėjo daugiau nei tris kartus.

Juodai apsirengusi močiutė, sėdinti ant keistais papuošalais, popierine gėle ir originaliu balnu padabinto asiliuko, dulkėtomis, karščio kepinamomis kaimelio gatvelėmis šiandien jau keliauja ne kur kitur, bet į istorijos knygos puslapius. Asiliukų Graikijoje kažkada buvo daugiau nei pusė milijono, o šiandien telikę apie 13 tūkstančių. Žinoma, drastišką jų kaimenės mažėjimą lėmė pažanga, pasikeitę ūkininkavimo būdai ir tradicijos. Daugybė jų žuvo dažnuose vasarų gaisruose. Nesibaigianti krizė – tik dar vienas „baubas“, grasinantis šiam unikaliam graikiško gyvenimo būdo paveldui. Dažnas nepriteklių arba senatvės kamuojamas ūkininkas nedrįsta savo asiliukų parduoti turistinio „taksi“ vergovei ir bando prisišaukti prieglaudų darbuotojus. Laimė, tokių prieglaudų jau egzistuoja.

Tradicinis graikų gyvenimo būdas lygiai taip pat kaip tie mediniai laiveliai ir padabinti asiliukai akivaizdžiai nyksta. Galima ginčytis, gal jis natūraliai kinta, tačiau ne – jis nyksta. 

Šimtmečius Graikijoje dominavo iš kartos į kartą paveldimi amatai ir maži šeimyniniai verslai. Kiekviename miesto rajone, kiekvienoje saloje ar kaimelyje buvo gausu kepyklėlių, vaistinių, daržovių, žuvies ir mėsos pardavėjų, – jų dar yra, bet vis mažiau ir mažiau. Kartu nyksta ir tokia, atrodytų, keista, bet kiekvienam graikui sava derėjimosi tradicija.

Menksta miesto amatai. Iki šiolei graikų bendruomenės rėmėsi labai asmeniškais šeimos ir kaimynystės ryšiais, kai vieni padėdavo kitiems, kai kaimyno durys visada būdavo atviros, kai santechnikas, statybininkas, dantistas buvo giminaitis, galintis pasiūlyti tiek geresnį aptarnavimą ar produktą „saviems“, tiek geresnę kainą. Kaimo vaistininkas puikiai žino jūsų problemas, o žvejys prisimena, kokia jo pagauta žuvis jums patinka. 

Sekmadieniai šioje religinėje ir šeimą aukštinančioje visuomenėje visada būdavo skirti būtent tam – Bažnyčiai, šeimai ir poilsiui. Sekmadienio pavertimas dar viena eiline darbo diena – graikams irgi sunkiai suvokiamas dalykas.

Daug kas po truputį dingsta ir tolsta. Graikija, kaip ir bet kuri kita civilizuota šalis, eina „beveidžio“ gyvenimo būdo link. O apie kokį tautiškumą, unikalumą, žmogaus išskirtinumą, individualumą galima kalbėti vietovėse, kur viską apraizgo milžiniškos korporacijos, europiniai ir pasauliniai tinklai.  

Apie tai, kaip graikai ypač pastarąjį dešimtmetį stengiasi įtikti europiečiams ir kitų žemynų turistams, jau nesinori kartotis. Prabangiuose britiško, prancūziško, amerikietiško stiliaus viešbučiuose karaliauja britiška, prancūziška, amerikietiška virtuvė. Nes to dažniausiai pageidauja atvykėliai iš tų šalių. Net paprasti kaimiečiai išmeta senus baldus, ardo autentišką savo namelių apdailą ir keičia ją beveide „Ikėjos“ produkcija... Kita vertus, ko nepadarysi, kad kaip nors išlaikytum šeimą, išmokslintum vaikus, padėtum savo bendruomenei ir valstybei, privalančiai tapti tokiai, kokios esą nori Europa...