wordonfire.org nuotrauka

Visai neseniai man teko didžiulė garbė, tapus vyskupu, pirmą kartą gyvenime teikti Sutvirtinimo sakramentą. Tai įvyko vienoje iš Kalifornijos parapijų, kuri yra išties didžiulė, pulsuojanti, dvikalbė. Priimantiems Sutvirtinimą sakiau – ir tikrai būtent šitai turėjau omenyje – kad dabar nešiosiuos juos savo širdyje visą likusį gyvenimą, juk tapome sujungti nepertraukiamu saitu. Besiruošdamas šiam susitikimui, be abejo, turėjau pareigą parengti homilijos planelį – ši pastanga privertė mane giliau pasigilinti ir daugiau melstis, kad suprasčiau šio didžio Sakramento reikšmę.

Kartais yra sakoma, kad Sutvirtinimas yra sakramentas, ieškantis teologijos. Išties dauguma katalikų tikriausiai sugebėtų bent jau patenkinamai paaiškinti, ką reiškia Krikštas, Eucharistija, Santuoka ar Kunigystės šventimai, Ligonių patepimas. Tačiau vargu ar dažnai sutiksime tokį, kuris paklaustas galėtų aiškiai atsakyti, kokia yra Sutvirtinimo sakramento reikšmė. Gali būti, kad jiems kils pagunda sakyti, jog tai tiesiog katalikiška Bar micva – žydų paauglių iniciacijos apeigos versija, tačiau tokia samprata nė iš tolo neatitinka tikslios teologinės prasmės.

Apžvelgus naujausius teologinius svarstymus apie Sutvirtinimą – Vatikano II Susirinkimo mokymą, Katalikų Bažnyčios katekizmą, 1983-iųjų metų Kanoninės teisės kodeksą – paaiškėja, jog tai – sustiprinimo sakramentas, kaip išduoda pats jo pavadinimas (iš lotyniško confirmare – sustiprinti, sutvirtinti).

Pirmiausia jis sustiprina pakrikštytojo asmens santykį su Viešpačiu Jėzumi, o paskui ir asmens gebėjimą ginti bei skleisti tikėjimą. Žinoma, viso to šaknys glūdi didingoje pirmųjų Sekminių dienoje, kai, nužengus Šventajai Dvasiai, vienuolika išsigandusių ir menkai teišsilavinusių vyrų tapo bebaimiais evangelistais, pasirengusiais ir gebančiais skleisti Gerąją naujieną toli ir plačiai.

Turėkime omenyje, kad, norint viešai skelbti Jėzų toje vietoje ir tuo laiku, reiškė paimti gyvenimą į savo rankas – ir mokiniai tai žinojo. Dar tą pačią Sekminių dieną jie drąsiai prabilo šventykloje ir Jeruzalės aikštėse. Išskyrus Joną, jie visi savo mirtį sutiko skelbdami Viešpatį.

Tiems, kuriuos sutvirtinau, pasakiau, kad jie tam tikra prasme yra pasekėjai tų pirmųjų vyrų, ant kurių nusileido Šventoji Dvasia ir kad jų užduotis iš esmės yra ta pati. Jų Sutvirtinimas, aiškinau toliau, skirtas ne tik jiems, o Bažnyčiai ir likusiam pasauliui.

Šią transformaciją įgalina trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, kuris ateina kupina įvairių galių, kurias Bažnyčia vadina Šventosios Dvasios dovanomis. Jos apima išmintį, pažinimą, supratimą, tvirtumą, patarimą, pamaldumą ir Viešpaties baimę.

Norėdami jas geriau suprasti, turime suprasti jų santykį su evangelizacija ir apologetika. Ne kartą esu teigęs, jog supaprastinta, suprimityvinta katalikybė nėra evangeliškai įtikinama. Turime nuostabią 2000 metų rimto teologizavimo tradiciją, kurią plėtojo keletas Vakarų minties virtuozų: Origenas, Augustinas, Jeronimas, Anzelmas, Bonaventura, Tomas Akvinietis, Johnas Henry Newmanas, G. K. Chestertonas ir Josephas Ratzingeris. Jei žmogus ruošiasi ginti katalikų tikėjimą, ypač tokiu metu, kai jaučia sekuliariosios kultūros puolimą, jam vertėtų turėti (ir su jomis bendradarbiauti) išminties, pažinimo ir supratimo dovanas.

Jei norime būti veiksmingi evangelizuotojai, mums tikrai reikia dvasios tvirtumo ir drąsos dovanų. Ar tikėjimo gynimas sužadins prieštarą? Paskaitykite žinias, pažiūrėkite naujienas, o visų pirma panaršykite internete, ir atsakymas taps aiškus.

Išties kyla pagunda atsitraukti ir privačiai puoselėti tikėjimą, tačiau sakramentiškai sutvirtinti žmonės, apdovanoti tvirtumu, skirti būti Kristaus kariais, įsitraukiančiais į kovą. Yra sakančių, jog tokia frazė sužadina aliuziją apie religinį smurtą, tad neturėtų būti vartojama.

Tačiau Kristaus kario kova yra atsilaikyti prieš smurtą, pasitelkus ne pasaulietiškus, o dvasios ginklus — taiką, kantrybę, gerumą ir atleidimą. Ar evangelizacija automatiškai pastato evangelizuotoją į pražūties kelią? Paklauskite Petro, Pauliaus, Thomo Moro, Maximiliano Kolbes ir Charles'o Lwangos. Tačiau pasikalbėkite ir su bet kuo, kas buvo įžeistas, pajuoktas, paniekintas arba atstumtas dėl savojo tikėjimo Kristumi. Tvirtumo dovana įgalina sutvirtintąjį išlikti kovos lauke.

Tiems, kurie ketina skleisti ir ginti tikėjimą, reikalinga ir patarimo dovana, kuri reiškia gebėjimą atskirti, kas teisinga, o kas ne, sužinoti, ko Dievas nori iš mūsų kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Per dieną atliekame tūkstančius veiksmų. Kas juos labiausiai motyvuoja: pasaulietiškas turto, malonumo, galios, savisaugos ir garbės troškimas ar troškimas patikti Dievui? Patarimo dovana įgalina mus padaryti teisingus moralinius sprendimus dėl teisingų motyvų. Būtent šis šventumas, šis nuoseklus apsisprendimas sekti Dievo valia padaro žmogų spinduliuojantį ir įtikinantį – taip pat ir evangelizacine prasme.

Galiausiai sutvirtintajam evangelizuotojui reikia maldingumo ir pagarbios Dievo baimės dvasinių dovanų. Nors šie terminai turi šiek tiek erzinančių atspalvių, tačiau išties jais įvardijama kažkas labai stipraus ir sutelkiančio. Jie apibrėžia gebėjimą iškelti Dievą į absoliutų savo gyvenimo centrą, garbinti vien Dievą. Maldingas ir nuoširdžiai Dievo bijantis (Dievą gerbiantis) žmogus nebėga paskui kiekvieną praeinančią fantaziją, arba neatsiduoda įvairiausioms pasaulio gėrybėms; greičiau, jo širdis nukreipta vien į Dievą, o kiekviena kita aistra ar gyvenimo interesas reguliuojamas pagal šią centrinę vertybę. Šis teisingas vidinės tvarkos įsivedimas veda integralumo link, o gyvenimo integralumas žmogų padaro šventą ir labai patrauklų.

Priminiau tiems, kuriuos sutvirtinau, kad jų Sutvirtinimas skirtas uždegti juos Šventosios Dvasios ugnimi būtent todėl, kad jie ta ugnimi uždegtų pasaulį. Darsyk, dovanos, kurias gavo, buvo skirtos ne jiems.

Iš „The Word on fire“ išvertė S. Žiugždaitė