Harvardo universitetas – vieta, į kurią susirenka patys gabiausi, geriausi studentai iš viso pasaulio, trokštantys pažinti, išmokti ir tobulėti. Vienas iš tokių – lietuvis Justinas Jarusevičius, vos prieš keletą savaičių sėkmingai tapęs Harvardo teisės mokyklos absolventu. Paklaustas, kaip jaučiasi rankose laikydamas diplomą, Justinas sako pirmiausia norintis nuoširdžiai padėkoti visiems žmonėms, kurie buvo šalia, pakreipė tinkama linkme, pamokė, patarė ar motyvavo: „Labiausiai norisi padėkoti tėveliams, kurie nuo mažens skatino mokytis ir skirti tam didelį dėmesį. Taip pat ir mokytojams, ir dėstytojams, kolegoms, kurie protingai patarė ir pamokė.“

Su Justinu kalbame apie studijų Vilniaus ir Harvardo universitetų skirtumus, dėstytojus, mokymosi taisykles, patarimus moksleiviams ir apie tai, kodėl grįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą.

Justinas Jarusevičius

Smalsu, kuo skiriasi ir kuo panašios studijos Vilniaus universitete ir Harvarde? Ko, tavo nuomone, Lietuvos universitetams būtų verta pasimokyti?

Drąsiai galiu sakyti, kad studijos Harvarde gerokai intensyvesnės. Formaliai studentams netgi draudžiama dirbti, išskyrus smulkius darbus, susijusius su universitetu patarnaujant bibliotekoje arba universiteto muziejuose. Dirbti intensyviai būtų sunkiai įmanoma. Mano ankstesnių studijų Lietuvoje patirtis buvo kiek kitokia, man pavyko visai nemažai darbuotis nuo antro studijų kurso ir labai gerai mokytis. Mano nuomone, studijos Lietuvoje yra pernelyg išplėstos ir trunka per ilgai – aš studijavau penkerius metus, o tie, kurie studijuoja ir teisės bakalaurą, ir magistrą, universitete praleidžia netgi šešerius metus. Manau, kad būtų galima programas šiek tiek siaurinti, padaryti jas intensyvesnes ir koncentruotesnes, taip pat trumpinti ir mokymosi laiką.

O norėdamas pagrįsti savo žodžius, kad studijos Harvarde intensyvesnės, turiu pasakyti, jog čia į kiekvieną paskaitą studentų prašoma ateiti pasiruošus, perskaičius dėstytojo pateiktą medžiagą. Lietuvoje studentai įpratę į paskaitas eiti tikėdamiesi, kad dėstytojas išdėstys viską, ką turime žinoti, ir dar nersis iš kailio, jog viską, ką pasakė, suprastume. Čia viskas vyksta atvirkščiai.

Harvarde dėstytojai naudoja sokratišką metodą – kviečia bet kurį studentą iš auditorijos atsakinėti ir taip veda diskusiją, kurios metu aiškinamės informaciją, su kuria jau būname susipažinę besiruošdami paskaitai, tad drauge su dėstytoju gilinamės į esminius r probleminius apsektus. Dėstytojai, žinoma, veda tas diskusijas tikrai profesionaliai: jie klausinėja probleminių klausimų, o atsakymų į juos ieškojimas leidžia užpildyti tam tikras spragas. Viena vertus, tai skatina pasiruošti paskaitoms, nes ir tu gali būti bet kada pakviestas, o norisi pasirodyti atsakingu studentu prieš dėstytoją, kad matytų, jog domiesi ir nori kaskart išmokti kažką naujo.

Tačiau, kita vertus, šis metodas kartais kritikuojamas, nes gali atsirasti tam tikras dėstytojo šališkumas kviečiant tuos pačius studentus, kurie praėjusį kartą kažko nežinojo, arba sukritikuoti, jei atsako neteisingai. Šių grėsmių yra, tad reikalingas dėstytojo profesionalumas, bet dėl vienos priežasties jis tobulas – šis metodas priverčia studentus atsakingai ruoštis kiekvienai paskaitai. Manau, kad tokio metodo taikymas Lietuvos aukštosiose mokyklose galėtų leisti atsikratyti mūsų studentų įpročio ruoštis egzaminams tik prieš egzaminus. Taip pat manau, kad čia studentai labiau motyvuoti ir nori būti geriausiais savo srities specialistais.

Justinas Jarusevičius su bendramoksliais

Ši Harvardo teisės mokykla, kurią baigiau, siūlo dvi programas. Pirmąją, kuri vadinasi Juris Doctor, trunkanti trejus metus, dažniausiai renkasi tie, kurie planuoja likti praktikuotis JAV arba Kanadoje, o aš baigiau kitą, vienų metų trukmės magistro programą. Kiekvienas įstojusysis supranta, kad šios studijos yra labai didelė investicija – mokslui reikia skirti daug laiko, studijuodamas iškrenti iš darbo rinkos, atsisakai iki tol turėtų pajamų, tad norisi iš metų, praleistų studijuojant, pasiimti kuo daugiau, kad užvertum universiteto duris ne tik šiek tiek prisilietęs prie mokslų, bet susikrovęs didžiulių žinių, patirties bagažą.

Lietuvoje, deja, gana dažnai tenka sutikti studentų, norinčių tą gautą diplomą tik ant vinies pakabinti ir tėvams pateikti kaip įrodymą, kad esi kažko vertas. Mano nuomone, diplomas reikalingas tikrai ne tam. Apskritai Lietuvoje turėtume galvoti apie labai ankstyvą jaunų žmonių švietimą, kad jie būtų orientuoti ir stotų į universitetą mokytis ne tik dėl „popieriuko“ su gražiais anspaudais ir parašais, bet dėl žinių, dėl išsilavinimo, dėl galimybės tapti geru specialistu. Asmenybės branda juk ir atsiranda per sunkų, kruopštų darbą, analizes, tyrimus, o tam reikia rasti valios prisėsti ir nuoširdžiai padirbėti iš peties – studijoms reikia pasiryžimo ir motyvacijos.

Esu skaičiusi studentų pasidalinimus mokymosi Harvarde, Kembridže ar Jeilyje įspūdžiais, kurie liudija, jog mokytis labai sunku, o laiko pramogoms rasti beveik neįmanoma. Kokia tavo patirtis? Ar Harvarde egzistuoja socialinis gyvenimas? Kaip studentai leidžia laisvą laiką, jei jo bent kiek turi?

Po paskaitų ir ruošimosi joms tikrai laiko lieka, tačiau universitetas stengiasi sudaryti sąlygas, kad ir tas laisvas laikas čia studijuojant būtų praleistas prasmingai. Vien Teisės mokykloje veikia daugiau nei šešiasdešimt įvairių studentų organizacijų. Kiekvieną dieną, pietų metu, vykdavo bent penki ar šeši renginiai, diskusijos, susitikimai su įvairiais svečiais. Studentai nuolat išgyvena dilemą, ką pasirinkti, kur nueiti.

Mes šiemet su bendraminčiais teisės studentais įkūrėme „Teisės studentų už gyvenimą“ (angl. Law Students Pro-life) grupę ir surengėme keletą renginių. Pirmasis susitikimas buvo su profesoriumi Robertu P. George, kuris analizuoja ir moksliškai bando pagrįsti, kodėl abortas yra blogai. O kitas – su Ryanu Scottu Bombergeriu, kurio paties istorija yra ypatinga. Jo mama buvo išprievartauta, bet nusprendė nesidaryti aborto, tačiau kūdikį paliko vaikų namuose. Vėliau Ryaną įsivaikino šeima, o jis pats dabar augina keturis vaikus ir keliauja, pasakodamas savo istoriją, liudydamas skatina žmones vertinti kiekvieną gyvybę, pasisako prieš abortus ir už įvaikinimą. Tai buvo toks indėlis į universitetinį gyvenimą ir įrodymas, kad įmanoma rasti laiko ne tik studijoms.

Su „Studentų už gyvenimą“ grupės nariais ir pranešėju Ryan Scott Bomberger (viduryje) prieš renginį.

Studentai taip pat užsiima mokslo žurnalų leidyba, ruošimu, redagavimu – viską daro patys – susiburia, priima atsiųstas publikacijas ir bendrai sprendžia, ką spausdinti, ko ne. Dalyvavau kelių Teisės mokyklos žurnalų veikloje. Taigi veiklos tikrai yra, o universitetas stengiasi, kad laikas būtų praleistas kuo produktyviau.

Kokių kelių pagrindinių taisyklių patartum laikytis moksleiviams ar studentams, norintiems įstoti į Harvardą?

Kai sužinojau, kad mane priėmė studijuoti, atrodė, kad gal ne taip jau ir sunku buvo įstoti. Dabar užbaigus atrodo, kad ir studijos nebuvo sudėtingos. Tačiau iš šalies įvertinus, kelias iki įstojimo buvo tikrai atsakingas, apgalvotas ir nelengvas. Priėmimo komisija detaliai neatskleidžia, kokie yra pagrindiniai kriterijai, kodėl jie pasirenka vieną ar kitą studentą, bet galiu pasidalinti savo asmenine patirtimi, konkrečiais žingsniais studijų Harvarde link.

Baigęs universitetą pradėjau dėstyti, pradėjau doktorantūros tyrimą, atstovauti Lietuvai tarptautiniuose projektuose ir, žinoma, labai gerai mokiausi universitete ankstesnėse studijose. Daug ir sunkiai dirbau, kad turėčiau ir praktinės patirties, galėčiau dirbti su įdomiais, reikšmingais projektais, bylomis. Buvau aktyvus visuomeninėje, socialinėje veikloje ir mokyklos bei studijų universitete metais. Manau, kad būtent šie dalykai komisijai galėjo pasirodyti patrauklūs.

Tikrai labai norėčiau padrąsinti jaunimą pasitikėti savo jėgomis ir stoti studijuoti į Harvardo ar kitus, visame pasaulyje garsius universitetus, kurie siūlo bakalauro programas. Koledžai siūlo ketverių metų trukmės bakalauro programas. JAV programos išskirtinės tuo, kad studentai studijų metais pasirenka, kokias disciplinas ketina daugiausia studijuoti. Tad vos tik įstojus nėra būtina aiškiai žinoti, kokiu studijų keliu ketini eiti, tam galima skirti pirmuosius studijų koledže metus.

Justinas Jarusevičius

Šiuo metu Harvarde pirmą kursą baigia mano bičiulis Justas Janonis, drauge esame Kauno jėzuitų gimnazijos alumnai, antrą kursą – viena lietuvė mergina, o kitais metais jau laukiama dviejų lietuvių pirmakursių. Žinau, kad ir kituose sėkminguose universitetuose tikrai yra lietuvių studentų. Mūsų jaunai valstybei tokių studentų reikia daugiau, ir tai pasiekti įmanoma.

Studijos labai brangios, bet jeigu universitetas priima mokytis, o tėvai neturi galimybės skirti tiek pinigų studijoms, universitetas tikrai visais įmanomais būdais stengiasi padėti tuos pinigus surinkti, paremti, kad tik galėtum mokytis. Todėl jaunimui, baigiančiam mokyklą, norėčiau patarti mėginti laimę ir stoti ne tik į Didžiosios Britanijos ar Olandijos universitetus, bet ir į garsesnius pasaulio universitetus – nenuvertinkite savęs! Labai norisi, kad burtųsi vis didesnis šių universitetų lietuvių alumnų būrys. Harvardo koledžas yra išugdęs penkis JAV prezidentus, čia mokėsi p. Billas Gatesas arba p. Markas Zukerbergas. Mūsų versle, valstybės tarnyboje reikia žmonių, kurie turėtų asmeninius ryšius, būtų klasės draugai su pasaulyje lyderiaujančiais.

Papasakok apie dėstytojų bendravimo su studentais ypatumus. Kas tave labiausiai sužavėjo, nustebino? O gal nuvylė?

Galbūt čia dėstytojų ir studentų ryšys yra kiek artimesnis ir nuoširdesnis. Bet kada gali susitarti ir užeiti padiskutuoti su dėstytoju, pasitarti, paklausti patarimo ar pagalbos. Dėstytojams labai rūpi grįžtamasis ryšys – jie klausia, ar tau patinka jo paskaitos, kas, tavo nuomone, jam sekasi geriausiai ir pan.

Gaila, kad Lietuvoje dėstytojai dėl riboto finansavimo yra priversti dirbti kelis darbus ir negali skirti savo visų jėgų vienam darbui. O tuomet jų veiduose matome nuovargį, kuris tikrai neprisideda prie ryšio su studentais kūrimo, jų ugdymo ar noro nuolat tobulėti savo srityje. Šie dalykai tiesiogiai kerta per mokslo kokybę, dėstymo lygį bei per santykį, kokį dėstytojas ir studentas gali turėti.

Nors Lietuvoje dar daugeliui sričių turime nepakankamą finansavimą, tačiau, neskirdami didelio dėmesio išsilavinimui, įskaitant tiek ugdymą mokyklose bei vėliau universitete, kertame savo tautos kamieną, vieną esminių aspektų, nuo kurio priklauso mūsų ateitis.  

Harvardo Teisės mokyklos biblioteka

Ar žadi grįžti dirbti ir gyventi į Lietuvą? Juk baigus Harvardą atsiveria labai plačių galimybių, daugybė naujų horizontų profesiniame kelyje...

Tikrai galimybių čia yra labai daug ir įvairių. Tačiau ir Lietuva yra labai patraukli šalis: esame NATO, Europos Sąjungos dalis. Smagu vaikščioti istoriniu sostinės Senamiesčiu, matyti besikuriančius verslo centrus – tai rodo, kad mūsų sostinė yra nors ir nedidelis, bet labai reikšmingas finansų ir žinių centras. Tokioje vietoje gera gyventi. Aš tikiu Lietuvos perspektyva ir kad tai nėra vieta, kurioje susirenka būsimi pralaimėtojai, kurie ruošiasi tik išnykti. Ne, jokiu būdu! Tikiu, kad dirbsime, sunkiai dirbsime, bet judėsime tik į priekį ir klestėsime. Tad būtent viltis ir tikėjimas Lietuvos perspektyva, ateitimi mane skatina grįžti.

O kalbant apie karjeros galimybes, norėčiau pasakyti, kad nors darbas Londone, Niujorke ar Paryžiuje yra tikrai daug geriau apmokamas, jaučiu labai artimą ryšį su savo šeima, artimaisiais, norėčiau turėti galimybę susitikti dažniau, ne keletą kartų per metus, o pabuvęs užsienyje suprantu, kad informacinės technologijos neatstoja to tikro ryšio – juk vaizdo matymas per kompiuterio ekraną yra tikrai ne tas pat, kaip apsikabinimas, gyvas pasikalbėjimas, esant čia pat, šalia.

Dar viena priežastis – noras kurti šeimą ir auginti vaikus Lietuvoje. Esu susižadėjęs ir su sužadėtine Rūta kitą vasarą planuojame tuoktis. Esame pasidalinę mintimis, jog norime būti arti savo šeimų, o vaikus auklėti, lavinti lietuviškoje aplinkoje. Ir mano asmeninė patirtis, ir kitų žmonių pasakojimai liudija, kad Lietuvoje gyvenant galima ir pasimokyti išvažiuoti kitur, ir daug įdomių projektų vykdyti, o ir pati šalis, kaip jau minėjau, nuolat auga ir tikiu, kad judės klestėjimo keliu. Taip tokia gera vieta gyventi!

Justinas su sužadėtine Rūta

Vos prieš 26-erius metus Lietuva išsivadavo iš sovietinės priespaudos. Žmonės norėjo bėgti, buvo sunku gyventi, bet dabar juk esame laisvi – pasiekėme tai, dėl ko žmonės tiek dešimtmečių gyveno viltimi. Nėra priespaudos, nėra persekiojimų, trėmimų... Laisvė, demokratija yra tos vakarietiškos vertybės, apie kurias mūsų tauta taip ilgai svajojo. Juk mes to ir norėjome, ar ne? Tai ir dirbkime, kurkime.

Kai kas galbūt gali sakyti, kad labiau išsivysčiusiose šalyse yra daugiau didelių projektų, didesnės karjeros galimybės, tačiau manau, kad stropiai, nuoširdžiai dirbant ir Lietuvoje galima daug įdomių darbų nuveikti, įgyti patirties, kuri bus vertinga ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinėje arenoje. Pamenu, kaip Kazimieras Motieka, kurio įkurtoje advokatų kontoroje man tenka garbė dirbti, sovietiniais laikais vienoje byloje atstovavo kunigui. Už tai jam uždraudė praktikuotis Vilniuje ir išsiuntė į Varėną dirbti advokatu. Ten, būdamas pirmuoju Varėnos advokatu, jis pragyveno aštuonerius metus. Vėliau, praėjus šiek tiek laiko, jis vienam savo kolegai advokatui yra sakęs: „Jei būsi geras advokatas, tave ir miške ant kelmo susiras.“ Ši mintis tikriausiai susidėjo aštuonerius metus praleidus naujame krašte. Manau, kad šis posakis tinka bet kuriai kitai profesijai. Jei esi darbštus, tikrai atsiras galimybių, kur ir kaip savo talentus realizuoti.

O kaip manai, kodėl vis dėlto tiek daug jaunų, perspektyvių žmonių palieka Lietuvą ir įsitvirtina svečiose šalyse? Ar emigracija Lietuvai daro didelę žalą? Jos mastai pastaraisiais metais, deja, nė kiek nemažėja...

Na, kaip ir kalbėjome anksčiau, manau, iš tiesų daug ką vilioja tos plačios galimybės, svarbūs tarptautinės reikšmės projektai ir, žinoma, geresnis pragyvenimo lygis. Jaunam žmogui norisi prasigyventi, greičiau įsigyti būstą, stabilumą įgyti, o Lietuvoje, nors judame pirmyn, atlyginimai toli gražu nesiekia tų, kuriuos siūlo ta pačių sričių specialistams Vakaruose. Žmonės išvažiuoja dėl įvairių priežasčių, bet viena iš pagrindinių, rodos, kad išlieka noras prasigyventi, greičiau turėti galimybę išpildyti materialines svajones ir pan. Aš nematau nieko blogo, kad žmonės išvažiuoja dirbti ar netgi gyventi kitur, jei tik jie atsakingai tą sprendimą priima. Labai svarbu, mano nuomone, yra burti lietuvius į bendruomenes.

Visai neseniai buvau Čikagoje, kur sutikau savo vaikystės kiemo draugą, su kuriuo po pamokų pradinėje mokykloje drauge žaisdavome krepšinį. Nebuvome matęsi šešiolika metų! Dabar jis gyvena ir dirba Čikagoje, tačiau Lietuvoje su bendraminčiais yra sukūrę kelias dešimtis darbo vietų. Manau, kad tai yra puiku – tokiu būdu jis stipriai prisideda prie savo šalies kūrimo.

Turime jungti žmones aplink Lietuvą ir tam sudaryti kuo geresnes sąlygas, kurios priklauso ir nuo dvigubos pilietybės klausimo. Skeptikai sako: „Išvažiavo, tai ir tegul – kam jiems tos pilietybės reikia?“ Bet juk šis žmogus yra vienas iš mūsų, nusprendęs savo talentus realizuoti kitur. Juk mūsų čia per prievartą niekas nelaiko – kiekvienas turime galimybę pasirinkti, esame laisvi. Turime stengtis ieškoti ryšių, tiltų su Lietuvos išeiviais, kad jų sėkmė būtų visos Lietuvos sėkmė. Turime sudaryti galimybę ir palikusiems Lietuvą ją kurti. Taip pat ir Lietuvoje kurti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, kad žmonės norėtų čia grįžti.

Paskaita Harvardo universitete. Justino Jarusevičiaus nuotr.

Kokia problema šiuo metu Lietuvoje tau atrodo opiausia? Kurio klausimo norėtum dabar pat imtis ir ieškoti išeičių?

Opių klausimų tikrai yra daug, bet šiuo metu man labiausiai norisi imtis dvigubos pilietybės klausimo. Kaip tik prieš keletą dienų prisijungiau prie vienos iš Pasaulio lietuvių bendruomenės tarybų, su kurios komanda ir mėginsime dirbti. Grįžęs į Lietuvą ketinu skirti laiko tam, kad po truputį keistume visuomenės nuomonę ir, žinoma, pavyktų rasti išeitį išmintingam teisiniam reguliavimui, kad jis būtų kuo patrauklesnis ir draugiškesnis tiems, kurie išvyko iš Lietuvos, bet nori neprarasti ryšio, jį palaikyti kuo stipresnį ir prisidėti prie savo šalies kūrimo nors ir būdami kitame pasaulio krašte.

Svarbi problema, kur turime operatyviai ieškoti sprendimo, ir darbo jėgos nepakankama pasiūla. Šiandien investuotojai jau atvirai įvardija, kad trūksta darbuotojų. Kaip į tai galėtume atsakyti? Šiuo metu Lietuvoje veikia, mano manymu, nepagrįstai griežti reikalavimai atvykti profesionalams iš užsienio bei darbuotis Lietuvoje. Mano įsitikinimu, Lietuva galėtų atverti sienas išsilavinusiems, darbštiems, talentingiems profesionalams, kur Lietuvoje veikiančios įmonės būtų suinteresuotos juos įdarbinti. Mane labai liūdina „Trump‘iškas“ žodynas, kokį galima girdėti Lietuvoje, kur ypač neigiamai atsiliepiama apie kitataučius. Taip rodos, kad mėginama sukurti dirbtinę problemą bei nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, kur vėluojame rasti veiksmingus sprendimus.

Šiuo metu ir abiturientai, ir studentai laiko egzaminus. Kaip patartum nugalėti stresą, kuris yra daugelio palydovas sesijos metu? Kokios kelios pagrindinės tavo mokymosi taisyklės?

Dar kai mokiausi Vilniaus universiteto Teisės fakultete, pirmaisiais metais prieš egzaminų sesiją eidavau į vaistinę nusipirkti vitaminų, kad smegenų veiklą pagerintų. Kažkurį kartą vaistinininkė paklausė, kam man reikia tokių vitaminų – juk esu dar labai jaunas ir aštraus proto. Atsakiau, kad man sesija, o ji sako: „Vaikeli, reikėjo mokytis, o ne vitaminų vaistinėje ieškoti, nes dabar jie jau nebepadės.“ Tai likus kelioms dienoms ar savaitėms iki egzaminų, nereikėtų naiviai tikėtis, kad pavyks visus egzaminus išlaikyti tobulai, bet susikaupti tikrai įmanoma, kad ir kaip būtų prabėgęs tas mokslų pusmetis.

Svarbiausia – nestresuokite. Aš egzaminams ruošiuosi gana paprastai, jokių ypatingų taisyklių neturiu: susirenku visą su tuo kursu susijusią medžiagą, informaciją, pasitikrinu, ar tikrai viską turiu, ir sėdu mokytis. Viena iš pagrindinių mano taisyklių – mokytis sprintais, su pertraukėlėmis, o ne dvylikos valandų maratono tempu. Pasimokau valandą ar pusantros, tada atsikvepiu, šiek tiek pailsiu, o paskui vėl kimbu mokytis. Ir taip iki vakaro, kol yra jėgų. Taip pat svarbu tinkamai maitintis, skirti laiko pietums, vakarienei, gerai išsimiegoti, taip pat pasimankštinti.

O moksleiviams, besiruošiantiems egzaminams, linkėčiau pasitikėti savo mokytojais, o ypač tais, kurių mokiniai ankstesniais metais yra gerai išlaikę egzaminus – tai puikus garantas, kad ir jums turi pasisekti, jei pasitikėsite ir darysite tai, ką rekomenduoja mokytojai. Aš pats mokyklą labai gerais balais baigiau be jokių korepetitorių – dariau tik tai, ką liepė mokytojai. Juokavau, kad jei nepasiseks, kalti bus jie, nes į mokytojų patarimus buvo sudėtos visos mano viltys. Ir, laimė, tikrai nė vieno mokytojo patarimai manęs nenuvylė, leido pasiekti gerų rezultatų.