Vienatvė visatoje. Nepasirinkus Dievo, pasirenku vienatvę. Bet vienatvę ne draugystėje su savimi, o kito ignoravimą, net neigimą. Kai nėra Dievo mano sprendimuose, tampu maža, pažeidžiama, pasiklydusi tarp tiesos ir tiesos regimybės. Ta vienatvė yra be atsako, joje neatrandu ir pati savęs. Ar galiu pasakyti, kas esu be Dievo? Esu tuščias indas, kurį desperatiškai bandau pripildyti savo pastangomis. Mano pastangos, nepalaimintos Dievo, yra bevaisės. Jeigu bėgu nuo Dievo palaiminimo, kokį tikslą galiu pasiekti ir kokia tapti?

Gyventi be Dievo yra didžiausia skriauda man pačiai. Aš palikta savo teismui. O teisingai vertinti savo gyvenimo, poelgių, minčių ir žodžių nesugebu. Aš spėlioju. Dievas davė man gaires save pažinti, vertinti, priimti. Su Dievu jaučiuosi neliečiama, o būdama nusigręžusi nuo Dievo stoju į vienišą kovą su blogiu. Be Dievo negaliu atskirti įvairiausių blogio atspalvių pasireiškimų. Ar galiu atskirti gėrį nuo blogio be Dievo? Pradedu elgtis taip, kaip man atrodo, o tai keičiasi dažnai, o juk tiesa nesikeičia. Prigimtyje yra įrašyti Dievo įsakymai, bet tai neigiu, jeigu man nepatogu, ieškau lengviausio kelio. Jeigu neigiu Dievą, neigiu ir savo prigimtį, nes neigiu Dievo suteiktą dieviškumo kibirkštį. Jeigu lieku tik su savimi, tai i tikrųjų netenku savęs. Pati negaliu savęs pažinti, negaliu pamilti savęs taip beatodairiškai kaip myli Dievas.

Jeigu Dievas man yra ne pirmas, tai aš esu paskutinė. Mano vertinimas keičiasi, kaip lekia mano mintys. Neturiu atspirties taško. Neturint to, kas aukščiau manęs, negaliu pakylėti ir savo gyvenimo. Mano gyvenimas be skonio. Mano gyvenimas – be prasmės. Be Dievo aš tarsi elgeta, kuriai niekas neduoda išmaldos. O jeigu ir gaunu, to man nepakanka. Aš – užribyje, besimaitinanti trupiniais. Aš nepakviesta į svečius, nes Dievo kvietimo negirdžiu. Girdžiu tik savo balsą, bet neturiu į ką kreiptis. Kalbėdama su savimi girdžiu tik savo balsą. Tai ne dialogas. Kai girdžiu tik save, tai būnu visada teisi, tampu nesavikritiška, nes neturiu su kuo savęs palyginti, neturiu aukštesnio pavyzdžio, į kurį galėčiau lygiuotis. Būdama pati sau, aš niekada neklystu, nes neturiu su kuo palyginti savo žodžių, veiksmų. Taip, yra kitų žmonių, bet jie irgi yra patys sau teisūs. Jeigu jiems nėra Dievo, nėra ir kito, aukštesnio už jį patį. Klausa duota girdėti kitą, o ne save patį.

Ar sugebėsiu girdėti savo artimą? O gal nesugebu klausytis? Jeigu negirdžiu Dievo, tai gal nesugebu girdėti ir savo artimo. Gal klausydama artimo, sugebu girdėti tiktai savo balso aidą. Taip ir lieku viena su savo gyvenimo istorija, be bendrakeleivių.

Aš lyg našlaitė, nes Dievas nėra man Tėvas. Nepripažįstu Tėvo, tai neturiu ir namų. Renčiu renčiu sau namus, bet jie neatlaiko pasaulio negandų, kaskart griūva, ir aš statau juos be pagalbos. Be Dievo pagalbos namai bus nepatikimi, vieniši, be šilumos ir dangaus prieangio.

Atsisakydama Dievo, atsisakau savo tapatybės. Nėra bruožų, kuriuos turi visi žmonės – dieviškumas išbrauktas. Taip, jis niekur nedingo, bet aš giliai jį paslėpiau, paneigiau, ir mano veidas nebus atpažintas amžinybėje. Ta dieviškumo kibirkštėlė, kurią turėjau puoselėti, yra lyg nereikalingas atributas, lyg našta. Tas atpažinimo ženklas man nebėra žymė, atidaranti vartus į dangų.

Be Dievo esu lyg savo pačios kalinė, nes pati sau laisvės suteikti negaliu, esu suvaržyta savo žmogiškų silpnybių, ribotumo. Mano laisvės supratimas yra daryti, ką noriu, pasirinkimai tik tie, kuriuos pažįstu, o pažįstu tik tiek, kiek užmato mano akys, nesugebu pažvelgti į gelmę. Laisvę pasirinkti Dievas suteikė tarp gėrio ir blogio, o be Dievo nesugebu to atskirti. Be Dievo gėris yra tik mano galvoje, yra mano nauda, gėrį suprantu siaurai, lyg jis būtų skirtas man vienai.

Be Dievo esu keleivis be kelionės tikslo. Esu atsisakiusi Vedlio, To, kuris žino tiesiausią kelią namo. Aš stoviu. Lieku pradinėje padėtyje. Be Dievo aš neturiu siekiamybės. Be Dievo stoviu nuolatinėje kryžkelėje, niekaip neapsispręsdama, kuriuo keliu eiti.

Kai nesu su Dievu, esu nepripildyta gyvybės, vegetuoju. Stoviu ne žemės centre, o kažkur pašalėje, lyg ko bijodama. Nesu saugi. Pabėgusi nuo Dievo meilės, tos meilės neturiu ir savyje. Paneigdama Dievą – paneigiu meilę. Meilė yra dovanojama To, kuris pats yra Meilė. Paneigdama Dievo meilę, paneigiu ir Jėzaus Kristaus kryžių, Dievo Tėvo atleidimą per Jėzų Kristų. Nusisukdama nuo Dievo vėl pasmerkiu Jėzų Kristų nukryžiavimui. Aš net neleidžiu Jėzui prisikelti savo širdyje ir kartu paneigiu savo prisikėlimą. Bet Viešpats, nežiūrėdamas į mano netikėjimą, prisikelia ir kviečia mane prisikelti.

Žmogus be Dievo yra neigėjas. Neigti Dievo ištakas pačioje pradžioje, tai paneigti savo buvimą, lyg padėti tašką ten, kur turi būti tęstinumas. Jeigu nepakviečiu Dievo į savo gyvenimą, gyvenimas lieka be manęs. Jeigu nesu su Dievu, esu laikina gyvenime, be laimingos amžinybės ateities.

Be Dievo mano artimas man yra konkurentas, aš juo nepasitikiu ir vis klausiu, kodėl turiu jį mylėti ir vertinti. Artimas dažnai man tampa našta, kliuvinys, nenoriu su juo dalintis, man sunku pripažinti, kad kiekvienas kitas žmogus turi teisę į laimę. O atleisti artimam žmogui tokiu atveju man nepriimtina, jį smerkiu, nuteisiu, nes nepripažįstu Dievo atleidimo. Artimas man tampa priemone pasiekti savo tikslus, ir aš negaliu jo pamilti dėl jo paties. Žiūriu tik savo naudos ir nieko nesitikiu iš Dievo. O ką Dievas man suteikia, Jo nepripažindama priimu net nesusimąstydama ir nepadėkodama. Nejausdama dėkingumo Dievui, nejaučiu jo niekam.

Neturėti Dievo – tai neturėti amžinybės vilties. Viskas baigiasi. Be Dievo netenku laimingos amžinybės. Jeigu man Dievas nepažįstamas žemėje, kaipgi atpažinsiu Jį danguje.

Be Dievo mano dvasinis gyvenimas yra skurdus, mano realybė yra matoma tik akimis, bet ne širdimi. Aš stoviu daiktų pasaulyje, ir niekas man neteikia paguodos. Galiu džiaugtis tik tuo džiaugsmu, kurį susikuriu pats, o Dievo sukurto džiaugsmo net nemėginu priimti.

O Dievas laukia manęs, nes Jo meilė nepalieka manęs ir tada, kai nuo jos nusisuku. Dievas pasižymi ir tuo, kad yra atsisukęs ir i mano nemeilę. Nusisukusi nuo Dievo aš vis tiek pasiliksiu Jo akivaizdoje.