Šį klausimą man neseniai uždavė ateitininkai – tiesa, kiek kitu pavidalu: ar krikščionys gali dalyvauti politikoje?

Videtur quod non, kaip pasakytų šv. Tomas Akvinietis, „Atrodytų, kad ne.“ Jis mėgdavo pirmiausia išvardyti prieštaravimus tai pozicijai, kurią rengdavosi ginti. Kaip kad garsiojoje Dievo buvimo įrodymų įžangoje, kur šv. Tomas pats ir paklausė, ir atsakė: Utrum sit Deus. Videtur, quod non. („Ar yra Dievas? Atrodytų, kad ne.“)

Taigi iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, atrodytų, kad ne, negali. Ir čia nekalbame apie ateistų bei tikėjimo nekentėjų perspektyvą – jiems apskritai būtų džiugu, jeigu krikščionys ne tik nedalyvautų politikoje, bet ir iš viso išnyktų nuo žemės veido. Ne, čia šį klausimą mėginsiu gvildenti būtent iš tikinčio krikščionio perspektyvos.

Štai pagrindiniai, dažniausiai girdimi argumentai, kuriais grindžiama nuomonė, kad politika ir krikščionybė yra nesuderinami dalykai.

I. Politika yra purvinas reikalas, suteršiantis visus, kurie į ją leidžiasi.

II. Politika – kompromisų menas, o krikščionybė reikalauja nedaryti moralinių kompromisų.

III. Politika pagrista lojalumais (partijai, ideologijai, tautai, valstybei, lyderiui), kurie reikalauja absoliutaus įsipareigojimo, o tai kertasi su absoliučia pareiga Dievui; taigi politika – savotiška stabmeldybė.

IV. Politika, anot Carlo Schmitto, yra perskyra tarp draugo ir priešo. Krikščionybė, liepianti pamilti priešus, neleidžia nieko laikyti priešais ir siekia įveikti politikos įvestą žmonių susiskaldymą.

V. Politika kaip aukščiausią tikslą iškelia rūpinimąsi žemiškaisiais dalykais – ekonomika, socialiniais reikalais, gynyba ir pan., tuo tarpu krikščionis turi rūpintis amžinuoju sielos išganymu.

Taigi atrodytų, kad krikščionis neturi dalyvauti politikoje.

Tačiau Tomas Akvinietis pateikdavo prieštaravimų tam, kad į juos atsakęs, vystytų savo tezę. Taigi –

Sed contra:

Ad primum. Taip, iš tiesų politika Lietuvoje, kaip išryškino pastarojo meto skandalingi įvykiai, yra kupina ydingų praktikų, joje tvyro pagedimo (lot. corruptio) ir ciniško egoizmo atmosfera. Tačiau jei politika ir yra išskirtinai purvina, moralinių pavojų ir dviprasmybės kupina aplinka, tai tuomet jai ypač reikia žmonių, kurie į politiką ateitų vedami noro tarnauti kitiems žmonėms, suvokdami šią tarnystę kaip kilnų pašaukimą. Tik taip – iš vidaus – galima ją pradėti keisti. Būtent krikščionys, kurių tikėjimas kelia tarnystės artimui pareigą, gali veikti politikoje nesusitapatindami su egoistiniais interesais ir demonstruoti kitokią, naują politikos kokybę.

Korupcijos kultūrą, demoralizaciją ir idealų praradimą gali pakeisti tik savotiškas „Giulianio efektas“ politikoje. Niujorko viešosios erdvės atgimimą kažkada pradėjo Rudi Giulianio įžvalga, kad Niujorko gatvės taps saugios, jeigu jos atrodys saugios, žmonės nebijos ir noriai į jas eis. Lygiai taip Lietuvos viešosios politinės erdvės atgimimas ir tikras atsinaujinimas gali prasidėti tada, jei politika bus suprantama kaip kilnus pašaukimas ir į ją ateis asmenybės, kurių vaizduotės ir aspiracijų horizontas neapsiriboja galimybe sėkmingai „prasisukti“ ar gauti pinigėlių už „zadanijos“ atlikimą.

Tai nereiškia, kad politinė praktika nekelia dvasinių pavojų – taip, gundymai galia ir pinigais ypač aštrūs politiniame gyvenime. Tačiau labiau tikėtina, kad moraliniams pavojams geriau atsispirs tie, kurių religinis ugdymas moko atpažinti pagundas ir joms priešintis.

Ad II. Kai kalbama apie kompromisą politikoje, paprastai į vieną daiktą paviršutiniškai suplakami keli reiškiniai ir aspektai.

Siekiant sukaupti sprendimui reikalingą politinės valios masę, dažnai tenka ieškoti „vidurio kelio“ tarp skirtingų pozicijų ir interesų, juos derinti ir dalyvauti politiniuose „sandėriuose“: „Mes nereikalausime A, jeigu jūs sutinkate su B.“ Toks kompromisų ieškojimas mažai ką turi su moraliniais sprendimais – tai politinio parankumo ir sveiko proto sritis.

Kitas kompromiso tipas – kai reikia spręsti, ar ginti moraliniu požiūriu maksimalistinę poziciją, kuri rizikuoja patirti politinę nesėkmę, ar priimti „praskiestą“, kompromisinę poziciją, kuri turi galimybę būti priimta. Atrodytų – paprasta: krikščionis turi liudyti tiesą ir tik tiesą.

Tačiau pasvarstykime konkretų negimusios gyvybės gynimo pavyzdį. Kas krikščioniui priimtiniau – ar įstatymas, visiškai uždraudžiantis abortus, kuris nebus priimtas, ar įstatymas, sugriežtinantis nėštumo nutraukimo taisykles, kuris turi šansą būti patvirtintas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nereikia nė abejoti – teisingas pirmasis variantas: krikščionis negali daryti kompromisų su sąžine ir pritarti abortams jokia apimtimi!

Tačiau pažvelkime kiek kitaip: pirmuoju atveju viskas pasiliks, kaip buvę, o antruoju atveju abortų sumažės – dalis negimusių gyvybių bus išgelbėta. Taigi šiuo atveju reikia siekti ne ginti maksimalistinę poziciją bet kokia kaina, o siekti mažesnio blogio. Kartais suprasti, kas konkrečiu atveju mažesnis blogis, yra labai nelengvas ir subtilus gebėjimas, kuriam krikščionis politikas turi mąstyti ir ruoštis ne mažiau, negu centrinio banko valdytojas svarsto, prieš nustatydamas palūkanų kursą.

Trečias aspektas tas, kad svarbiausiuose politiniuose sprendimuose reikia spręsti įtampą tarp priešingų principų ir prieštaringų tendencijų: tarp individo interesų ir bendrojo gėrio, tarp laisvės ir saugumo, tarp tradicijos ir inovacijos, tarp asmens ir bendruomenės, tarp teisių ir pareigų ir t. t. Konkreti situacija reikalauja parinkti optimalų sprendimą tarp įtampoje esančių priešingų idėjų ar principų polių. Tačiau tai nėra „kompromisas“, o aristotelinio „aukso vidurio“ kelio paieškos, reikalaujančios ne tik didelės patirties, bet ir politinės išminties, kuri įgalina įžvelgti bendrojo gėrio kontūrus dviprasmiškoje ir prieštarų draskomoje situacijoje.

Taigi politika yra savotiškos „dvasinės pratybos“. Giluminių, svarbiausių politinių gebėjimų formavimas susijęs su dvasiniu ir intelektiniu tobulėjimu, valios ir proto lavinimu, vykstančiu tuomet, kai dalyvaujama politikos gyvenime, idėjų paieškose, diskurso formavime ir sprendimų priėmime. Be abejo, tame procese yra ir pagundų, ir kliūčių, ir klystkelių – be jų nebūna tikro tobulėjimo.

Ad III. Būtent krikščionybė ir atskyrė politiką ir religiją. Tenoriu priminti garsųjį prilyginimą apie denarą („Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“). Pati religija sukuria sferą, kuri atskira ir autonomiška politikos atžvilgiu. Religijos ir politikos atskyrimas iš esmės sutampa su krikščioniškosios civilizacijos bei jos įtakos politikos plotmėje ribomis.

Toks politikos ir religijos atskyrimas nereiškia, kad atsiranda politikos sfera, galinti konkuruoti su religijos absoliučiu reikalavimu žmogaus egzistencijai. Pats evangelinis palyginimas subtiliai parodo, kad politika yra subordinuota religijai: jeigu denaras, ant kurio yra ciesoriaus atvaizdas, priklauso ciesoriui, tai pats žmogus, kuriame yra Dievo atvaizdas, priklauso Dievui. Ir apaštalas Laiške romiečiams prideda, kad „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“. Krikščionis politikas puikiai žino, kad valdžia ne absoliuti ir pati save legitimuojanti, bet gauta iš Dievo, ir prieš Jį už valdžios naudojimą reikės atsiskaityti.

Politikos reikalavimai žmogui turi būti pasverti ir įvertinti religinės pareigos, sąžinės šviesoje – tai yra galutinė, neliečiama instancija. Ji turi gelbėti nuo to, kad politiniai idealai – tauta, valstybė, ideologija, galų gale žmogaus teisės – nebūtų paversta stabais, kuriems aukojami žmonės ir žmogiškumas. Krikščionis turi visada matyti politinių tikslų ir idealų, kad ir kokie gražūs ir kilnūs jie būtų, reliatyvumą tikrojo Gėrio – žmogų sukūrusio ir už jį pasiaukojusio Dievo – atžvilgiu.

Taigi politikos ir religijos, valstybės ir Bažnyčios atskyrimas turėtų būti suvokiama ne kaip agresija religijos ir Bažnyčios atžvilgiu (kaip kad ją XIX amžiuje suprato pal. Pijus IX), bet kaip nuostata, apsauganti ir Evangelijoje nubrėžtą subsidiarią politikos autonomiją, ir – nė kiek ne mažiau svarbu – pačią Bažnyčią.

Mat kai tik Bažnyčia susitapatina su politika (partija, valdžia, politine ideologija) ar prisiima politinį vaidmenį, ji būna įstumta į situaciją, kur tampa priversta elgtis prieš savo sąžinę. Krikščioniškosios demokratijos sukūrimas buvo bandymas rasti išeitį iš šios dilemos – sukurti naujos kokybės politiką, kurioje Bažnyčia matytų savo idealų pasaulietinį pratęsimą.

Tačiau paaiškėjo, kad krikščioniškosios demokratijos politikai, by and large, niekuo ne geresni už kitus (prisiminkime Italijos pokario krikščioniškąją demokratiją) – politika pasirodė stipresnė už krikščionybę. Tos pačios susitapatinimo dilemos vėl sugrįžo, todėl II Vatikano susirinkime buvo nuspręsta Bažnyčiai laikytis atskirai nuo politikos.

Tačiau ar tai reiškia, kad krikščioniška politika neįmanoma? Ar krikščioniškos politikos idealą reikia palaidoti – kad tai neišsipildžiusi žmonijos svajonė, kad nieko iš to nebus ir būti negali?

Anaiptol. Skvarbesnis politikos ir krikščionybės atskyrimo Šv. Rašte skaitymas būtent ir nurodo, kaip, kuria prasme krikščioniška politika galima. Politika turi būti teisiama sąžinės šviesoje, o krikščionio politinės apibrėžtys – įsitikinimai, ideologija, politiniai tikslai – turėtų būti išvestiniai iš religinių įsitikinimų, tačiau suformuluoti pasaulietine kalba, perteikti sekuliariomis priemonėmis.

Čia išduosiu netikėtą tiesą, kurią man ilgai sekėsi nuo visų nuslėpti: iš tiesų nesu konservatorius. Svarbiausia mano tapatybės dalis, jos šerdis yra krikščionybė. O konservatizmas yra tiktai mano giliausių įsitikinimų politinė interpretacija. Neatmetu galimybės, kad kiti žmonės tuos pačius religinius įsitikinimus savo asmeninės patirties ar visuomeninio konteksto šviesoje gali interpretuoti kitaip, ir iš savo krikščioniškų įsitikinimų išvesti kitokią politinę pasaulėžiūrą: liberalizmą ar netgi – horribile dictu! – socializmą.

Man regis, tokia ir turėtų būti krikščionio politinė pasaulėžiūra: tikėjimo vertybės, perspaustos per asmeninių įsitikinimų ir pasiryžimo veikti bendrajam gėriui prizmę.

Svarbu tai, kad savo politinę pasaulėžiūrą ir veiklą krikščionis turi grįsti, legitimuoti ne apeliavimu į Apreiškimą, bet pasaulietinėmis, pačios politikos kategorijomis. Krikščionis politikoje turi apeliuoti į racionalumą, sveiką protą, solidarumą, dosnumą, meilę tėvynei, bendrąjį gėrį. Bet ne į Bibliją, nes taip darydamas jis peržengtų paties jo religijos Steigėjo nubrėžtą ribą tarp tikėjimo ir politikos.

Krikščioniškos politikos santykis su krikščionybe turėtų būti toks pat, panaudojant seną Heinricho Böllio palyginimą, koks ir bulvės santykis su ją išauginusia dirva: ji visa iš dirvos, bet ji nėra dirva. Krikščioniška politika visa iš krikščionybės, bet ji nėra religija. Ji pirmiausia yra politika – su savita prigimtimi ir su politikai savitomis kategorijomis.

Ad IV. Politikos prigimtis, pačioje jos esmėje glūdintis priešiškumas („politika – perskyra tarp priešo ir draugo“) ir yra šio priekaišto politikai pagrindas. Kvailiausia būtų neigti: „Ne, politika ne tokia!“ – visi puikiai žinome, kad ji būtent tokia iš prigimties ir yra.

Tačiau krikščionybė nuo pat savo pradžios siekė sušvelninti ir civilizuoti, taikingu keliu nukreipti šią pamatinę politikos įtampą. Į politiką krikščionybė atnešė krikščioniškos visuomenės viziją – visuomenės, kurioje priešiškumai sušvelninami ir pajungiami gilesnei bendrystei, o politinis konfliktas paverčiamas taikiomis varžybomis, kur „priešai“ virsta „politiniais oponentais“, ir jų nesiekiama sunaikinti. Dabartinė Vakarų demokratija – krikščionybės pastangų sušvelninti prigimtinį politikos priešiškumą rezultatas (suderintas su ne mažiau krikščioniška nuostata, kad visi žmonės turi nemirtingą sielą, nelygstamą prigimtinį orumą, ir todėl turi turėti visas iš jų prigimties kylančias teises – taip pat ir teisę būti politikos subjektu).

Taigi tik krikščionybė gali pažaboti prigimtinį politikos priešiškumą ir paversti jį civilizuotomis, žmogaus orumą gerbiančiomis, pamatinį sutarimą pripažįstančiomis varžybomis dėl tiesiausio kelio į bendrąjį gėrį. Ten, kur krikščioniškų vertybių pamatas, paskutiniai jo likučiai suardomi, politika, netgi demokratinė politika vėl grįžta į pagonišką nevaržomo priešiškumo stichiją.

Ad quintum. Žmonių gerovė, visuomenės ir valstybės bendrasis gėris – tai, ko siekia politika – priklauso, kaip tikime, nuo žmogaus prigimties visumos realizavimo. Visuomenė, kuri ignoruoja žmogaus prigimtį, kuri pagrįsta tą prigimtį iškreipiančiais principais, nebus nei sėkminga, nei laiminga.

Tą ir matome dabartinėje Europoje. Apie tai skvarbiai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI: „Niekas daugiau nebeginčija ekologijos svarbos. Mes privalome įsiklausyti į gamtos – prigimties – kalbą ir atsiliepti atitinkamai. Tačiau aš norėčiau pabrėžti aspektą, kuris man atrodo esąs apleistas, tiek šiandien, tiek praeityje: taip pat egzistuoja ir žmogaus ekologija. Žmogus taip pat turi prigimtį, kurią jis privalo gerbti ir kuria jis negali panorėjęs manipuliuoti. Žmogus nėra vien tik save kurianti laisvė. Žmogus nesukuria pats savęs. Jis yra intelektas ir valia, bet jis taip pat yra ir prigimtis, ir jo valia yra teisingai sutvarkyta, jeigu jis gerbia savo prigimtį, įsiklauso į ją ir priima save kaip tą, kas jis yra, kaip tokį, kuris nesukūrė pats savęs. Tik šiuo, ir jokiu kitu būdu, išpildoma tikroji žmogaus laisvė“ (Kalba Reichstage 2011 m. rugsėjo 22 d.).

Popiežius Benediktas nurodo ir tai, kad esminis žmogaus prigimties bruožas yra jo sukurtumas, kitaip tariant, jo kaip Dievo kūrinio savastis. Todėl tik krikščionybės įžvalgų šviesoje įmanoma pažinti žmogaus prigimties visumą – be kurios neįmanomas laimingos, klestinčios ir sėkmingos visuomenės kūrimas. Todėl krikščionybės balsas yra būtinas žmonijos pokalbyje ieškant kelio į bendrąjį gėrį. Aišku, kaip sakyta, tame pokalbyje jis turi kalbėti ne religijos, bet politikos kalba, ne daužyti Biblija į stalą, bet siekti įtikinti racionaliais argumentais.

Taigi šitaip pagrindžiama krikščionybės, krikščionių indėlio į laimingos visuomenės kūrimą būtinybė.

Tačiau yra ir antroji argumento pusė – kodėl krikščionis turėtų tuo užsiimti? Atsakymas glūdi toje pačioje žmogaus prigimtyje. Krikščioniškoji teologija ne tik nepaneigė, o tik dar labiau prisodrino turiniu Aristotelio įžvalgą, kad žmogus yra politinis gyvūnas. Politiškumas, gyvenimas politinėje bendrijoje yra neatskiriama žmogaus prigimties dalis. Religija nesunaikina žmogaus prigimties. Maža to: tik religinis formavimas ir gilus tikėjimo gyvenimas gali padėti suformuoti valią kaip pagrindinį politikos įnagį, išmokyti ją kreipti į bendrąjį gėrį – tą duoda tik krikščionybė.

Todėl nedalyvaudamas politikoje krikščionis negali iki galo realizuoti savo kaip politinės būtybės prigimties. Žinoma, tai nereiškia, kad visi turi balotiruotis, stoti į partiją ir t. t. Visi taip pat turime pareigą ieškoti tiesos, bet tai nereiškia, kad visi turime būti mokslininkais. Man atrodo, krikščioniui privalomas politiškumo minimumas turėtų būti atlikti savo pilietinę pareigą balsuojant. Savo ruožtu politinis apsisprendimas, už ką balsuoti, turi būti grindžiamas politinio gyvenimo pažinimu ir sąžinės, religinių įsitikinimų šviesoje apmąstytu politiniu santykiu.

Tačiau jei kuris krikščionis nusprendžia eiti tolyn, prisiimti gilesnį ir svaresnį politinį vaidmenį, įstoja į partiją ar tampa kandidatu, jo parapijiečiai ir tikėjimo bendrininkai turėtų ne už nugaros šnypšti: „Jis pardavė sielą!..“, bet vertinti bei gerbti šį apsisprendimą politinei tarnystei, lydėti bei stiprinti jį savo malda.

Ergo...

Viską pasvėrus, matyti, kad krikščionis ne tik gali, bet ir privalo dalyvauti politikoje, ir kad krikščioniška politika ne tik nėra oksimoronas, bet Europos visuomenių siekinys ir viltis.

Čia galėčiau ir sustoti. Tačiau lieka neatsakyti dar pora neišvengiamai iškilsiančių klausimų.

Pirmas. Ar krikščionys turėtų siekti kurti krikščionišką visuomenę? Juk žvelgiant į dabarties žmoniją, nepanašu, kad tai galėtų pavykti. Ir ar nėra taip, kad krikščionybė autentiškiau išpažįstama ten, kur ji nėra socialinė norma ir kur krikščioniu tampama ne dėl socialinio spaudimo, ne todėl, kad „visi taip daro“?

Antras. Tai kodėl nėra krikščioniškos politikos? Kodėl krikščionys politikoje pradingsta ir autentiškai evangelinio balso arba nėra, arba jis būva šaižus, rėksmingas ir skaldantis?

Į pirmąjį klausimą atsakyti nėra lengva. Man atmintyje iškyla matyto dokumentinio filmo scena – kai šv. Jonas Paulius II pirmojo savo vizito, tapus popiežiumi, į Lenkiją metu milijoninės minios akivaizdoje intonavo Šv. Dvasios priesaką: „Perkeiskite žemės veidą. Šios žemės veidą!“

Tai įpareigojimas kurti krikščionišką visuomenę šioje žemėje, šioje šalyje, šioje tautoje. Tačiau užtenka atsiversti „Delfi“ (ar bet kurį kitą portalą, bet aš dažniausiai skaitau būtent „Delfi“) ir supranti, kaip labai toli mes esame nuo krikščioniškos visuomenės. Bet kas tai yra? Jeigu mes jaučiamės labai toli, tai gal turime nuojautą, kur norėtume būti, ko mums trūksta?

O ir kas yra krikščioniška visuomenė? Gal įsivaizduojame ją kaip prieškario Lietuvą su jos oficialia suvalstybinta katalikybe? Kažkada mačiau labai gražų archyvinį atviruką, kuris man susumuoja tarpukario Respublikos vertybinę sanklodą: arkivyskupas Skvireckas, skaitantis kalėdinį sveikinimą Kauno radiofone, su visomis vyskupo regalijomis, mitra, pastoralu, netgi pirštinėmis, nors niekas jo radijuje nemato: mieli, bet klaidinantys vaizdai.

Krikščioniška visuomenė nėra prieškaris. Krikščioniška visuomenė nėra joks istorinis pavidalas. Tai nėra visuomenė, kur visi vieningai išpažįsta katalikų tikėjimą – tokių pavidalų niekada nebuvo (taip manyti yra pasiduoti istorinei fikcijai) ir niekada nebus. Krikščioniška visuomenė mūsų dienomis nėra nieko, kas jau buvo praeityje, ir tą reikia labai aiškiai suvokti. Jeigu norime suprasti, kas mūsų dienomis yra krikščioniška visuomenė, vaizduotėje turime atsisakyti leistis į nostalgiškas istorines iliuzijas.

O kas ji yra?

Krikščioniška visuomenė yra pagrįsta laisve – Dievas nori, kad mes jį pasirinktume laisvai, o ne todėl, kad koks nors Putinas, krikščioniškas karalius ar Bizantijos imperatorius liepia.

Krikščioniška visuomenė yra tokia visuomenė, kuri sudaro visas sąlygas tikėti ir kurioje regimi tikėjimo vaisiai – tai du esminiai momentai.

Tokia visuomenė netrukdo ar net, kiek jos pačios jėgos leidžia, padeda tikėti. Be to, joje, pačioje jos sandaroje matyti gyvo tikėjimo vaisiai. Krikščioniška visuomenė skatina ugdyti dorybes ir tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes šeima, tėvų ir vaikų ryšys yra pati švenčiausia, pirmapradė visuomeninė tikrovė. Moksle ir kultūroje tokia visuomenė ragina ieškoti tiesos – bet tai anaiptol nereiškia, kad yra viena tiesa: dėl tiesos galima ir ginčytis, svarbu pripažinti, kad tiesa egzistuoja ir ją pažinti yra svarbu. Ji pripažįsta, kad mokslas turi judėti tiesos link, o ne (reliatyvistiškai) manyti, kad kaip kam patinka, tokios pažiūros ir teisingos.

Tai visuomenė, kuri savo viduje pagrįsta gailestingumo ir atjautos santykiais. Būtent to mūsų visuomenėje nėra, kai susiduri su kasdienio beširdiškumo, žiaurumo apraiškomis, suvoki, kad to labiausiai reikia.

Vėlgi, trūksta gailestingumo ir solidarumo kaip asmeninių moralinių savybių, jausmų ir darbų normos, o ne negyvo juridinio „solidarumo“, įtvirtinto įstatyme. Didžiausia klaida – manyti, kad moralinės visuomenės savybės slypi įstatymų nustatytose taisyklėse. Gal ir reikia progresinių mokesčių, gal ne – tačiau klaida manyti, kad nuo jų žmonės taps solidaresni. Solidarumas – tai sąmoningas moralinis sprendimas kažko atsisakyti, kažką paaukoti vargingesnių, nelaimės ištiktųjų labui.

Mūsų visuomenei labai reikia gailestingumo, ji labai nuo jo nutolusi – būtent tai yra matas, pagal kurį galima matuoti mūsų visuomenės distanciją nuo krikščioniškos visuomenės idealo.

Ar krikščionišką visuomenę pasiekti realu?

Tai visuomet bus vizija ir idealas. Istorijoje buvo daug momentų, kai visuomenės priartėdavo prie krikščioniškojo idealo, kiek apskritai laisvos valios žmonių bendrijai tai įmanoma. Tačiau laikas, istorija nestovi vietoje ir pasiektą moralinę, tikėjimo aukštumą lydi apsnūdimas, nuopuolis, visuomenės klysta ir praranda, ką buvo įgiję. Čia nėra tokio progreso kaip moksle – padarei atradimą, paskelbei žurnale, ir jis jau niekada nebepradings. Tikėjimo, moralės požiūriu nuolat plaukiame prieš stiprią tėkmę, kuri nuneša atgal tą pačią akimirką, kai nustoji stengtis ir iš visų jėgų irtis į priekį. (Tai ir būtų tikroji pažanga – kiek mes einame prie dorybių praktikos visuomenėje idealo ar bent nenutolstame nuo jo; tai tikrasis progresas, priešingas liberaliai progreso sampratai, kurią šmaikščiai pašiepė Chestertonas: jeigu nesiseka artėti prie idealo, pakeiti idealą, pasakai, kad tas senasis moralinis idealas nebeaktualus, ir tai pavadini pažanga.)

Į antrąjį klausimą – kodėl nėra krikščioniškos politikos – atsakyti dar sunkiau. Vienas, lengvas, pernelyg lengvas atsakymas būtų: todėl, kad krikščionys vengia eiti į politiką. Tačiau turbūt yra ir gilesnių priežasčių. Neturiu recepto, kaip esamą padėtį garantuotai pakeisti. Tačiau galiu numatyti kelis dalykus, kurių nepakeitus situacija tikrai nepasikeis.

Pažvelkime į kelias raktines epochas, kurių metu krikščionybė, skleisdama savo religinę žinią, perkeitė ir pačią visuomeninę terpę, politinę tikrovę: vėlyvąją Romos imperiją, Kontrreformaciją, Šv. Jono Pauliaus II pontifikatą. Krikščionybė buvo visuomenės aspiracijų smaigalyje, formavo viziją, buvo kūrybinis elementas, perkuriantis politinę tikrovę per nuoseklų savo religinės vizijos įgyvendinimą.

Dabar krikščionybę ištikusi pasitikėjimo savimi krizė. Jaučiamės esą ariergarde, kovojančiame besitraukiančios, save pasmerkusios pralaimėti kariuomenės mūšius. Su nostalgija kalbame apie „krikščioniškas Europos šaknis“, bet nedrįstame kalbėti – netgi sau nedrįstame pasakyti – apie krikščionišką Europos ateitį.

Privalome būti avangarde, siūlyti visuomenės viziją, atliepiančią į didžiausius dabarties žmonių skaudulius. Privalu atsisakyti vien tik žūtbūtinio kabinimosi, kaip į pagrindinį krikščionišką uždavinį, į konservatyvių visuomenės bruožų saugojimą. Konservatorius gali taip daryti, krikščionis turi žvelgti plačiau ir toliau.

Reikia drąsos sakyti: mūsų vizija ne mažiau teisėta negu ateistinė ar liberaliosios kairės. Netgi atvirkščiai – ji vienintelė, kuri turi pagrindą tiesoje, didžiojoje tiesos apie žmogų, visuomenę, apie žmogaus vietą pasaulyje paieškų tradicijoje. (Tačiau tai anaiptol nereiškia tiesos monopolio – turime būti pasiryžę nuolankiai savo įžvalgas tobulinti, nes visos žmogiškos įžvalgos dalinės ir paženklintos laikinumo žyme.)

Gindami krikščionišką poziciją tokiais svarbiais klausimais, kaip negimusios gyvybės apsauga, šeimos samprata ir pan., mes turėtume sau užduoti klausimą apie tai, ar mūsų visuomenė dar išsaugojo tam tikrus įsipareigojimus krikščionybės moralinei tvarkai, ar esame jau galutinai juos praradę, ir dabar tai tik „laiko klausimas“, kol paskutiniai paveldėti krikščioniškumo bruožai bus prarasti.

Ar nebūna taip, kad mes giname sienas, nors gyventojai seniai miestą apleido? Ar nereikėtų labiau rūpintis, kad gyventojai į tą krikščionybės miestą atgal sugrįžtų? Mes bandome įstatymų lygmeniu apginti vertybes, kurių visuomenės didelė dalis nesupranta ir joms nepritaria – užuot bandę apginti, paskleisti ir įtvirtinti tas vertybes visuomenėje.

O kaip dabarties krikščionis turėtų skleisti savo žinią pokrikščioniškoje visuomenėje? Pirmiausia turbūt mėgindamas giliai suprasti – ne tam, kad pasmerktų, bet su meile priimtų – jį supančią visuomenę, jos aspiracijas, sopulius ir žaizdas.

Ko mūsų visuomenei trūksta? Meilės, užuojautos, pasitikėjimo, aukos ir aukojimosi, pastovumo. Ją ženklina ir išyrančių šeimų psichologinės dramos, patyčios ir savižudybės, ir bendruomeninių šaknų praradimas, emigracija, ir herojiškos tikrovės ilgesys bei dabarties menkystė, ir nesaugumas dėl ateities. Tai ir patyčios mokyklose, ir lyderystės kultūra. Ir, viena vertus, sėkmės bei pirmavimo kultas, ir, kita vertus, radikalūs lygybės reikalavimai. Šita kultūra pilna prieštaravimų.

Tai didžiai traumuota ir kompleksuota visuomenė, už kurios išmoningų pasiteisinimo ir dėmesio nukreipimo strategijų žioji žiauri tuštuma: terror mortis conturbat me.

Krikščionybė turi į tai atsakymą. Kartu su šita karta ir šita visuomene turime išmokti vėl gerbti ir vertinti gyvybę.

Nepaisant visų tų šūkių apie kūrybiškumą, šitos civilizacijos mašinos vis labiau sukasi tuščia eiga, vis labiau buksuoja vietoje. Kūrybinių idėjų, tikrai radikalaus iššūkio jai seniai niekas nepasiūlė.

Krikščionybė turi būti priešakyje, užduoti toną, kurti viziją, rodyti iššūkį ir pavyzdį. Tuomet bus galima kalbėti ir apie krikščioniškos politikos grįžimą.

Explicit.