Ilgametis Naujojo Židinio-Aidų autorius ir redaktorius Nerijus Šepetys neseniai kai kuriems Lietuvos piliečiams „tautinį komunizmą“ diagnozavo kaip socialinę ligą1. Ir tai – vis Nerijos Putinaitės Nugenėtos pušies bei ją lydėjusių viešų pasisakymų apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą proga. Su diagnoze nepasiginčysi. Arba priimk, ką gydytojas sako ir gydykis, arba įsižeisk. Tačiau bendroje įsižeidimų, įžeidimų ir pasipiktinimų atmosferoje dingo visai įdomi pačios Putinaitės mintis, kurios – kaip jau kartą apgailestavau2 – ji nepavertė teze ir neapsvarstė kaip tyrimo užduoties, palikdama intuicijos lygmenyje. Paliko ją tokią jau prieš dešimt metų, kai pirmą kartą išsakė Šiaurės Atėnų tremtiniuose: „Prieškariu siekusi politinio tautiškumo, lietuvių tauta sovietmečiu prarado įgytą bei stiprintą tautinę tapatybę. [...] šį poslinkį galima vadinti, parafrazuojant tautiniam sąjūdžiui įvardinti pasirinktą posakį, tautos virtimą „liaudimi““3. Naujausioje knygoje, kuri sukėlė tokias intensyvias diskusijas ir tokias pamatines aist­ras, ta mintis jau laikoma prielaida, tolesnėse viešose diskusijose vėlgi virtusi diagnoze.

Nurodydama proceso eigą (nuo modernios tautos atgal į liaudį) Putinaitė (gal ir visai netyčia) užčiuopė tautiniam komunizmui (kurį čia vadinsiu ir nacionalkomunizmu) svarbų atsirasti momentą. Tiesa, ji pati šios sąvokos nevartoja, bet norint kalbėti apie nacionalkomunizmą ne kaip apie diagnozę, o kaip apie istorinį reiškinį, į šią Putinaitės mintį atsiremti verta.

Lietuvių tautinio komunizmo ideologija

Lietuvos kontekste tautiniu komunistu (be jokios intencijos įžeisti ar diagnozuoti) buvo pavadintas Justas Paleckis. Prieš keletą metų Vladas Sirutavičius paskelbė straipsnį, tiesiog ir klausdamas, ar jis toks buvo?4 Bendra Sirutavičiaus išvada – bandė, bet prastai sekėsi. Mat, pasak istoriko, Paleckis gana ambicingai bandė tautinį komunizmą suformuluoti ir pagrįsti kaip ideologiją, kuri tilptų į marksizmą-leninizmą. Pagrindinis tokių bandymų teiginys: lietuvių tauta pasiekė savo istorinio išsivystymo aukščiausią pakopą būtent tapdama komunistine. Savitos „istorijos pabaigos“ apraiškų galima buvo rasti ano meto propagandos vaizduojamoje tikrovėje: Lietuvai sugrįžo „amžinai lietuviški“ Vilnius ir Klaipėda, pašalinus klasinį išnaudojimą „valstiečių tauta“ tapo laisva, amžinai saugi galingos sąjungininkės (rusų tautos) prieglobstyje. Bet istorijos pabaiga Paleckiui reiškusi ne sugrįžimo į liaudies būklę, o veikiau tautos suklestėjimą.

Sirutavičius nemini, kad tokios mintys būtų kritikuojamos pasirėmus ano meto doktrina. Mat pagal marksistinę-lenininę schemą turėjo nelikti ne tik klasių, bet ir tautų, o atsirasti – tik viena „tarybinė liaudis“. Paleckį partiniai „draugai“ kritikavo grynai iš politinių pozicijų, kaip nuolaidžiautoją nugalėtai ir pasmerktai klasei (buržuazijai) ir prikišo jam nacionalizmą. Atrodo, kad tautinis komunizmas kaip ideologija taip ir liko nesuformuluotas. Vėlesni ideologiniai bandymai šia link­me, jeigu jų ir buvo, regis, nesudomino istorikų. Gal visiškai suprantama, mat tautinis komunizmas visų pirma – praktika.

Nacionalkomunizmas: komunistų ar/ir istorikų pasirinktas praktinis sprendimas

Tautiniu komunizmu kartais tiesiog vadinamas laikotarpis sovietų Lietuvos istorijoje5. Vilius Ivanauskas savo studijoje aptaria nomenklatūros tautinio komunizmo apraiškas, ir jam jos įdomesnės negu svarstymai, kas gi tas nacionalkomunizmas yra6. Visų jį mininčių istorikų darbuose lietuviškasis tautinis komunizmas chronologiškai sutampa su Antano Sniečkaus ilgojo valdymo laikotarpiu, kartais užsitęsia ir ilgiau. Tačiau nėra abejonių, kad Sniečkaus laikais tautiniai lozungai, simboliai ir naratyvai buvo naudojami sovietų režimui pateisinti ir dekoruoti. Paprasčiausia būtų čia įžvelgti žiaurią manipuliaciją – politiniame gyvenime pasisavinti nugalėto priešo kai kuriuos lozungus ir vertybes. Tai neįmantri išgyvenimo ir išsilaikymo valdžioje strategija, ypač viliojanti, jeigu aplink aidi šūviai, spaudžia politinė viršenybė (Maskva) ir nėra laiko pagalvoti, kad galų gale gali tapti „pavogtų“ idėjų įkaitu. Jeigu iš tik­rųjų būta tokio motyvo, tai Lietuvos komunistai buvo aplinkybių priversti kažkiek tapti „tautiniais“.

Žinoma, ne tik jie. Nacionalizmo „panaudojimas“ savo režimui legitimuoti, estetiškai apipavidalinti, istoriniam naratyvui kurti buvo būdingas bent jau Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos, Ukrainos7 komunistams, nors ne visi jie tyrėjų tituluojami „tautiniais komunistais“. Tai galima vertinti kaip bent kiek apgalvotą, tikslingą ir racionalią strategiją palenkti sau visuomenę ir pasisavinti politinių oponentų ideologinę-simbolinę gink­luotę. Čia pavyzdį rodė ir „didysis brolis“: jau vėlyvais Stalino metais komunistinės doktrinos griežtumo buvo atsisakyta, o į propagandą įsileisti rusiško nacionalizmo elementai8.

Jeigu Lietuvos tautinį komunizmą formavo politiniai sprendimai, tai lygiai tiek pat juos formavo ir politinė socialinė tikrovė, kurią jie aptiko visiškai įsitvirtinę karui pasibaigus. Iš pradžių sovietų valdžia Lietuvoje susidūrė su nacionalizmo motyvuojamu ginkluotu pasipriešinimu ir jį palyginti greitai nugalėjo. Vėliau susidūrė ir su nacionalizmu kaip mentalitetu, kaip nekvestionuojamu mąstymo būdu, kur lietuviškumas – klausimo nekelianti didesnės Lietuvos gyventojų dalies tapatybė, gal ne mažiau savaime suprantama, kaip jų religinė ar lytinė identifikacija. Totalitarizmo istorikai sakys, kad sovietai siekė performuoti žmonių identitetą iš esmės, tad ir pašalinti iš jo „nacionalizmą“. Svarbu tačiau, kad juo toliau nuo Stalino mirties, juo daugiau savo totalitarinių ambicijų jie atsisakydavo. Visiško „nutautinimo“ ir „suklasinimo“ atsisakyta dar ir todėl, kad (skirtingai negu ginkluotas nacionalizmas) „nacionalistinis“ mentalitetas – sunkiai užčiuopiamas. Jis slypėjo kasdieniame gyvenime, pasaulėjautoje ir politiniame mąstyme (kiek šis buvo įmanomas). Atsitiko taip, kad tie, kurie po 1956 m. papildė Lietuvos komunistų partijos gretas, buvo ir liko visų pirma lietuviai, taip, kaip juos formavo prieškario lietuviškasis nacionalizmas. Įdomiai tai aiškino su lenkų žurnalistais – Adamu Michniku ir Pawełu Smoleńskiu – kalbėjęs Algirdas Brazauskas. Šis paliudijimas svarbus tuo, kad priverčia kalbėtoją išsakyti ir tai, ko lietuviui nebūtų reikėję aiškinti. Brazauskas dėsto „iš pagrindų“, atsakydamas į klausimą „ką reiškė būti lietuvių komunistu“:

Lietuvos Komunistų partijoje [...] buvo 3% komunistų, o likę – normalūs lietuviai, taip, kaip danai yra danai, o amerikiečiai – amerikiečiai. [...] Dvylika metų dirbau pas Sniečkų [...] Pažinojau gerai ir jį, ir jo žmoną, būdavau kviečiamas pietų. Tai buvo lietuviški namai, o jis buvo lietuvis. Dar prisimenu vieno aukšto nomenklatūrščiko jubiliejų. Sėdim, lauke šaltis. Sniečkus prisimena, kaip jo kaime šeima švęsdavo Kūčias: visi – sovietiniais terminais, buožės – sėdi už stalo, o motina palieka vieną vietą, deda lėkštę [...]. Sniečkus paliko gimtąjį kaimą, tapo revoliucionieriumi (todėl tėvas jo išsižadėjo), bet, pasakodamas apie Kūčias, šluostė riedančias ašaras, nors keturiasdešimt metų užėmė pirmojo sekretoriaus postą Lietuvos komunistų partijoje.

Latvijoje 48% Komunistų partijos narių sudarė rusai. Lietuvoje – tik 7%. Tai Sniečkaus nuopelnas. [...] To nebuvo nė Latvijoje, nė Estijoje. Ten pirmi sekretoriai tik pavardes turėjo latviškas arba estiškas, bet buvo tik tarsi-latviai ar tarsi-estai, tokie netikri, neautentiški, neįsišakniję, su tauta nesitapatino. Vedė ruses, studijavo Maskvoj ar Leningrade, kalbą [latvių ar estų] mokėjo prastai.9 

Šioji svetimiems žurnalistams išdėstyta lietuviškumo ir komunizmo santykio samprata atitinka tai, ką Putinaitė nurodo kaip „virtimą atgal liaudimi“. Brazauskas (visai gal netyčia) išvardijo, ko užtenka būti „normaliu“ lietuviu, nesvarbu, komunistu ar ne. Gauname tiesiog etniškumo apibrėžimą: gimtoji kalba, pagarba papročiams, etninė endogamija. Rasis nesunkiai kas pasakys, kad tai veikiau komunistinis tautiškumas ir nacionalkomunizmas. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi... tačiau pagal laikotarpį ir socialinę charakteristiką atitinka tai, ką Timothy Snyderis ar Violeta Davoliūtė atpažino kaip „tautinį komunizmą“. Jeigu galima jį bent kiek tapatinti su „atvirtimu liaudimi“, tai geriau matosi Šepečio išsakytos diagnozės taiklumas: dėl to, kad kalba, kultūra, papročiai ir netgi etninis vientisumas tautai yra vertybės, buvo susitarta jau nuo Basanavičiaus laikų (kaip Šiaurės Atėnų tremtiniuose teigia Putinaitė).

Tą „sutarimą“ tarp tautinių komunistų ir jų oponentų (opozicijos veikėjų) galima atsekti to meto tekstuose, skelbtuose kad ir pogrindyje. Pasiėmus bet kurį Aušros ar Rūpintojėlio numerį, esama didelės tikimybės perskaityti, kad tautai didelė grėsmė – lietuvių kalbos statuso silpnėjimas, rusų kalbos įsigalėjimas, kad tautą silpnina mišrios vedybos ir kad reikia gerbti protėvių senovinius papročius. Nieko keista: ir kiti užaugo, kai nacionalizmas buvo jau laimėjęs ir būtent virtęs kultūrine „norma“. Lietuviškasis iki karo, kaip ir visi kiti nacionalizmai, reikalavo, kad viskas, kas įmanoma ir kiek įmanoma (kalba, mokykla, menas, universitetas, interjeras, kinas, ekonomika, virtuvė, valstybė, mados, Bažnyčia...), būtų tautiška-lietuviška. Atėję į Lietuvą sovietai rado jau suformuotą kasdienišką, savaime suprantamą lietuviškumą. Jo kaip normos pažeidimas sukeldavo spontanišką neigiamą reakciją. Tik vėliau tokias situacijas, apmąstytas ir politiškai įprasmintas, tapo galima laikyti pasipriešinimo aktais, bet pirmiausia jos galėjo būti suprastos kaip nepolitinis (gal – ikipolitinis) nepritarimas tam, kas laikoma nenormaliu. Kalbos klausimas čia gali būti neblogas pavyzdys. Prieškario Lietuvoje normalu tapo vartoti lietuvių kalbą: mokykloje, bažnyčioje, spaudoje, įstaigose, pagaliau – ir namuose. Užaugo karta, kuriai svetimas buvo XIX a. būdingas skirtingų kalbų priskyrimas tam tikroms vietoms (pavyzdžiui, lenkų – bažnyčioje, rusų – įstaigose). Tos kartos atstovams, atėjusiems dirbti į sovietų Lietuvos įstaigas, „nenormalu“ buvo kalbėti kitaip negu lietuviškai, lygiai kaip daug kam dabar „normalu“, kad vyras gyvena su moterim, o vaikai gimdomi ligoninėje. Jeigu kitaip – „nenormalu“. Lygiai kaip Prancūzijoje „nenormalu“ mergaitėms dengti galvas skara, o Didžiojoje Britanijoje – reikalauti judėti dešiniąja puse. „Nenormalumo“ įspūdis ir neigiama reakcija į jį yra pirmiausia politiškai neutralūs, nesusiję nei su valdžios santykiais, nei su ideologija, tiesiog tveriantys mentaliteto lygmenyje. Jeigu nepažeidžiama šiam mentalitetui būdinga norma, – kad, kiek įmanoma, tautiška, lietuviška būtų ir sovietinė įstaiga, ir šventė, ir mokykla, – tai neigiama reakcija tokia nepolitiška ir lieka.

Tą aplinkybę, atrodo, neblogai suprato ir Lietuvos komunistai. Tai rodo ir jau minėtas Paleckio atvejo svarstymas. Atrodo, jis bus supratęs iš karto, kad neįmanoma kurti komunizmo šiaip, įsivaizduotinas tik komunizmas tautiniu pavidalu. Šitą komunistų nuostatą, kuri kartu yra ir jų kultūrinės tapatybės dalis, rodo dažnai cituojami Sniečkaus pasakymai „Darysim taip, kad ir Maironis mums tarnaus“ arba patarimas Juozui Žiugždai berašant Lietuvos SSR istoriją: „Imk Šapoką, ir rašyk viską priešingai“. Maironio ir Šapokos galima nekęsti kaip nacionalistų ir klerikalų, bet „normalus lietuvis“ (kaip jį suprato Brazauskas) negalėjo jų nežinoti ar ignoruoti.

Kaip minėta, šiuo požiūriu lietuvių komunistai nebuvo išskirtiniai, nes ir kitur (ypač vad. „liaudies demokratijos“ šalyse) komunistams ir jų valdomoms visuomenėms tautinės vertybės ir reikšmės buvo vos ne vienintelė politinė kalba, kuria galėjo suprantamai prabilti valdomiesiems ir kurią patys buvo gerai įvaldę. Taip, anot Katherine Verdery10, elgėsi Rumunijos komunistai, galiausiai priėję prie „skyrybų“ su Sovietų Sąjunga. Nuosekliai tai darė ir lenkų komunistai, apeliuodami į istorinius vaizdinius ir idealus – pradedant prieškarinių valstybės simbolių išlaikymu, baigiant spekuliavimu vokiečių okupacijos traumos prisiminimais ir nuolatiniu tęstinumo su Viduramžių valstybingumu („Piastų Lenkija“) rodymu. Ir, kas svarbu, taip buvo komunikuojama ne su politiniais oponentais (opozicija, Bažnyčia, išeivija ar pan.), o su „savais“ – žemesniąja nomenklatūra, darbininkais ir valstiečiais (kurių interesus valstybė tariamai išreiškė), kariuomene ir pan.

Čia, kaip man atrodo, galime priartėti prie ginčo dėl tautinio komunizmo kritinio taško. Lietuvos komunistai gynė „tautinę kultūrą“ ne todėl, kad būtų pasiryžę politiniam konfliktui su rusiškuoju valdžios centru dėl kokių nors vertybių, o kad išsaugotų savo kultūrinę normą (buvo gi „normalūs lietuviai“). Lyg XIX a. liaudis, jie tenkinosi šios kultūrinės normos santykiniu pripažinimu priimdami, kad valdžia ir politika yra kažkur kitur ar kažkieno kito.

Žinoma, sugretinimas su praėjusia epocha (kurį išprovokavo tautos atvertimo liaudimi metafora) vertas įtarumo ir budrumo. Juk buvo jau dvidešimtas amžius.

Sisteminis nacionalinis komunizmas

Tad verta apsvarstyti nacionalkomunizmą jo paties meto kategorijomis. Tai prieš trisdešimt metų bandė padaryti Alexanderis J. Motylis11, visų pirma stebėdamas postalininių metų Ukrainą ir dėmesingai skaitydamas sovietinę propagandą kaip turiningą ir prasmingą (tegul ir prieš kalbėtojų valią) tekstą. Galiausiai Motylis parodė, kad ne rusus komunistus (bent jau Sovietų Sąjungoje) būti tautiniais privertė ne (vien) jų mentalitetas, pastangos ar pasirinkimai (lydimi dramatiškų dilemų, moralinių abejonių ir pan.), o pati komunistinė sistema.

Laikydamasis nuostatos skaityti sovietinę ideologiją lyg Bibliją, Motylis pirmiausia prisimena, kad pagal pradinį, utopinį Lenino projektą jokios tautybės ar tautos sovietų valstybėje nebuvo numatomos, idant nebūtų drumsčiama proletariato vienybė. Leninas prasmingu laikė tik administracinį suskirstymą, leidžiantį kuo racionaliau veikti suvalstybintai ekonomikai12. Tautinių respublikų pripažinimas tebuvo taktinis, laikinas sprendimas, kai aplinkybės (karas ir auganti nacionalizmų įtaka) neleido iškart tiesiogiai vykdyti utopinio idealo. Laikinas sprendimas, kaip žinome, prigijo Sovietų Sąjungoje ir išliko iki pat jos žlugimo.

Motylis parodo, kad atsisakius teroro tapo būtina rasti kitų būdų paklusnumui respublikose užtikrinti. Tam buvo „įsileisti“ tautiškumo elementai ir eksperimentuojama su jų ekonominių kompetencijų išplėtimu (čia dar buvo siekiama kaip nors įveikti sovietinės ekonomikos neefektyvumą). Vienur ilgesnis, kitur trumpesnis laikotarpis iki sugrįžimo prie centralizacijos daugumai „respublikinių“ komunistų buvo pakankamas suprasti, kad jų ir centro interesai – skirtingi. Kadrai, atsiunčiami iš „broliškųjų respublikų“, reiškė mažiau vietų saviems. Produkcijos išvežimas iš respublikos ar pernelyg stip­rus rusų kalbos forsavimas (tegul ir grynai pragmatiniais tikslais, be rusinimo kėslų) kėlė rimtus politinius iššūkius (įvairiai pasireiškiantis nepasitenkinimas), į kuriuos reikėjo atsakyti respublikiniu lygmeniu, be cent­ro pagalbos (o kartais prieš jo kėslus ir siekius, susijusius, pavyzdžiui, su asmeninėmis intrigomis). Principas politinį lojalumą užtikrinti etniniu pagrindu (normaliai tariant: svarbiausiuose postuose turi būti patikimi rusai, nes kitataučiai iš principo nepatikimi) uždėjo virš respublikinių nomenklatūrų „stiklines lubas“, karjeros Maskvoje nelabai buvo galima tikėtis.

Tad pragmatiška ir racionalu buvo kiek įmanoma užsitikrinti respublikinius interesus, laiduojant vietinės nomenklatūros pasitenkinimą ir tvirtą jos poziciją, idant vertikalus vietinis lojalumas būtų išlaikytas ir niekas nesiektų savo ambicijų įgyvendinti „per Maskvą“. Politiškai tikslinga atrodė apsaugoti vietinius resursus ir išvengti Maskvos kišimosi, – aiškina Motylis, – bet siekis užsitikrinti respublikos interesus iš karto centre kėlė įtarimą nacionalizmu. Ir visiškai pagrįstai, nes mąstymas SSRS sudarančių tautų (kurių buvimas buvo atvirai pripažintas respublikų pavidalu), o ne visos valstybės ar kito kokio vieneto interesų kategorijomis ir panašus į nacionalizmą. Tačiau ta pati sistema, kuri sukėlė tokį quasi nacionalistinį elgesį (galima būtu pridurti: įvilktą į tautinio komunizmo rūbą), neleido komunistams virsti visaverčiais, atvirais nacionalistais, politiškai deklaruoti, kieno interesų siekia. Ir ne vien dėl to, kad tai sukeltų represijas, bet visų pirma todėl, kad tokiu būdu komunistų valdžios legitimumas respublikose iškart galėtų dingti: tik paklausus, kas juos įgalino siekti tautos interesų13.

Jeigu Motylio išvados galioja ir Lietuvai14, tai legendinis Sniečkaus meistriškumas ginant „Lietuvą“ nuo įvairių rusiškų absurdų ir tėra tik kukurūzų palei kelią (ne toliau) matymas. O Algirdo Brazausko prisiminimų rinkinio pavadinimą Ir tuomet dirbome Lietuvai15 reikėtų papildyti fraze „...nes nebuvo kur dėtis“. Kitaip tariant, tautinis komunizmas yra pačios komunistinės sistemos produktas (taip pat ir sovietinėse respublikose), būtinas tiems, kurie norėjo joje sėkmingai veikti, o ne jų pasirenkamas.

Aptartoji analizė yra įdomi būtent dėl propagandos skaitymo „rimtu veidu“. Ją interpretuodamas Motylis parodo, kaip struktūrinis (t. y. išorinių santykių sukeltas quasi nacionalistinis) komunistų elgesys įrėminamas kultūriškai ir ideologiškai. Grįždamas prie Chruščiovo laikų, jis pastebi, kad eksperimentų su ekonominiu respublikų ar regionų didesniu savarankiškumu atsisakyta, bet ribota kultūrinė autonomija išliko. Ideologinis to pagrindimas – tautos, išlaisvintos iš engėjų ir išnaudotojų priespaudos, Sovietų Sąjungoje suklestės, o pasiekus komunizmą – susilies į vieną tarybinę tautą. Komunizmą buvo žadama greitai pasiekti, bet tuo tarpu leidžiama ir netgi laukiama, kad tautos klestėtų. Žinoma, tas klestėjimas gali būti tik kultūrinis, kuriant kultūrą „socialistinio turinio ir tautinės formos“. Vėliau atsitiko visiškai priešingai: respublikinės kultūros tapo vis labiau tautiškos savo turiniu, išlaikant socialistinį (dažniausiai ideologinį) apipavidalinimą, – daro išvadą Motylis.

Nesigilinant į tai, kas kultūroje yra turinys, o kas – forma, galima užklausti, ar tik ne pagal tuos du kriterijus buvo kuriama sovietų Lietuvos (t. y. lietuvių tautiškai komunistinė) kultūra. Juos iš esmės atitinka Putinaitės ištirtas, Lietuvoje skleistasis ateizmo variantas, gal net su visu poetinės kūrybos klodu, kuris pastaraisiais mėnesiais tapo tokios aštrios kontroversijos pagrindu. Motylio pasitelktoje perspektyvoje ano meto kūrėjams socialistinė forma galėjo būti tiek pat primesta ir privaloma, kiek ir tautinis (socializmo kriterijų atrinktas) turinys.

Motylį domino, kaip veikia sovietinė sistema, ir nacio­nalkomunizmo sąvokai jis neskyrė daug dėmesio, nors gana tiksliai jį aprašė. Jo analizė padeda parodyti, kaip komunistai buvo priversti tapti quasi nacionalistais. Deja, tai nepadeda išplėtoti Putinaitės intuicijos, kad vėlyvojo komunizmo laikotarpiu kažkiek pavyko tautą atversti liaudimi, – išskyrus gal nuorodą, kad reikia žiūrėti ne vien komunizmo, bet ir nacionalizmo raidos specifikos. Tad pabaigai grįžkime prie senų knygų ir kiek išsisėmusių ginčų.

Kiek tautos tautiniame komunizme?

Kaip tik tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo nacionalizmo studijos buvo visai madingos. Klausimas dėl liaudies-tautos įdomiai atspindi vieną pagrindinių konceptualių klausimų ir ginčų nationalism studies srityje. Jų apogėjaus metu buvo išryškėjusios dvi priešingos konceptualios pozicijos, reprezentuojamos dviejų britų tyrėjų: iš vienos pusės – Anthony D. Smithas, laikomas primordialistu, o iš kitos – Ernestas Gellneris, vadinamas modernistu16. Abu jie sutarė, kad modernios tautos susikūrė moderniaisiais laikais dėl nacionalizmo, tik Gellneris teigė, kad kitokių kaip modernios tautų (nacijų) išvis nėra ir kad tai nacionalizmas (ideologija ir jo motyvuojama veikla) kultūrines etnines bendrijas (liaudis) pavertė tautomis. Smitho nacijos raidos schema buvo kita: tautos egzistavusios nuo senovės laikų, o nacionalizmas (ideologija) joms tik padėjo įgauti modernų pavidalą. Gellneriui tauta (moderni nacija) yra visų pirma politinė bendrija, o Smitho sampratoje esminę reikšmę turi bendra kultūra (bendra kalba, papročiai, atmintis), tuo tarpu politinio vientisumo momentas – tik istorinis bendrą kultūrą turinčios grupės etapas.

Nepaisant nesibaigiančių ginčų tarp šių autorių ir jų sekėjų, pas abu pavyktų rasti teiginių, atitinkančių taiklią metaforą „liaudis virsta tauta“, kadaise populiarią tarp Lietuvos istorikų. Laikantis tik tos schemos, o nesigilinant į tai, ką vėliau abu šie autoriai (ypač Gellneris) kalbėjo apie nacionalizmo ir komunizmo santykį, galima pasakyti, kad, anot Putinaitės, Lietuvos (ir kitų šalių) tautinio komunizmo atsiradimas ir tautos „suliaudinimas“ reiškė lyg sukti istorijos ratą į atbulą pusę, sugrąžinti atgal jau įvykusį procesą, nupolitinant jau subrendusią, modernią tautą. Iš šios nacijos raidos perspektyvos (jeigu toks procesas apskritai įmanomas) tautinio komunizmo (nacionalkomunizmo) visuomenė buvo pati realiausia nacijos (modernios tautos) priešingybė.

Dažno vidurio europiečio širdžiai artimesnė Smitho koncepcija leistų pagrįsti įsitikinimą, kaip tauta kaip bendrija išliko komunizmo laikotarpiu, neturėdama savo politinio gyvenimo, o tik savo kultūros dėka. Iš tiesų komunistai ilgai bandė tautas suvienyti į sovietinę tautą ar liaudį (Sovietų Sąjungoje) arba sukurti „socialistinę tautą“ vietoj buvusiosios. Smitho primordializmo požiūriu (kur esminis etninis, o ne klasinis ar ideologinis bendrumas) tos socialistinės ar sovietinės tautos nėra šimtmečiais besitęsiančios tautų istorijos dar viena atkarpa, o veikiau istoriškai atsiradęs keistas projektas mėgdžioti tautą. Tauta, (iš dalies) atvirtusi liaudimi, atrodo lyg to projekto vos pusėtinas rezultatas, liguistas (žr. Šepečio nacionalkomunizmo diagnozę) arba šiaip antipatiškas (žr. Putinaitės Nugenėtą pušį).

Bet kai kam vis dar patinka...

Straipsnis parengtas kaip dalis tyrimo, atlikto per podoktorantūrinę stažuotę, kurią finansavo Lenkijos Nacionalinis mokslo centras, sutarties Nr. DEC-2013/08/S/HS3/00508.

1 Nerijus Šepetys, „Nacionalkomunizmas: Liga, kuri (tene)sugrįžta iš šalčio“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 7, p. 4.

2 Katarzyna Korzeniewska, „Pušys užstoja mišką?“, in: Knygų aidai, 2015, Nr. 4, p. 18.

3 Nerija Putinaitė, Šiaurės Atėnų tremtiniai: Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a., Vilnius: Aidai, 2004, p. 145.

4 Vladas Sirutavičius, „Ar buvo Justas Paleckis tautinis komunistas? (Keli bruožai politinei biografijai. 1944–1953 metai)“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 34, p. 83–103.

5National communism – taip Lietuvos komunizmą apibūdina Timothy Snyderis (Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569–1999, iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis, Vilnius: Mintis, 2012), taip valdymą Lietuvoje apibūdina Violeta Davoliūtė (The Making and Breaking of Soviet Lithuania, New York: Routledge, 2013, p. 88–91).

6 Vilius Ivanauskas, Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011.

7 Katherine Verdery, National Ideology under Socialism: Identity and Cultural Politics in Ceausescu‘s Romania, Berkeley: University of California Press, 1995; Zbigniew Brzeziński, The Soviet Block: Unity and Conflict, Harvard University Press, 1967, p. 210–239; Marcin Zaremba, Komunizm, legitymizacja, nacjonalizm: Nacjonalistyczna legitymizacja władzy komunistycznej w Polsce, Warszawa: Trio, 2001; Alexander J. Motyl, Will the Non-Russians Rebel? State, Ethnicity and Stability in the USSR, London: Cornell University Press, 1987.

8 Kaip rusų nacionalizmas buvo įsileistas, trumpai aptaria Aleksander Motyl, op. cit., p. 42. Leszekas Kołakowskis studijoje Głуwne nurty marksizmu (t. 3: Rozkład, Warszawa: Krąg, 1989, p. 872–885) su pasimėgavimu rašo apie sovietinio komunizmo rusiškąjį „nacionalizavimą“.

9 Rozmowa z Algirdasem Brazauskasem, rozmawiali Adam Michnik i Paweł Smoleński, 1996-03-02, in: Gazeta Wyborcza, in: http://wyborcza.pl/1,100556,138569.html, (2016-04-25).

10 Katherine Verdery, op. cit., p. 121–134.

11 Alexander J. Motyl, op. cit.

12Ibid., p. 39–40.

13 Čia pateikiu tik esminį mechanizmą. Poroje šimtų puslapių Motylis dėsto visus tokios sistemos veikimo niuansus, pasverdamas dar ir rusiškosios hegemonijos svarbą, apie kurią čia nekalbu.

14 Čia reikėtų paminėti lietuviškai nomenklatūrai skirtą Ivanausko studiją. Skyriuje „Nacionalinis modelis“ tyrėjas įžvelgia panašius kaip ir Motylis procesus, nors jo ir necituoja; žr. Vilius Ivanauskas, op. cit., p. 497–569.

15 Algirdas Brazauskas, Ir tuomet dirbome Lietuvai: Faktai, atsiminimai, komentarai, Vilnius: Knygiai, 2007.

16 Fundamentalus Gellnerio veikalas išverstas lietuviškai: Ernest Gellner, Tautos ir nacionalizmas, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Rastenis, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Pradai, 1996. Anthony D. Smitho lietuviškai turime ankstyvo ir ne visai reprezentatyvaus veikalo vertimą: Anthony D. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Pradai, 1994. Sintetiškai savo pažiūras į tautas ir nacionalizmą Smithas išdėstė veikale: Ethno-symbolism and Nationalism: A Cultural Approach, London: Routledge, 2009. Šiame kontekste nurodytinos išsamiai kontekstualizuotos ir aktualios šiuolaikinių tautos bei nacionalizmų filosofinių klausimų svarstybos: Kęstutis K. Girnius, „Mąstymas tautomis: Konceptuali normatyvioji nacionalizmo schema“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 6, p. 370–382; Kęstutis K. Girnius, „Tauta“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 1, p. 11–23.

Naujasis židinys