Sunitų šeichas Bilalas al-Baroudy

Kosto Kajėno nuotrauka

Birželio antrąją savaitę kartu su kolega Kostu Kajėnu lankėmės Libane – mažutėje valstybėlėje, Viduržemio jūros pakrantėje ir Sirijos pasienyje, kurioje šiuo metu glaudžiasi net 1,7 mln. pabėgėlių. Su Tripolyje gyvenančiu sunitų šeichu Bilalu al-Baroudy kalbėjomės apie tai, kaip patys sunitai vertina „Islamo valstybę“, iš kur atsiranda ekstremizmas bei kaip jį pažaboti, ir kodėl arabų pabėgėliai veržiasi į Europą.

Ką jūs kaip sunitas dvasininkas galite pasakyti apie ISIS? Jie prisidengia religijos vardu ir vadina save sunitais.

Vakarų žiniasklaida bando išpūsti iš to burbulą, nors jie taip pat turi panašių į Daeš grupuočių Vakaruose. Tačiau visa žiniasklaida nukreipta į Daeš, kad parodytų islamą iš blogosios pusės, kaip blogą religiją. Vakarų pasaulyje taip pat yra daug religinių organizacijų, kurios atlieka pavojingų teroro aktų. Tai nereiškia, kad mes esame už Daeš. Ekstremizmas yra kaip narkotikas, bet su juo jį neįmanom kariauti ugnimi – reikia jį apsupti ir numalšinti parodant gerąjį islamo veidą, kuris yra visiškai priešingas tam, ką demonstruoja Daeš. Islamo tapatinimas su Daeš ir terorizmu būtų labai didelė neteisybė islamo atžvilgiu. Išryškintas gerasis islamo paveikslas apribos Daeš galią. Tai vienintelis būdas apsupti Daeš ir numalšinti jo grėsmę.

Visos religijos moko gėrio, vis dėlto atsiranda radikalų ir Libane. Kokios yra to ekstremizmo priežastys, ir kaip fanatizmas atsiranda Libane? Ar tai mečečių imamų darbas?

Pagrindinis ekstremistų šaltinis yra kalėjimai, kai į juos pasodina nekaltus žmones. Tuose kalėjimuose įdarbinti ideologai, kurie plauna smegenis tiems žmonėms, kad išėję į laisvę visiems atkeršytų. Išėję į laisvę nukentėjusieji tikrai būna labai pikti ant viso pasaulio, nes kalėjimuose su jais blogai elgiamasi. Tas dalykas naudingas mūsų korumpuotiems vadovams ir Vakarų šalims, kad jos turėtų dingstį ir toliau kariauti mūsų šalyse. Jie prisidengia tuo, kad mūsų regione naikina ekstremistus.

Mes turime labai svarbių faktinių įrodymų, kad tai vyksta, ir bandėme pateikti programas kalėjimų sistemai, kad jiems padėtume, bet nė vienas nesutiko. Mūsų niekas neklausė, nors kreipėmės į valdžios institucijas, siūlėme pagalbą, jog galime kalėjime bendrauti su žmonėmis, kad jie teisingai suprastų islamą ir netaptų radikalais. Greičiausiai valdžia nenori spręsti tos problemos, nes ją būtų galima išspręsti labai lengvai.

Dėl Daeš nusikaltimų atsirado nusistatymas, kad sunitai yra ekstremistai, o šiitai – ne. Mes atrodome lyg būtume ekstremistai, nors šiitai yra daug radikalesni už mus. Jie turi labai tamsių užmojų, bet tapo pagrindiniais Vakarų pasaulio sąjungininkais, kad pastarieji galėtų įvykdyti savo tikslus mūsų regione. Viskas nuėjo taip toli, kad Irano prezidentas su savo ilga barzda ir drabužiais gali dalyvauti JT susitikimuose, bet jeigu koks šeichas sunitas pasirodo viešumoje su barzda ir tradiciniu kostiumu, jį jau laiko teroristu.

Siekiama neleisti tikrajam islamo balsui skambėti Vakarų pasaulyje. Galiu šimtu procentų užtikrinti, kad nenorime prievarta įtraukti vakariečių į islamą, priešingai, mes norime parodyti, kokia išties yra mūsų religija. Mes turime ką pasiūlyti, bet per prievartą nieko nebrukame.

Ar islamo pasaulis gali ką nors padaryti pats, kad tas ekstremizmas sunyktų?

Buvome susitikę su JT atstovais, žmogaus teisių organizacijomis ir Raudonojo Kryžiaus vyriausiuoju komisaru bei paprašėme juos apibūdinti žmogaus situaciją islamo pasaulyje: ar jis apsaugotas nuo kraujo praliejimo, ar jų moterys ir vaikai yra saugūs? Kodėl Vakarų pasaulis iki šiol nekreipia dėmesio, kad Sirijos režimas ir Asadas pažeidžia tarptautinius JT nutarimus, naudodamas cheminius ginklus prieš savo žmones, įkalindamas vaikus, moteris. Dešimtys tūkstančių moterų sėdi kalėjime ir gimdo prievartautojų vaikus. Tačiau ką tada darė Jungtinių Tautų organizacija ir žmogaus teisių gynėjai?

Taip, Daeš padarė didžiulių nusikaltimų, žudė ir degino žmones, skaičiai visiems žinomi. Mes kartojome, kad islamas to nemoko daryti. Tačiau Vakarų pasaulis leidžia Assadui šaudyti į savo žmones, todėl vertiname, kad Vakarai yra tokie patys kaip Daeš.

Ar atkūrėte po pilietinio karo iširusius musulmonų ir krikščionių tarpusavio santykius?

Didžiausia karo nauda buvo ta, kad pradėjome geriau vieni kitus pažinti. Po karo krikščionys ir musulmonai pradėjo susitikti dažniau nei bet kada anksčiau, nes manome, jog religija stabdo karus. O atitolimas nuo religijos juos pagimdo. Manipuliavimas žmogumi religiniu pagrindu gali sukurstyti karus, bet to išvengiama pristatant tikrąjį religijos mokymą. Kaip sako mūsų pranašas, kiekviena religija neša taiką. Kiekvienas prie Dievo besiartinantis žmogus artės ir prie kito žmogaus.

Kai mūsų „Taikos“ mečetė buvo susprogdinta, krikščionių metropolitai mus aplankė ir pasiteiravo, kokios reikia pagalbos. Jautėme didelį krikščionių palaikymą.

Ar galite papasakoti, kodėl 2013 m. nutiko jūsų minėtas sprogimas?

Tas įvyko dėl to, kad esame prieš Sirijos režimą ir iki galo palaikome sukilėlius. Buvome nubausti už tai, kad niekaip nesutinkame su tuo, kas darosi. Nepritariame ir nesutinkame su tuo, kad nekalti žmonės sprogdinami per Vyriausybės pajėgų oro atakas. Niekada nepasigailėsiu, kad priėmiau tokį sprendimą ir garsiai kalbėjau prieš Basharo režimą. Sakydavau tai garsiai, nes negaliu tylėti matydamas, kiek daug žmonių žūsta. Negalima bausti visos šalies dėl to, kad kažkoks vaikas užrašė ant sienos: Mes nenorime tavęs, Basharai. Eisime su sukilėliais iki galo, kad jie taptų laisvi nuo tokio baisaus režimo.

Mūsų „Taikos“ mečetėje žuvo 54 žmonės, o dar 900 buvo sužeisti. Vien dėl to, kad aš pasisakiau esantis prieš savo žmones žudantį Sirijos režimą, kuris žudo žmones fanatikai padėjo bombą ir nužudė tiek nekaltų žmonių.

Kaip padedate pabėgėliams?

Visada dirbame kartu su krikščionimis, bandome kažkuo padėti, bet ši našta yra daug didesnė už mūsų galimybes. Valstybė nepajėgi pasirūpinti savo piliečiais, o ką jau kalbėti apie 1,5 mln. sirų. Tokia situacija pavojinga, nes gali pagimdyti daug ekstremistų tarp pabėgėlių. Jie tampa labai lengvu kąsneliu ekstremistams ir smegenų plovėjams.

Kodėl europiečiai turėtų priimti pabėgėlius, kai jiems kultūriškai artimesnės arabų šalys nepriima?

Arabų šalyse nėra įgyvendinamos žmogaus teisės. Noriu pasakyti dar šį tą svarbesnio. Kai tik atsirado islamas, kai patys arabai vargindavo kitus arabus musulmonus, kai kurie musulmonai pasirinko prisiglausti ne pas kitus musulmonus, o pas krikščionį Etiopijos karalių, kurio šalyje klestėjo teisingumas. Pats mūsų pranašas Mohametas savo žmonėms pasakė: Važiuokite pas Etiopijos karalių, kuris yra krikščionis, bet teisingas žmogus ir neskriaus jūsų. Žmonės vyksta į Europą todėl, kad čia gerbiamos žmogaus teisės, o arabų kraštuose niekas nekreipia dėmesio į žmogų ir teisingumą.

Labai norėčiau, kad juos pasiektų mūsų skausmas. Kaip paprastas musulmonas manau, kad žmogus turi būti gerbiamas žemėje, ir dėl to labai tikiuosi, kad vakariečiai nebus priklausomi nuo medijų ir netaikys žmonėms dvejopų standartų, lyg kitokie nei jie neturėtų vertės. Nesvarbu, kaip žmogus apsirengęs, kokie jo įsitikinimai, nes žmogus yra šventas visose religijose.

Kaip čia yra, kad tokiose religingose arabų valstybėse žmogaus teisės artimos nuliui? Kaip taip gali būti?

Mes neturime nė vienos valstybės, kuri būtų pritaikiusi islamo nuostatus. Yra tokių, kurios tik deklaruoja islamiškumą. Pats islamas yra teisingumas, jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik vadinasi islamiškomis valstybėmis, tačiau nekreipia dėmesio į jo nuostatus. Tai tik deklaracijos. Svarbiausias dalykas islame yra teisingumas.

Parengė Monika Midverytė OFS