Šiemet rugpjūčio 2 d. švenčiamas Porciunkulės atlaidų 800 metų jubiliejus. Ta proga bendromis Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ir „Katalikų pasaulio leidinių“ pastangomis išleista Benedikto XVI knygelė „Asyžiaus malonė“. Apie knygelę ir pačius atlaidus pasakoja Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras Algirdas Malakauskis OFM.

Šiuo metu yra tikrai lengva dažnai pelnyti visuotinius atlaidus. Tą galima padaryti ir savo parapijoje, ir nuvykus į įvairias šventoves, o šiemet ir perėjus per Gailestingumo duris. Kuo Porciunkulės atlaidai buvo tokie revoliucingi šv. Pranciškaus gyvenimo laikotarpiu?

Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad bendromis Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ir „Katalikų pasaulio leidinių“ pastangomis Porciunkulės atlaidų 800 metų jubiliejaus proga pavyko išleisti Benedikto XVI knygelę „Asyžiaus malonė“. Joje vienas garsiausių pastarųjų šimtmečių teologų aprašo šią atlaidų malonę. Knygelėje popiežius Benediktas XVI kaip tik ir pastebi, kad atlaidų malonė, kurią šv. Pranciškus Asyžietis 1216 m. išprašė iš tuometinio popiežiaus Honorijaus III, buvo labai netikėtas ir revoliucingas dalykas.

Iki XIII amžiaus žmonės, norėdami pelnyti atlaidus, turėdavo atlikti didžiulį egzistencinį atgailos veiksmą – ilgą ir pavojingą piligriminę kelionę į Jeruzalę, Romą arba Santjago de Compostelą. Savaime suprantama, kad tuo metu žmonės keliaudavo pėsčiomis, todėl turėdavo pašvęsti ištisus metus arba dvejus šiai piligrimystei. Tai kainavo didelius pinigus, o pakeliui tykojo plėšikai bei stichinės nelaimės. Žmogus, nusprendęs atlikti tokią atgailą, rizikavo savo gyvybe.

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

Kadangi šv. Pranciškus troško būti mažiausiųjų draugu ir pastebėti menką, suvargusį ir ligotą žmogų, jis iš popiežiaus stengėsi išrūpinti malonę, kad paprastam žmogui nereikėtų toli keliauti ir atlikti ypatingo gyvenimo žygdarbio norint pelnyti atlaidus. Jis troško, kad tuos pačius atlaidus tikintieji pelnytų atkeliavę į mažytę šalimais Asyžiaus esančią Porciunkulės bažnytėlę. Popiežius atsižvelgė į jo prašymą ir pirmą kartą atlaidai buvo suteikti būtent 1216 m. rugpjūčio 2 dieną – prieš 800 metų.

Knygelėje aprašytas šv. Pranciškaus regėjimas, paskatinęs jį nueiti pas popiežių Honorijų III. Tame regėjime jis matė Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją, kurie leido Pranciškui prašyti, ko trokšta jo širdis. Šventasis paprašė būtent atlaidų malonės Porciunkulės bažnytėlėje, tituluotoje Marijos, Angelų Karalienės, garbei. Ką šis atlaidų išprašymas ir jų skyrimas Marijos garbei kalba apie pranciškoniškąjį dvasingumą?

Popiežius Benediktas savo knygelėje rašo, kad Marija visada arti Jėzaus, arti Bažnyčios, yra jos Motina. Mes einame pas Jėzų užtariami Marijos. Šv. Pranciškui Marija buvo jo tikėjimo kelrodė žvaigždė ir Motina. Nuo pat pirmųjų Mažesniųjų brolių ordino įsikūrimo akimirkų, Marija buvo brolių globėja. Pirmoji brolių bendruomenė kaip tik ir gyveno Porciunkulės bažnytėlėje.

Marija yra pirmoji, atsivėrusi malonei, ištarusi malonei „Taip“. Šv. Pranciškus iš Marijos pavyzdžio sėmėsi jėgų kasdien tarti „taip“ Dievo malonei ir būtent dėl šio atvirumo Dievo Dvasiai sugebėjo sukurti visiškai naują evangelinį judėjimą, atgaivinusį Bažnyčią ir parodžiusį visuomenei Dievo gerumą. Vėliau toji apaštalinė bendruomenė tapo vienuoliniu ordinu.

Ar galėtume sakyti, kad atlaidų malonės gavimas buvo šv. Pranciškaus atgailos gyvenimo apvainikavimas? Juk visą savo gyvenimą Asyžiaus neturtėlis skelbė atgailą ir susitaikinimą su Dievu?

Popiežius Benediktas cituoja šv. Pranciškų, kuris prašydamas suteikti atlaidų malonę sakė: „Trokštu jus visus nuvesti į rojų!”. Šv. Pranciškus troško, kad kuo daugiau žmonių patirtų tai, ką jis pats patyrė – begalinę Dievo meilę, gailestingumą ir gerumą.

Nuodėmė neišvengiamai atskiria žmogų nuo Dievo. Nors per atgailos sakramentą Dievas atleidžia nuodėmes, tačiau jų pasekmės lieka ir sujaukia santykį su Dievu, kitais žmonėmis bei visa kūrinija. Todėl Pranciškus be galo troško, kad visa tai būtų išdildyta, panaikinta, kad nebebūtų jokių kliūčių Dievo malonei ir gailestingumui. Todėl jis prašė, kad atlaidų malonė būtų išlieta ant dar daugiau žmonių.

Ar gražus sutapimas, ar iš anksto numatytas popiežiaus Pranciškaus sumanymas, kad Ypatingasis gailestingumo jubiliejus sutapo su Porciunkulės atlaidų 800 metų sukaktimi. Tai atrodo kaip Šventosios Dvasios vedimas, kad po 800 metų vėl iš naujo atveriamos malonės durys.

Manau, kad atsitiktinumų nebūna, popiežius yra išmintingas žmogus ir nebūtų tapęs Šventuoju Tėvu, jeigu neturėtų įžvalgumo dovanos. Kadangi popiežius pasirinko Pranciškaus vardą, manau, jog šie dalykai artimai susiję. Kaip prieš aštuonis šimtmečius Asyžiaus malonė tapo prieinama eiliniams žmonėms, taip ir šių laikų Pranciškus iš savo spontaniškos, mylinčios ir laužančios bet kokius barjerus prigimties trokšta, kad kuo daugiau žmonių patirtų Dievo gailestingumą bei susitaikytų su Dievu.

Galbūt vartydamas šv. Pranciškaus Asyžiečio raštus jis rado šią datą ir popiežiui toptelėjo mintis: kodėlgi šiais metais nepaskelbus Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus?

Ar į susitaikymą su Dievu ir vienas kitu kviečiantis Porciunkulės atlaidų jubiliejus skatina Pirmojo ordino brolius – mažesniuosius brolius, konventualus ir kapucinus – sugrįžti į vienybę?

Žingsnis po žingsnio tai vyksta ir vienas iš tokių regimų ženklų yra bendro pranciškoniško universiteto įkūrimas Romoje. Jis turėtų pradėti veikti jau kitąmet.

2017 m. sukanka 500 metų nuo kitos, ne tokios gražios datos pranciškonų istorijoje – prieš penkis šimtmečius popiežius išleido bulę pranciškonams „Ite vos“ („Eikite sau“), kuria atskyrė pranciškonų ordiną į konventualus ir observantus. Taigi prabėgus pusei tūkstantmečio įvyks simbolinis susivienijimo gestas – mažesnieji broliai, konventualai ir kapucinai atidarys vieną bendrą universitetą. Broliai gyvens po vienu stogu ir visi kartu studijuos pranciškonišką intelektualinę tradiciją. Taip po truputį skirtingos Pirmojo ordino atšakos judės susijungimo link. Apie šį susijungimą broliams ne kartą kalbėjo ir popiežius Pranciškus.

Kalbino Monika Midverytė OFS