Evgenios Levin nuotrauka

Terorizmui pralaimi ne tik Prancūzija ir Vokietija. Kovoje dėl valdžios ir žiniasklaidos dėmesio terorizmo grėsmei pralaimi ir kita problema, kuri iš dalies yra karų ir terorizmo sukėlėja. Bėda ta, kad toji pasaulinė problema neturi tam tikrų žiniasklaidai reikalingų savybių ir dėl to lieka nepatraukli.

Dar 2014 m. spalį Pentagonas paviešino ataskaitą, kurioje teigiama, kad klimato kaita didina karinių konfliktų riziką bei terorizmo proveržį. Pentagonas rašė: „Klimato kaitos padariniai gali sukelti nestabilumą kitose šalyse dėl sumažėjusių maisto ir gėlo vandens resursų, sugriautų infrastruktūrų, plintančių ligų. Dėl klimato kaitos daug žmonių turi palikti savo namus, o tai sukelia masinę migraciją, sutrikdo prekybinę veiklą, elektros energijos prieinamumą. Šie padariniai gali pakirsti ir taip silpnas kai kurių šalių vyriausybes bei sukelti didelių sunkumų dabar stabiliai dirbančioms vyriausybėms, kurios pradės varžytis tarpusavyje dėl ribotų išteklių. Šios valdymo spragos gali atverti kelią ekstremistinėms ideologijoms bei paskatinti terorizmą.“ Ši prieš pusantrų metų išviešinta prognozė pildosi žodis žodin. Ji jau yra tapusi skaudžia šiandiene pasaulio ir Europos realybe.

Po tragiškų įvykių Paryžiuje, Briuselyje, Ankaroje, Nicoje, Miunchene ir kitur, žiniasklaidoje pasipila komentarai ir svarstymai, kaip spręsti terorizmo ir masinės migracijos problemas, keliančias grėsmę visos Europos saugumui. Po pasikartojančių nelaimių grįžtama prie minties, kad veikiama per lėtai, Europos Sąjungos narių saugumo tarnybos per vangiai bendradarbiauja tarpusavyje. Nesaugumo jausmas šalyse piktina piliečius ir drebina valdančiųjų kėdes, kuriuos pakeičia radikalesnius sprendimus siūlantys kraštutiniai kairieji ir dešinieji. Didžioji Britanija jaučiasi saugesnė atsiskyrusi nuo ES ir svetimšalių srauto.

Kalbama, kad reikia griežtinti migracijos politiką, aktyviau tarpvalstybiniu lygiu dalintis saugumo struktūrų turima informacija, kuo greičiau spręsti konfliktą Sirijoje. Tačiau apie problemų priežasčių šalinimą ir jų ryšį su klimato kaita kalbama mažai.

Pagal naujausią Potsdamo Klimato kaitos poveikio instituto ataskaitą, kad nuo 1980-ųjų metų 23 proc. smurto proveržių tarp skirtingų etninių grupių buvo susiję su klimato nelaimėmis. „Ginkluoti konfliktai yra viena iš didžiausių grėsmių žmonėms, vienus nužudanti, o kitus priverčianti palikti savo namus ir emigruoti, – the Guardian sakė Potsdamo instituto direktorius profesorius Johnas Schellnhuberis. – Klimato katastrofų ir etninių įtampų mišinys tampa sprogstamu užtaisu“, – sakė jis. „Žmonės spekuliuodavo apie klimato kaitos ryšius su kariniais konfliktais: vieni sako taip, kiti – ne. Tačiau mes radome labai tvirtą ryšį“, – sakė mokslininkas.

Šis naujas tyrimas kaip jautriausias vietas nurodo regionus, iš kurių jau dabar plūsta tūkstančiai pabėgėlių: „Tai turi didelę reikšmę ateities saugumo politikai, kadangi keletas iš konfliktiškiausių pasaulio regionų, tokių kaip šiaurės ir centrinė Afrika bei vidurinioji Azija, yra išskirtinai jautrūs klimato kaitos pokyčiams ir pasižymi etniniu susiskaldymu“, – tvirtina išsamią analizę atlikę mokslininkai.

Tad galvojant, kaip įveikti terorizmo grėsmes ir migracijos krizę, reikėtų lygiagrečiai mąstyti ir apie tai, kaip dar labiau neapsunkinti padėties – t. y. kaip kovoti su klimato kaita, stimuliuojančia šiuos ydingus procesus. Nors lig šiol net 179 valstybės pasirašė Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, tačiau jam įsigalioti būtina, kad bent 55 šalys, atsakingos už mažiausiai 55 proc. pasaulinių anglies dioksido emisijų, ratifikuotų susitarimą ir pasiūlytų savo indėlį. Iki liepos 27 dienos tą buvo padariusios tik 20 valstybių, atsakingų už viso labo 0.4 proc. pasaulinių CO2 emisijų.

Tuo tarpu 2014-ieji ir 2015-ieji kalendoriniai metai buvo karščiausi per pusantro šimto metų, kada buvo pradėta matuoti vidutinė planetos temperatūra. Beveik nėra abejonių, kad 2016 m. sumuš praėjusiųjų karščio rekordą. Alinančios sauros vienuose regionuose ir potvyniai kituose mažina maisto saugumą ir didina priverstinės migracijos bei konfliktų riziką. Jungtinių Tautų „Pasaulinė maisto saugumo programa“ sudarė žemėlapį, kuriame rodomas klimato kaitos poveikis maisto saugumui. Pažeidžiamiausiomis šalimis laikomos Afrikos valstybės: Nigeris, Čadas, Mauritanija, Somalis, Namibija, Kongo Demokratinė Respublika. Jų piliečiai artimiausiu metu gali ženkliai papildyti pabėgėlių gretas.

Tačiau klimato kaitos problema, nusinešanti ne mažiau gyvybių nei teroristiniai išpuoliai, pralaimi kovą dėl žiniasklaidos dėmesio. Tam yra keletas konkrečių priežasčių. Visų pirma dėl reitingų kovojančioms žiniasklaidos priemonėms reikia staigaus šoko: žmonių sąmones sukrečiančių įvykių, staigių mirčių, kurių vaizdai užtvindo socialinius tinklus ir staigia pakelia žiniasklaidos reitingus. Kitaip tariant – stiprių trumpalaikių impulsų, nes ilgalaikiai dirgikliai nebejaudina naujus pojūčius vis gaudančių žmonių. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į keletą pastarųjų metų įvykių. Maidanas ir perversmas Ukrainoje buvo visiškai užkariavęs Lietuvos žiniasklaidos priemonių ir žmonių dėmesį. Karas Ukrainoje čia buvo stebimas atidžiau nei Vakaruose. Tačiau laikui bėgant Ukrainos krizė nugrimzdo į bendrą naujienų srautą, o podiumą užleido migracijos krizei, terorizmui ir kitoms aktualijoms. Kažkada žiniasklaidos priemonės mirgėjo reportažų apie Graikijos finansinę krizę, o po kurio laiko staiga tapo tylu: aktualijos galiojimo terminas baigėsi. Ilgalaikės problemos atsibosta, nebepatraukia dėmesio, apsipratus su jomis atrodo, lyg jos būtų nustojusios egzistuoti. Panašiai ir prastėjanti planetos būklė kasmet paveikia šimtus tūkstančių žmonių, tačiau išsitęsusi laike problema tartum išblanksta, praranda savo „sprogstamąją galią“ ir įdomumą.

Antra, nėra atpirkimo ožio. Įvykus vienam ar kitam teroristiniam išpuoliui, žaibiškai pradedama analizuoti teroristų tapatybė, jų gyvenimas, artimieji. Įpykusios visuomenės teismui pateikiamos nusikaltėlių nuotraukos, skausmą ir pyktį galima išlieti komentarais. Svarstant klimato kaitos klausimą vieno ar kelių kaltųjų nėra. Iš dalies kalti yra visi, kitaip tariant – niekas. Šis temos diskusijose galima be galo badyti pirštais vieni į kitus. Toks kaltųjų nebuvimas vėlgi nepatraukia atpirkimo ožius medžiojančių žiniasklaidos priemonių.

Tad baigiant apie kovas (gana jau tų karų) norėtųsi, kad Europos saugumo politika, migracijos iššūkiai ir klimato kaita nebebūtų svarstomi kaip tarpusavyje nesusiję klausimai, konkuruojantys dėl pasaulio lyderių ir žiniasklaidos dėmesio. „Apie globalinį atšilimą pagalvosime neutralizavę teroristus“ neturėtų būti profesionalių politikų prieiga. Kol nebus kompleksinio požiūrio į problemas, jos tik gilės. Tad sprendimų, kaip kovoti su terorizmu ir kitais Europos iššūkiais, yra, tačiau reikia ištiso priemonių paketo, kuriame būtų ir didesnis dėmesys planetos klimato stabilizavimui.

Monika Midverytė OFS