Justinas Švėgžda – vaikinas, kurį švietimo ir mokslo ministrė pakvietė susitikti, kai jo laiškas, kuriame išdėstė savo sprendimo nutraukti ekonomikos studijas Vilniaus universitete motyvus, pasklido viešoje erdvėje.  Justinas iki vasaros darbavosi Danijoje, o nuo rudens ten pradės Verslo ir politikos bakalauro studijas. Neskubėkite teisti – Justinas tikina savo ateitį matantis tik Lietuvoje, nes tai vienintelis žemės kampelis, kuriame jaučiasi savas. Būtent čia jis planuoja panaudoti savo talentus ir žinias.

Justinas prisimena, jog susitikimas su švietimo ir mokslo ministre nebuvo pats maloniausias – ministrė jo klausė, kam reikėjo kelti tokį skandalą, ir netgi aiškiai leido suprasti, jog laiško nevertina rimtai. Anot jos, vaikinas tik siekia išgarsėti. Tačiau Justinas tvirtina, kad nuoširdžiai buvo šokiruotas prasta aukštojo mokslo kokybe ir tikėjosi, jog laiške išdėstytos mintys pasieks ne tik ministrę, bet ir kitus atsakingus žmones, bei šiuo klausimu susirūpinusią visuomenės dalį. „Gal jau galime, galų gale, kažko imtis?“, – susirūpinimo neslepia Justinas.

Su Justinu kalbamės apie tai, kas jį labiausiai mūsų aukštojo mokslo sistemoje liūdina, kodėl jį suviliojo studijos Danijoje, apie pasiryžimą grįžti dirbti Lietuvai ir įsitikinimą, kad viskas Lietuvoje nėra taip jau blogai, kaip kartais norima įtikinti.

Kas tave labiausiai nuvylė ir privertė po trijų mėnesių nutraukti studijas?

Nebuvau pirmasis – po kelių savaičių jas nutraukę jau buvo bent keliolika mano bendramokslių. Nors mūsų kursas didelis – priima į šią programą apie du šimtus studentų, – tačiau nusivylusių mokslo kokybe tikrai daug.

Justinas Švėgžda

Man labai nepatiko daugelio dėstytojų požiūris nei į studentus, nei į pačias studijas. Pavyzdžiui, matematikos dėstytojas ant lentos rašydavo su siaubingom rašybos klaidom. Manau, kad to geriausiame Lietuvoje pripažįstamame universitete neturėtų būti.

Be to, mano nuomone, visiškai nereikalingas tų bendrų dalykų mokymasis, pavyzdžiui, filosofijos ar kirčiavimo – gimtosios kalbos mokėjimas yra svarbus dalykas kiekvienos profesijos atstovui, tačiau nemanau, kad kirčiuočių „iškalimas“ padeda tapti geresniu ekonomistu. Pritarčiau šių dalykų mokymuisi tik su viena sąlyga – kad jie būtų pritaikyti tos srities studijoms. Pavyzdžiui, Adamo Smitho, vadinamo ekonomikos tėvo, garsusis veikalas apie ekonomiką – kodėl pasirenkama nagrinėti Aristotelio, o ne jo veikalus? Kalbos kultūros paskaita taip pat galėtų būti vertinga, jei joje būsimi ekonomistai galėtų išmokti to, kas susiję su jų profesija, o ne tai, kaip kirčiuoti Lietuvos vietovardžius ar gyvūnų rūšis...

Mano nuomone, visiškai nereikalingas tų bendrų dalykų mokymasis, pavyzdžiui, filosofijos ar kirčiavimo – gimtosios kalbos mokėjimas yra svarbus dalykas kiekvienos profesijos atstovui, tačiau nemanau, kad kirčiuočių „iškalimas“ padeda tapti geresniu ekonomistu.

Aš tiesiog pasigedau profesionalumo. Jeigu toks atsainus požiūris Vilniaus universitete, kas vyksta kitose aukštojo mokslo įstaigose? Baisu ir pagalvoti. Skaičiau, kad yra universitetų, kurie priima abiturientus, turinčius 0,45, o į kolegijas – vos 0,35 konkursinį balą. Ir tai vyko dar praėjusiais metais. Juk tokį balą gali turėti neišlaikęs nė vieno valstybinio egzamino – užtektų vos vieno mokyklinio. Gerai, kad dabar žada bent 2 konkursinį balą, nors tokia riba aukštajai mokyklai taip pat, mano nuomone, yra apgailėtina...

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, 84% visų Lietuvos abiturientų, pateikusių paraiškas universitetams, įstoja. 44% dėstytojų mano, kad studentai įstoja į universitą pasiruošę blogai arba labai blogai. Tai reiškia, kad didelė dalis iš tų, kurie įstoja į universitetus, yra prastai išlaikę egzaminus.

Ar turi idėjų, ko būtų galima imtis, kad situacija pasikeistų?

Visų pirma visiškai pritariu minčiai, kad Lietuvoje turime per daug aukštųjų mokyklų. Šiuo metu – net 45. Bet studentų juk kasmet mažėja, ir tendencija, panašu, nesikeis, nes gimstamumo kreivė taip pat tyrimų diagramose leidžiasi žemyn.

Lietuvoje į universitetus priimami „skaičiukai“ – be egzaminų ir olimpiadų rezultatų apie mus aukštoji mokykla realiai daugiau nieko nežino, net neturi galimybės pažinti kaip asmenybių, sužinoti mūsų motyvaciją, nusiteikimą, tikslus ir kt.

Pamenu, vienas pirmųjų dabartinės švietimo ir mokslo ministrės pareiškimas buvo, kad ji nenori būti ta ministrė, kuri uždaro mokyklas ir universitetus „mirtininkus“ – kad ir Šiaulių universitetą ar Mykolo Riomerio universitetą, o būtent jie šiemet gavo daugiausia tikslinio finansavimo studijoms skirtų lėšų (daugiausiai gavo MRU, antroje vietoje ASU, trecioje LEU, ketvirtoje ŠU). Mykolo Riomerio universitetas gavo šimtą valstybės finansuojamų vietų, o Vilniaus universitetas – vos dešimt! Tai tikrai labai stebina, nes tokius universitetus galime vadinti merdinčiais. Ko tuomet galime tikėtis iš ministrės, kai ji atvirai sako, jog darys viską, kad tik nereikėtų uždaryti universitetų, kad ir kokia prasta situacija būtų? MOSTA yra apskaičiavęs, kad pagal mokyklas baigiančių abiturientų skaičių Lietuvai pakaktų keturių–penkių universitetų, o mes turime keturiolika.

Vienintelė galimybė, manau, yra universitetų jungimasis. Jei geriausi šalies universitetai susijungtų su kolegijomis ar su tais universitetais, kurie nebesurenka pakankamai studentų, ir vis lieka paskutinėse reitingų vietose, manau, būtų galima kelti mokslo kokybę ir toms aukštosioms mokykloms, kuriose ji yra prastesnė, pasitempti ir tapti gerų universitetų padaliniais.

MOSTA yra apskaičiavęs, kad pagal mokyklas baigiančių abiturientų skaičių Lietuvai pakaktų keturių universitetų, o mes turime keturiolika.

Be to, būtų puiku, jei geriausi universitetai turėtų savo padalinius ne tik Vilniuje ar Kaune, o ir kituose Lietuvos miestuose, nes, būkim atviri, nemažai daliai studentų studijos ir gyvenimas sostinėje tampa nemenku finansiniu iššūkiu ir jiems patiems, ir šeimai.

Žinoma, universitetas, kuris dėl įvairių priežasčių nebepritraukia studentų, pakeitus pavadinimą, prijungus jį prie Vilniaus ar kito universiteto, nepasikeis savaime – reikia, kad jis taptų to universiteto padaliniu su aukštesniais reikalavimais, patobulintomis programomis, aukštesnės kvalifikacijos dėstytojais ir pan. Pavyzdžiui, Šiaulių universitete studentų skaičius per pastaruosius aštuonerius metus sumažėjo beveik keturis kartus (buvo 11, 8 tūkst., praėjusiais metais – 2,9 tūkst.). Negalima tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai, nes taip nėra. Skirdami papildomų valstybės finansuojamų vietų, kaip kad daroma dabar, situacijos nepakeisime, nes kita jų išlikimo strategijos dalis – studentų su mažu stojamuoju balu priėmimas, o tai lemia prastų specialistų gretų didėjimą. Be to, būtent šios aukštosios mokyklos ir priešinasi stojamojo balo įvedimui, nes žino, kad taip išauš jų „paskutinioji“. Ši problema liečia mus visus, ne tik tuos absolventus, kurie paskui neranda darbo.

Skirdami papildomų valstybės finansuojamų vietų, kaip kad daroma dabar, situacijos nepakeisime, nes kita jų išlikimo strategijos dalis – studentų su mažu stojamuoju balu priėmimas, o tai lemia prastų specialistų gretų didėjimą.

Nuo rudens pradėsi Verslo ir politikos krypties studijas Danijoje. Praėjusių metų patirtis atbaidė nuo studijų Lietuvoje?

Iš tiesų visada svarsčiau apie tokias studijas, o praėjusiais metais, įstojęs į ekonomiką, norėjau tą įgyvendinti Lietuvoje, pasirinkdamas gretutines studijas, tačiau kai priėmiau sprendimą nutraukti studijų sutartį, išvažiavau dirbti į Daniją, o ten, sužinojęs apie tikrai puikias studentams sudaromas galimybes labai gerai vertinamuose universitetuose, nusprendžiau išnaudoti galimybę žinių pasisemti šioje šalyje.

Iš tiesų studijų programos Danijoje labai skiriasi nuo tų, kurias galime rinktis Lietuvoje. Pavyzdžiui, galima pasirinkti dvigubo bakalauro studijas, kurias baigus gauni dviejų krypčių bakalauro diplomą. Jei viskas pasiseks, aš taip pat gausiu verslo ir politikos mokslų bakalaurą. Studijos trunka trejus metus – vienus metus studijuosiu verslą, tuomet pusę metų atliksiu praktiką, kiti metai bus skirti politikos mokslams, o paskutiniai pusę metų – vėl praktika. Mano nuomone, tai idealios studijos – tokių ir ieškojau. Deja, Lietuvoje studentai tokių galimybių neturi.

Skirdami papildomų valstybės finansuojamų vietų, kaip kad daroma dabar, situacijos nepakeisime, nes kita jų išlikimo strategijos dalis – studentų su mažu stojamuoju balu priėmimas, o tai lemia prastų specialistų gretų didėjimą.

Apie Danijos aukštojo mokslo kokybę kalba ir tarptautiniai universitetų reitingai, kuriuose jie įsitaisę tikrai aukštose vietose. Stebina, kad šalis yra netgi mažesnė už Lietuvą, nors gyventojų ir daugiau, tačiau universitetų turi daug mažiau. Nors Europos Sąjungos šalių narių piliečiams ir bakalauro, ir magistro studijos yra nemokamos, įstoti tikrai nelengva – reikia motyvacinio laiško, rekomendacijos, organizuojamas motyvacinis pokalbis, taip pat kreipiamas didelis dėmesys į savanoriavimo patirtį ir pomėgius, talentus. O Lietuvoje į universitetus priimami „skaičiukai“ – be egzaminų ir olimpiadų rezultatų apie mus aukštoji mokykla realiai daugiau nieko nežino, net neturi galimybės pažinti kaip asmenybių, sužinoti mūsų motyvaciją, nusiteikimą, tikslus ir kt.

O ką dar turi omenyje sakydamas, kad studentams Danijoje sudaromos labai geros galimybės?

Jei dirbi dvylika valandų per savaitę, valstybė moka 1200 (ši suma yra jau kartu su atlyginimu, iš valstybes studentai gauna apie 840 euru, bet sudejus ir atlyginima iseina 1200 – 1300). O dvylika valandų per savaitę yra iš esmės labai nedaug – pakanka padirbėti savaitgaliais, nes viena darbo diena Danijoje trunka šešias valandas. Kiek teko girdėti, darbą savaitgaliams studentams susirasti tikrai nesunku, aišku, reikia parodyti iniciatyvą ir šiek tiek pasistengti.

Jei kritikavome, jei esame nepatenkinti tais, kurie dabar kuria, leidžia ir vykdo įstatymus, eikime ir atsakingai balsuodami išrinkime kitus žmones, kurių darbais mums leidžia jais pasitikėti.

Ar planuoji grįžti į Lietuvą?

Tikrai taip. Niekur kitur nesijaučiu toks savas, kaip Lietuvoje. Nenorėčiau kurti šeimos ir auginti savo vaikus ne Lietuvoje. Pats esu kaimo vaikas – į nieką nekeisčiau savo vaikystės, praleistos mažame miestelyje. Ten augdamas labai pamilau savo šalį ir čia gyvenančius žmones.

Mokiausi Janonio gimnazijoje, kuri yra viena geriausių Šiauliuose. Ją baigia daug gabių ir talentingų jaunuolių, geriausiais balais išlaiko egzaminus. Maždaug trečdalis mano bendraklasių išvažiavo studijuoti į gerus užsienio universitetus, tačiau daugelis planuoja grįžti, čia panaudoti savo žinias – kuriant savo šalį. Planai beveik mūsų visų tokie patys – įgyti gerą išsilavinimą ir grįžti į Lietuvą. Čia juk nėra taip blogai, kaip kad kartais mėginama įpiršti. Neseniai skaičiau, kad maždaug trečdalis vyresnių klasių moksleivių nesieja savo ateities su Lietuva – tokie skaičiai šokiruoja. Tie, kurie įstoja į gerus užsienio universtetus, yra talentingi ir gabūs – tokius žmones prarasti Lietuvai  yra labai blogai.

Maždaug trečdalis mano bendraklasių išvažiavo studijuoti į gerus užsienio universitetus, tačiau daugelis planuoja grįžti, čia panaudoti savo žinias – kuriant savo šalį.

Kaip manai, kas tokiam jaunų žmonių nusiteikimui turi daugiausiai įtakos? Artimieji, aplinka, mokykla, vieša erdvė?..

Manau, kad visa tai, ką išvardinai, tikrai turi įtakos, bet man atrodo, kad labai prisideda ir mūsų švietimo sistemos šlubavimas, pavyzdžiui, man visiškai nesuprantama, kaip gali trejus metus šalyje nevykti rotacija. Vadinasi, į valstybės nefinansuojamą vietą įstojęs studentas, susikaupęs ir gerai išlaikęs egzaminus, besimokantis geriau negu tas, už kurį moka valstybė, neturi galimybės būti įvertintas ir gauti kompensaciją ar valstybės finansavimą. Tai yra didžiulė demotyvacija. Taip pat ir prasta studijų kokybė – į universitetą Lietuvoje įstoti gali beveik visi. O kiek daug yra tokių studentų, kurie diplomą nusiperka?..

Galiausiai, kai kurie tėvai vaikams nuolat kartoja, kad jie neliktų Lietuvoje, nes čia viskas blogai – maži atlyginimai, viskas brangu ir t.t. O kritikuoti valdžią ir apskritai gyvenimą Lietuvoje yra tapę netgi tam tikra mada. Tai liūdina.

Kaip manai, kas padėtų mums didesniais žingsniais augti ir stiebtis aukštojo mokslo srityje?

Manau, kad mums labai trukdo baimė keistis ir eksperimentuoti. Pavyzdžiui, jungimas arba uždarymas tų universitetų, kurie nesurenka studentų į daugelį studijų programų, aukštesnio konkursinio balo įvedimas ir tikslinio studijų finansavimo skatinimas, manau, tikrai padėtų sparčiau situacijai gerėti.

Maždaug trečdalis vyresnių klasių moksleivių nesieja savo ateities su Lietuva – tokie skaičiai šokiruoja. Ttalentingus ir gabius žmones prarasti Lietuvai yra labai blogai.

Bet esu tikras, kad stipriems pokyčiams ir naujovėms yra reikalingi jaunos kartos lyderiai. O tam reikia dar šiek tiek laiko. Be to, nors mes esame tikra kritikų tauta – puikiai pastebime vieni kitų klaidas, kai reikia žodžius patvirtinti darbais, pritrūkstame ryžto. Pavyzdžiui, aktyvus dalyvavimas rinkimuose. Jei kritikavome, jei esame nepatenkinti tais, kurie dabar kuria, leidžia ir vykdo įstatymus, eikime ir atsakingai balsuodami išrinkime kitus žmones, kurių darbais mums leidžia jais pasitikėti.

Bet čia paliečiame dar vieną problemą – kiek mes mokyklose skiriame dėmesio pilietiškumo pamokoms? Aš net nepamenu, ką veikdavome tų pamokų metu... Pasisekė tiems, kurie auga pilietiškai aktyviose šeimose ir tėvai jiems perduoda žinias, tradicijas apie tai, kaip domėtis, kuo domėtis ir kodėl neužtenka tiesiog balsavimo biuletenyje pažymėti bet kokios partijos bet kokių sąrašo skaičiukų.

Neinvestuojame nei pakankamai lėšų, nei laiko į pamokų, veiklų ir įvairių užsiėmimų, patrauklių jaunimui, vykdymą, kad augtų pilietiškai aktyvūs ir sugebantys kritiškai mąstyti piliečiai. Įsivaizduokite, kokie aukšti reikalavimai iš žmonių būtų politikams, jei būtų įprasta sekti politikų pažadus ir jų darbus, skaityti ir analizuoti partijų programas, jų vizijas ir tikslus, pasidomėti jų nariais ir tai, ką jie gyvenime nuveikė prieš imdami į rankas valstybės vairą. Tikiu, kad būtų daug geresnė situacija ir nebūtų taip dažnai gėda dėl žmonių, kurie dabar atstovauja visai mūsų tautai.