Birželio pabaigoje švietimo ir mokslo ministrė pateikė Seimui naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją, kuri viešoje erdvėje netruko susilaukti kritikos, nes jokių konceptualių naujovių nesiūloma, tad realaus aukštojo mokslo kokybės gerėjimo tikėtis būtų naivu. Anot Lietuvos studentų sąjungos pirmininko Pauliaus Baltoko, jei pastaraisiais ketveriais metais profesinio mokslo srityje kažką ir buvo mėginama daryti, aukštajame moksle tvyrojo stagnacija ir nebuvo imtasi jokių konkrečių darbų, tad nedelsiant reikia kažko imtis.

Vis dėlto, ką siūlo naujoji Mokslo ir studijų įstatymo redakcija? Kokie pokyčiai būtų realūs aukštojo mokslo sistemoje, jei įstatymui būtų pritarta? Kalbamės su Pauliumi Baltoku, darbo grupės susitikimuose, rengiant įstatymą, atstovavusiu studentų bendruomenei.

Suderintas akademinių atostogų apibrėžimas – negi iki šiol tai nebuvo padaryta? Kas keičiasi ir kokia dabar bus tvarka?

Būtent – anksčiau daugelyje aukštųjų mokyklų ši nuostata buvo labai skirtinga – vienur akademinių atostogų išleisdavo be daktaro raštelio, kitur reikėdavo tiesiog stabdyti studijas. Trumpai tariant, kiekviena aukštoji mokykla prigalvodavo įvairiausių formų, ir kartais studentas netgi prarasdavo studijų finansavimą. Įsigaliojęs įstatymas leis kiekvienam studentui vieną kartą per studijų laikotarpį vieniems metams išeiti į akademines atostogas dėl asmeninių priežasčių. Žinoma, išlieka galimybė išeiti ilgesniam laikui dėl motinystės ar ligos.

Viena iš didesnių naujovių, kuriai įsitvirtinti tikriausiai reikės nemažai laiko, tai gerai besimokančio studento sąvokos apibrėžimas ir trys lygmenys, pagal kuriuos bus vertinamos studento žinios – puikus, tipinis ir slenkstinis. Ar šie lygmenys bus pritaikomi dabar egzistuojančiai dešimtbalei sistemai? Ką iš esmės šis sąvokos apibrėžimas keičia ir ar jis turės įtakos galimybei gauti studijų finansavimą ar stipendiją?

Bus trys lygmenys – puikus, tipinis ir slenkstinis. Pagrindinė mintis, kuriai tikrai reikės persilaužimo, yra ta, jog, visų pirma, dėstytojas pagal savo kompetenciją vertins, kuriame lygmenyje yra studentas, o paskui prie to lygmens bus prirašomas arba pažymys, arba raidės. Panašu, kad šiemet bus tik pažymiai, bet aukštosios mokyklos kalba, kad nuo kitų mokslo metų būtų galima jau pereiti prie raidžių: A, A+, B, B+ ir t.t. Kol kas nėra nutarta, kiek bus raidžių, tačiau, manau, kad bus A (puikus), B (tipinis) ir C (slenkstinis) su pliusais ir su minusais.

Paulius Baltokas

Tipinis studentas, pavyzdžiui, bus tas, kuris iš trijų ketvirtadalių dalykų, kuriuos mokosi, turės tipinius arba aukštesnius įvertinimus, o tą bus galima pasakyti pagal turimus kreditus. Ir, žinoma, geras studentas negali turėti akademinių skolų. O puikus studentas turės turėti keturis penktadalius puikių įvertinimų. Šie trys lygmenys yra aprašyti pagal užsienyje sutinkamas praktikas.

Įvedus šią vertinimo sistemą, pirmą kartą Lietuvoje išeisime iš svertinio koeficiento skaičiavimo. Kaip žinoma, nutikdavo taip, kad 0,1 balo nulemdavo, ar studentas turifinansuojama vietą, ar ne.

Ši gerai besimokančio studento sąvoka kilsteli kartelę. Finansavimą išlaikyti bus sunkiau, nes studentai nebeturės „dvidešimties procentų pagalvės“ nuo kurso vidurkio. Bet manome, kad ši sistema bus teisingesnė, nes ji labiau sulygina valstybės finansuojamose, tiek nefinansuojamose vietose studijuojančiųjų teises į nemokamą mokslą. Be to, ji turėtų sumažinti atskirtį tarp socialinių, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, nes ar tai yra matematika, ar technologijų dalykas, reikalaujamos kompetencijos yra tos pačios.

Gerai besimokančio studento sąvoka kilsteli kartelę. Finansavimą išlaikyti bus sunkiau, nes studentai nebeturės „dvidešimties procentų pagalvės“ nuo kurso vidurkio.

Buvo daug diskusijų, ką daryti su technologiniais mokslais, nes būtent juos studijuojant kartais nutinka, kad devyni studentai mokosi valstybės finansuojamose vietose, o vienas – nefinansuojamoje. Ir iš principo, tol, kol jie neturės skolų, jei nebus kam užimti jų krepšelio, jis liks pas studentą, kuris įstojo į valstybės finansuojamą vietą, tad buvo nuspręsta, kad jei nėra gero studento, besimokančio valstybės nefinansuojamoje vietoje (nėra kam užimti krepšelį), krepšelis vis tiek lieka studentui, net jei jis nepasiekia tipinio lygmens. Tai yra tam tikra pagalba studentams, nes, įstojus į technologinių mokslų mokslų studijų programas, po pirmo pusmečio vidurkis sumažėja, būna daug studentų, kurie tiesiog meta studijas, nes bijo, kad neturės galimybių susimokėti už studijas, o jos dažniausiai tikrai brangios.

Įstatymas įtvirtintų sutartis tarp valstybės ir universitetų, kai valstybė numato, kokių sričių specialistų reikia. Kokia jų reikšmė ir kaip jos būtų įgyvendinamos?

Mano nuomone, šios sutartys nereikalingos. Panašus formatas egzistavo iki kokių 2002-2003 metų, tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo pasiteisinęs, tad bus labai įdomu pamatyti, kaip apskritai tos sutartys bus sudarinėjamos. Pagal planą, sutartis tarp aukštosios mokyklos ir valstybės turėtų numatyti, kiek kokios srities specialistų gali paruošti ta aukštoji mokykla, taip pat, kokias studijų sritis ji gali vykdyti ir t.t. Iš kitos pusės, bijoma, kad šios sutartys gali tapti tam tiesiog politiniu įrankiu – pavyzdžiui, nesudėjus labai aiškių vienodų saugiklių visoms aukštosioms mokykloms, bus galima pasakyti, kad daugiau niekas negali ruošti pedagogų, tik Lietuvos edukologijos universitetas (LEU).

Pagal planą, sutartis tarp aukštosios mokyklos ir valstybės turėtų numatyti, kiek kokios srities specialistų gali paruošti ta aukštoji mokykla, taip pat, kokias studijų sritis ji gali vykdyti ir t.t.

Nesuprantu jų esmės, o kol kas man niekas apskritai nepaaiškino, kuo jos prisidės prie mokslo kokybės gerinimo. Visi tik kalba, kad štai, „pasirašysime ir bus viskas gerai“. Ką reiškia gerai? Vienintelis argumentas, kurį girdėjau, kad valstybė turės tam tikrą reikalingą informaciją – kiek kokios srities specialistų paruošia universitetai ir aukštesnių reikalavimų aukštosioms mokyklos kėlimas – tam tikro studentų skaičiaus įsidarbinimas per konkretų laiką ir pan. Viskas lyg ir skamba neblogai, tačiau esu įsitikinęs, kad tai galima padaryti ir be sutarties.

Tai tarsi didelė juoda šio įstatymo skylė, tačiau ji labai svarbi, o jos įtaka aukštajam mokslui priklausys nuo to, kas bus kitas ministras ir kaip jis naudosis šiuo įrankiu. Jei taip, kaip, pavyzdžiui, A. Pitrėnienė pasinaudojo tiksliniu finansavimu, nieko gero nereikėtų tikėtis, nes jis galų gale tapo valstybinių pinigų nuvedimu į universitetus per papildomą finansavimo eilutę. Idėjos, kad ateis verslas ir skirs savo finansų, nebeliko visai.

Tad yra labai daug pagrįstos baimės, mano supratimu, kad gali nutikti tas pats – norėdamas išsaugoti universitetą X, ministras laisvai galės tą padaryti sudarydamas jam palankias sąlygas, tačiau nebus jokių trukdžių ir jį uždaryti. Tai yra įrankis, kurio panaudojimas priklausys nuo vieno ar kelių žmonių, nes, deja, tai nėra aiškiais kriterijais pabrėžtas dalykas.

Naujasis įstatymas įtvirtins ne studijų programų, o studijų srities vertinimą. Ką tai reiškia?

Taip, remiantis naujuoju įstatymu, bus įvertinama visa studijų sritis, ir jei ji yra gera, aukštoji mokykla galės toje srityje organizuoti studijų programas, o jei neatitinka kriterijų – negalės, ir bus uždaromos visos programos. O vertins jas Studijų kokybės vertinimo centras, kuris turi tam tikrą savo metodiką. Mano požiūriu, tiesiog yra žiūrima, kad veiksmai biurokratiškai atitiktų dokumentus – pastaraisiais penkeriais metais vertino 1300 programų, uždarė 2–3 procentus, vadinasi, apie keturiasdešimt programų. Rodos, nėra žiūrima, kaip ta programa atrodo nacionaliniame kontekste – ar turi mažai, ar daug konkurencijos ir pan.

Remiantis naujuoju įstatymu, bus įvertinama visa studijų sritis, ir jei ji yra gera, aukštoji mokykla galės toje srityje organizuoti studijų programas, o jei neatitinka kriterijų – negalės, ir bus uždaromos visos programos.

Dar vienas siūlymas – universitetų jungimasis. Girdint, kokia yra kai kurių aukštųjų mokyklų situacija, akivaizdu, kad tai – vienintelė galimybė išlikti. Nors naujoje įstatymo redakcijoje tai dar tik siūloma ir valstybinės strategijos šiuo klausimu kol kas neturime, ką tik tapome keleto universitetų susijungimo iniciatyvos liudininkai. Kuo aukštųjų mokyklų jungimasis yra naudingas ir kaip reikėtų tai įgyvendinti, kad iš tiesų gerėtų aukštojo mokslo kokybė, o ne tik būtų įrankis išlikti aukštosioms mokykloms neuždarytoms?

Du susijungimai, kurie vyksta dabar, – Kauno technologijos (KTU) su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Vytauto Didžiojo (VDU) su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) – yra puikus valstybės strategijos nebuvimo universitetų jungimosi klausimu pavyzdys. Šie universitetai kalba apie absoliučiai skirtingus dalykus – KTU ir LSMU į priekį aiškiai kelia mokslą, tyrimus, mokslinį potencialą, tuo tarpu VDU ir LEU – pedagogų ruošimą. Vieni akcentuoja mokslą, o kiti – studijų procesą. Atrodo, kad tikslas yra tas pats, bet priemonės jam pasiekti – visiškai skirtingos.

Pamenu, ne kartą  minėjau, kad jeigu ir toliau bus palikta taip jungtis universitetams savanoriškai – kas ir su kuo ir kada sugalvoja – tai bus visiška netvarka. LSMU su KTU prašo 100 mln. eurų, o VDU su LEU prašo 1 mln. eurų.

Jungiant universitetus yra įmanoma sutaupyti milžiniškas sumas pinigų, o dabar tie pinigai naudojami neefektyviai, ir tai daroma dėl kelių priežasčių: studentų nuolat mažėja, o patalpų – nė kiek, vadinasi, logiška, kad kažkur yra tuščiai šildomos sienos. O sutaupius pinigus reikėtų juos tikslingai ir skirti, o mes to nepadarome.

Pamenu, ne kartą  minėjau, kad jeigu ir toliau bus palikta taip jungtis universitetams savanoriškai – kas ir su kuo ir kada sugalvoja – tai bus visiška netvarka.

MOSTA atliko tyrimą, kuris turėtų parodyti, kokia situacija iš tiesų yra aukštosiose mokyklose, nes kai kur tikrai pinigai byra tarsi pro rėtį – studentų sulaukia mažai ir vos gali išsilaikyti. Visuomenė turi žinoti, kiek kurioje aukštojoje mokykloje yra dėstytojų, studentų ir pan. Kai kur situacija tokia, kad universitetas priverstas žiemą išleisti dėstytoją atostogų, kad nereikėtų dvi savaites šildyti patalpų, nes nėra tam pinigų. Tai, manau, apie aukštosios mokyklos padėtį pasako tikrai daug – kai visi darbuotojai turi sukti galvą, kaip išsilaikyti, o ne apie mokslą, apie tai, kaip kelti mokslo ir dėstymo kokybę ir kitus svarbius dalykus.

Dar viena didžiulė mūsų problema – kad labai aiškiai nežinome, ko norime. Ir štai šie du universitetų jungimaisi siūlo dvi absoliučiai skirtingas kryptis. Viena komanda sako, kad didžiausią dėmesį kreips į mokslinius tyrimus, dėl to, jų nuomone, bus labai geros studijos, o kiti sako, kad sukurs pirmiau labai gerą studijų programą ir ruoš mokytojus. O kuris modelis valstybei yra reikalingesnis? Aš atsakymo į šį klausimą nežinau, nes kol kas, deja, bendro sutarimo ir neieškoma. Tad turime tokią pačią situaciją kaip ir su minimaliu balu – sakoma, kad įvesime jį ir viskas staiga taps labai gerai.

Ar jungimasis įmanomas tik tarp universitetų?

Na, Estijoje, pavyzdžiui, yra universitetai, kurie turi savo koledžus. Toje pačioje institucijoje yra universitetinės studijos – labai stiprios, aukšto lygio, taip pat ir koleginės, po kurių tuomet lengviau stoti į to pačio universiteto magistro studijas. Nereikėtų bijoti, kad sugrius mūsų aukštojo mokslo binarinė sistema. Mano supratimu, vienas vienetas gali organizuoti ir universitetines, ir kolegijų studijas. O gal net surasti ir dar geresnį variantą rezultatams siekti, pavyzdžiui, leisti kolegijų studentams naudotis laboratorijomis ir pan. Liūdna, kai du universitetai ar kolegijos, kuriuos skiria vos kelios gatvės, turi identiškas studijų programas, laboratorijas ir kt.

Jungiant universitetus yra įmanoma sutaupyti milžiniškas sumas pinigų, o dabar tie pinigai naudojami neefektyviai, ir tai daroma dėl kelių priežasčių: studentų nuolat mažėja, o patalpų – nė kiek, vadinasi, logiška, kad kažkur yra tuščiai šildomos sienos. 

Kritikuoji siūlymą įvesti minimalaus stojimo balą. Kodėl?

Nors pritariu minčiai, kad studentas, stodamas į aukštąją mokyklą, turi turėti minimalius gebėjimus, tačiau mane glumina, kad specialistai, ministrai, rektoriai – visi kalba apie tai, kad įvedus minimalų balą pagerės studijų kokybė. Aš esu įsitikinęs, kad to tikrai nebus vien dėl balo įvedimo. Jis gali būti kaip papildomas įrankis siekti kokybės gerėjimo. Man tai panašiau į moksleivių kaltinimą dėl prastos studijų kokybės, kai jis universitete dar net nestudijavo, atrodo keistai. Kas pasikeis? Universitetams bus lengviau darbuotis, nes įstos geresnes žinias turintys, gabesni abiturientai. O ir juokinga, kai partijos savo rinkiminėse programose siūlo minimalius stojimo balus, kurių barjerą peržengti gali išlaikęs vos vieną valstybinį egzaminą.

Aš manau, kad reikia ne minimalaus balo, o individualizuoto stojimo. Reikia labai atidžiai tikrinti, kokius specialistus išleidžia universitetai, ir suteikti šiek tiek daugiau laisvės priimant studentus. Vadinasi, jei iš jų reikalausime, kad absolventai įsidarbintų ar pasiektų tam tikrą algą, jei priims tik tuos, kuriuos jie tikėsis privesti iki galutinio to taško, kurį nubrėš valstybė.

Kas pasikeis įvedus minimalų stojamąjį balą? Universitetams bus lengviau darbuotis, nes įstos geresnes žinias turintys, gabesni abiturientai.

Tai galėtų būti motyvacinis testas, gyvenimo aprašymas, nes dabar jo reikia tik stojant į Menų ir pedagogikos studijas, o galbūt būtų verta pagalvoti ir apie atskirą stojamąjį egzaminą. Nes dabar dėl to minimalaus balo mes priiminėjame ne žmogų, o skaičiukus, kodus...

Ar siūlydamas universitetams palikti daugiau laisvės pasirenkant studentus, kalbi būtent apie individualizuotą stojimą?

Taip. Nors pritariu, kad bendra sistema turėtų likti, bet, pavyzdžiui, galėtume palikti aukštosioms mokykloms 10–15 procentų krepšelių nuo praėjusiais metais sustojusių studentų į valstybės finansuojamas vietas. Tarkime, jei į Vilniaus universitetą (VU) įstotų tūkstantis studentų į valstybės finansuojamas vietas, kitais metais būtų galima palikti galimybę pačiam universitetui nuspręsti, kaip nori priimti 10% (t.y. 100 studentų) šiuos studentus: gal organizuoti pokalbį, reikalauti motyvacinio laiško, pasidomės studento socialine veikla, o gal net dar mokyklos nebaigusį jaunuolį – o to pas mus kol kas neįmanoma padaryti, nors vaikas būtų genijus ir mokykloje jam jau nebūtų ką veikti, nes Lietuvoje į universitetą be brandos atestato įstoti neįmanoma.

Būtų tikrai verta truputį palaužyti stereotipus – tikiu, kad taip pasiektume daugiau laisvės, o tuo pačiu ir pasitikėjimo. Galima bijoti, kad kai kurie universitetai priims bet kokius studentus, nemotyvuotus ir pan., bet juk 10 proc. yra labai menka dalis, kuri esmės nekeičia. LAMA BPO buvo sukurta tam, kad būtų išspręstas piknaudžiavimas ir nepasitikėjimas – ji tą padarė, tačiau dabar ją reikėtų po truputėlį adaptuoti ir privedinėti prie to, kad galėtum priimti į universitetus studentus, o ne balus ir skaičius.

Juokinga, kai partijos savo rinkiminėse programose siūlo minimalius stojimo balus, kurių barjerą peržengti gali išlaikęs vos vieną valstybinį egzaminą.

Kas dar aktualaus studentams siūloma šia įstatymo redakcija?

Po truputį juda stipendijų klausimas. Dabar studentas su krepšeliu atsineša dalį pinigų į stipendijų fondą. Anksčiau ta suma buvo 2,5 bazinės socialinės išmokos (BSI), o dabar ji yra pakelta beveik iki 3 BSI. BSI dydis šiais metais yra apie 38 eurai. Vadinasi, metams vienas studentas atsineša apie 120 eurus. Vienai normaliai stipendijai reikia dešimt krepšelinių studentų. Vadinasi, iki 10 procentų studentų su krepšeliais  Lietuvoje realiai turi galimybę kas mėnesį gauti apie 100–120 eur kas mėnesį už gerą mokslą. Ar tai daug, ar mažai – diskusinis klausimas. Aš asmeniškai manau, kad tikrai mažai. Jei tavo vidurkis yra didesnis nei 9 balai, esi pareigingas ir atsakingas studentas, na, 120 eurų per mėnesį yra ne kokia suma, nes parduotuvėje kraudamas maišelius galiu tikrai uždirbti daugiau.

Išlieka nepakeistas valdymas ir tai, mano nuomone, yra labai gerai, nes paskutinėmis savaitėmis buvo siekiama visą valdžią vėl sutelkti į senatus, tačiau vis dėlto liko valdžių atskyrimo – tarybos ir senato – principas.

Pavyko ištaisyti ir dar vieną spragą – dvigubėja kompensacijos tiems, kurie įstoja į mokamą mokslą.

Pavyko ištaisyti ir dar vieną spragą – dvigubėja kompensacijos tiems, kurie įstoja į mokamą mokslą. Anksčiau, jei nesimokei valstybės finansuojamoje vietoje, negalėjai gauti stipendijos, o dabar, norint ją gauti, bus nesvarbu, ar studentas moka už mokslą, ar ne – pretenduoti ją gauti galės visi, gerai besimokantys studentai.