Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo darbai. Vilniaus m. sav. archyvo nuotrauka

Prieš kelias savaites Vilnių trumpam papuošė dekoratyvinis akcentas, dėl kurio sujudo įvairios visuomenės grupės: vieną Žaliojo tilto skulptūrų postamentą užėmė vienos firmos automobilis. Nesakau kurios, idant ją reklamavusi agentūra nedžiūgautų. 

Iš pažiūros – standartinis, niekuo neypatingas įvykis, iliustruojantis mūsų įvairių institucijų nesusikalbėjimo, skyrių ar departamentų veiksmų nekoordinavimo tradiciją. Šįkart „burtai“ krito Vilniaus savivaldybei, nors galėjo būti ir bet kuri ministerija, Vyriausybė, institucijos, turinčios daugiau nei 15 darbuotojų. Tik maža institucija reikalus reikalus spręstų greitai, o didelė – po mėnesio, jei apskritai taisytų. Vilniaus savivaldybė mikliai „pasitaisė“ tik dėl to, kad tai ir buvo vienos dienos akcija.

Tačiau šios geltonos mašinytės, t.y. bet kokios prekės reklamos toje vietoje jau reikėjo seniai. Bent jau kokius penkerius metus. Bet ir dabar nepavėluota. Stebint, kaip didieji prekybos centrai dar ir šiandien okupuoja Vilniaus centrines vietas, guja lauk smulkųjį verslą, kaip darbdaviai lobistai buldozeriais važinėja po Darbo kodeksą, darbuotoją prilygindami pigiai prekei, kurią panaudojus ir aplaužius galima išmesti, kaip mes patys prieš šventes ir po boikotų siaubiame tuos prekybos centrus – akivaizdu, kad reikalingas paminklas tokiai vartotojiškumo ideologijai ir prekės apoteozei. Ir puiku, kad ryškios spalvos beveik žaislinė prekė užėmė ankstesnės ideologijos vietą. Iš tiesų niekas geriau nesurežisuos realybės nei tokie atsitiktinumai, o netyčiniai sutapimai pasiūlo tokius simbolius, kurie nesisapnavo net mūsų didiesiems režisieriams.

Turime pripažinti: nors ir po ketvirčio amžiaus, bet gal jau galutinai išmetę į šiukšlyną senąją ideologiją, ją pakeitėme nauja: atsivalgyti ir apsipirkti už visus tuos 50 okupacijos metų. Ir tai nėra akimirkos silpnybė ar rodiklis, kad mes neatsispiriame vartotojiškumo virusui, – atvirkščiai, turime sau pripažinti, kad mes juo užsikrėtę, sergame ir mums tai žiauriai patinka. Mes išjungiame kritinį mąstymą ir klausome gyvenimo būdo dizainerių, perkame, kas mums prisakyta, nes tai kelia mūsų prestižą kažkokioje mistiškoje visuomenėje. Fotografuojamės komiksų herojų vakarėliuose, nes jau esame ta visuomenė.

Tikime, kad protingos žiniasklaidos negali būti, o kvaila kažkam patinka. Todėl mokomės iš jos gyventi ir žinome, kad geriau dukra Barbė nei sūnus gėjus. Pasitikime politikais ir fotografuojamės su jais, kaip fotografuojamės ir taip suvartojame peizažus, vaizdus pro langą ir šiandienos pusryčius. Keista, kad dar nepaliekame testamentais giminaičiams prisakymų: gausi vilą, jei surinksi tiek ir tiek alaus kamštelių, o kas vasarą suvalgysi bent po 10 kg šašlykų. Bet tuoj pasitaisysime, tikiu. Todėl automobilis, t.y. prekė vietoje kolūkiečių skulptūrų yra idealus ženklas, kaip iš agrarinės visuomenės pereiname į vartotojišką. Ne žinių ar kūrybos – šito tikrai nepasiekėme. Einame originaliu postagrariniu keliu.

Bet pripažinkime ir kitką – vienalytės visuomenės nėra net Šiaurės Korėjoje, tik ta kita pusė nėra matoma. Taip ir pas mus egzistuoja tam tikros atplaišos, kurios kritiškai žvelgia į vartojimą, pasisako socialiniuose tinkluose ir toliau vartoja. Joms akcija su automobiliu nepatiko, ir iš esmės čia trūko tik vieno dalyko – užrašo ant postamento, analogiško anam, skelbusiam apie sovietų armijos okupaciją. Naujas galėjo skelbti apie konsumerizmo (taip geriau skamba) okupaciją ir ironišką požiūrį į pačią konsumerizmo kritiką. Jaučiate? Būtent: prekės reklama kaip mat būtų tapusi meno kūriniu. Bet reklamuotojai mąstė visiškai primityviai – ir taip, matyt, pasiekė primityvių žmonių smegenis, tik nežinia, vartotojų ar užsakovų. Tačiau pats tokios reklamos faktas išduoda, kad savivaldybė visiškai neturi jokio plano, ką daryti su tuščiais postamentais ir galbūt tada teisingiausia palikti gėlių vazonus, jei jau nenorima nei jiems siūlytų liūtų anei katukų.

Tomas Stearnsas Eliotas rašė, kad nesubrendę poetai imituoja, o brandūs – tiesiog vagia. T.y. nebeseka kitais, o paima sukurta, kad perkurtų į dar geresnį. Todėl čia ryžtuosi viešai pavogti vieną akivaizdžią idėją ir padauginti ją iš keturių. Kalbu apie Londono Trafalgaro aikštę. Jos kampuose stovi postamentai, ant trijų iš jų per XIX a. buvo užkelti generolai ir karalius su arkliu. O ketvirtasis liko tuščias, ir net 150 metų neskubėdami britai ginčijosi, kas galėtų užimti šią vietą. 1998 m. Karališkoji menų draugija pasiūlė „Ketvirto postamento projektą“, kurio esmė – laikinai statomos skulptūros, anonimiškai atrenkamos vieno fondo. Jei Karališkoji menų draugija 1754 metais buvo įkurta skatinti ir remti menus, gamybą ir prekybą bei mažinti skurdą ir aktyvinti socialinius pokyčius, kaip rašoma jos misijoje, galima sakyti, kad šiuo savo sprendimu ji idealiai įgyvendino savo pradžios viziją.

Taip po metus išstovėjo keletas Turnerio prizininkų sukurtų skulptūrų, buvo ir futbolininko Davido Beckhamo vaškinis atvaizdas, ir nuogos nėščios berankės menininkės Alison Lapper figūra. Vėliau idėją perėmus Londono mero kultūros komandai ištrūkta iš siaurų skulptūros formų, atsirado ir spalvoto stiklo architektūrinis pastato modelis, ir mėlynas gaidys iš stiklo plastiko, o menininkas Antony Gormley 2009 metais nuo liepos 6 iki spalio 14 d. apskritai pasiėmė postamentą gyvų žmonių instaliacijai – 2 400 atsitiktinai atrinktų žmonių ant postamento praleido bent po valandą (http://www.timeout.com/london/art/whats-londons-favourite-fourth-plinth-artwork). Suprantama, kad šios akcijos greta Nelsono statulos, Londono Nacionalinės galerijos ir generolų povyzų negalėjo nekelti ginčų – ir piktintasi, ir keikta, ir tyčiotasi, tačiau nepaisant visko dabar tai priimama kaip tam tikra duotybė.

Kadangi šiandien menas yra ne tai, kas man yra gražu (bet nebūtinai tau), o tai, kas mus skatina diskutuoti ir ugdyti mąstymą, kritinę mintį, suprasti kitą požiūrį – manyčiau, vien tam, kad priimtume tokią sampratą, mums reikia stipriai vytis Angliją. Kaip tik šiandien tam Vilniuje ir yra net keturi tušti postamentai. O geras tokio diskusinio meno pavyzdys – nuo Žaliojo tilto matoma „Krantinės arka“: tikriausiai nė vienas lietuvių meno kūrinys per visą jo istoriją nesukėlė tiekos debatų kaip ši Vlado Urbanavičiaus skulptūra, vien už tai verta Nacionalinės premijos. Greta pat galėtų atsirasti jos idėjinis tęsinys, kuris jau formuotų ansamblį – ne estetikos, bet polemikos požiūriu. Postamentai galėtų būti skirti tiek klasikinei skulptūrai, tiek aktualiam šios dienos menui, socialinėms akcijoms, instaliacijoms, skirtingoms meno sritims.

Skulptoriai skundžiasi, kad neturi kur statyti savo kūrinių – štai jau per metus jų galėtų atsirasti bent keturi. Pagaliau toks projektas spręstų ir švietimo sistemos problemas: aktorių, dainininkų, kitų sričių menininkų taip pat gaminama tiek, kad jų dėka išsilaikytų aukštosios mokyklos, o visiems juk scenų ar studijų nepristatysi. Žaliojo tilto scenoje galėtų vykti keturi koncertai per dieną. O dar  prisiminkime, kad nuolatos kyla ginčų dėl Lukiškių aikštės, Jono Basanavičiaus paminklų – čia maketus galima būtų testuoti in vivo. Žinoma, iškyla klausimas, kas visa tai koordinuos, ir tuoj savivaldybė ims ginčytis su Kultūros ministerija, kuriai teks garbė įkurti „Žaliojo tilto ekspozicinės erdvės atrankos ir stebėsenos skyrių“, kiek kokios partijos narių ir giminių bus į jį deleguojama... Ir tada vėl viskas pakvips absurdu, nes mes tam gabūs. Bet net ir tokiu atveju Žaliasis tiltas virstų ženklu, nurodančiu, kur link einama.

Tačiau visgi man būtų gaila, jei nepasinaudotume tokia gera proga užpildyti postamentus įdomiu ir gyvu, netuščiu turiniu, skatinančiu ginčytis ir mąstyti. Pradžia tam, šiaip ar taip, jau padaryta.  „Geltonas automobilis“, nežinomo vokiečių dizainerio kūrinys, XXI a. pirma pusė.