Rugsėjo 10 dieną Vilniuje vyks pirmoji veganiška mugė Vegfest LT“, kurios iniciatorė – Anglijoje gyvenanti lietuvė Ventė Viteikaitė. Kas paskatina atsisakyti ne tik mėsos ir žuvies patiekalų, bet ir kiaušinių, pieno, medaus produktų? Kas vienija veganų bendruomenę? Ar tai idėjiniai pasaulio gerove susirūpinę žmonės, ar savo kūną puoselėjantys sveikuoliai? Apie visa tai kalbėjomės su Vente Viteikaite.

Prieš kiek laiko tapai vegane ir kas paskatino pakeisti gyvenimo būdą?

Esu veganė jau penkeri metai, o ja tapau gyvendama Turkijoje – ten studijavau. Prie pokyčių prisidėjo nemažai aplinkybių. Viena vertus, pradėjau labai domėtis sveika gyvensena ir daugelyje knygų apie sveiką mitybą radau rekomendacijas rinktis būtent augalinį maistą. Be to, tuo metu dalinausi butą su vegane – ji paprašė, kad namuose nebūtų jokių gyvūninės kilmės produktų. Apskritai Turkijoje labai lengva pradėti maitintis augalais, nes ten ištisus metus yra galybė įvairiausių vaisių ir daržovių, viskas šviežia ir labai pigu.

Man priimtina vadinamoji „Straight egde“ pasaulėžiūra – nevartoju ne tik jokių gyvūninės kilmės produktų, bet ir alkoholio, rūkalų, kavos, arbatos, vaistų. Prie tokio gyvenimo būdo priėjau natūraliai – šie produktai savaime išnyko, nereikėjo jokių valios pastangų. Nustojusi valgyti dešrą ir sūrį jų niekada ir nesiilgėjau.

Veganiškas pyragas

Bent daliai žmonių veganizmas asocijuojasi su Rytais, tokiomis religijomis kaip krišnaizmas, kurio išpažinėjai taip pat maitinasi išskirtinai augalinės kilmės produktais. Ar sutiktumėte su tuo, kad veganizmas turi sąsąjų su Rytų tradicijomis? Ar yra jūsų bendruomenės narius vienijančių idėjų, ar tai visiškai skirtingų pasaulėžiūrų žmonės?

Veganai yra labai marga publika. Tarp veganų yra įvairiausių įsitikinimų ir profesijų žmonių: nuo ateistų iki musulmonų, nuo studentų iki aukštas pareigas einančių pareigūnų, nuo menininkų iki inžinierių ir vairuotojų. Ideologijos pagrindas – atsisakyti visų gyvūninės kilmės produktų: mėsos, žuvies, jūros gėrybių, pieno, kiaušinių, medaus. Veganai vengia kailio ir odos dirbinių, neina į zoologijos sodus, delfinariumus ir cirką su gyvūnais. Dauguma veganų siekia gyventi sąmoningai – jiems svarbios ne tik gyvūnų, bet ir žmonių teisės, aplinkosauga.

Sveika mityba yra ta tema, kuri kelia daug prieštarų. Žaliavalgiai aiškina, kad reikia valgyti neapdorotą maistą, kiti sako, jog sveikiausias racionas priklauso nuo kraujo grupės, dar kiti medikai tvirtina, jog mėsoje esančios geležies trūkumo neišeina kompensuoti ankštiniais augalais. Kiek pagrįstas veganizmo sveikumas? Kaip pasikeitė jūsų pačios sveikata?

Vis daugiau gydytojų visame pasaulyje rekomenduoja veganišką mitybą. Tokie autoriai kaip  T. Colinas Campbellas („Natūralus būdas išvengti ligų“) ir Caldwellas Esselstynas („Širdies ligos prevencija ir išgydymas“), kurių knygos išleistos ir lietuviškai, sieja gyvūninių produktų vartojimą (ypač gyvulinių baltymų) su tokiomis ligomis kaip vėžys, širdies ir kraujagyslių sutrikimai, antrojo tipo diabetas, alergijos, migrena, artritas ar osteoporozė. Jau ir Pasaulio sveikatos organizacija pripažino veganišką mitybą kaip visavertę bei patvirtino, kad ji padeda apsisaugoti nuo dalies sunkiai išgydomų ligų.

Pati asmeniškai pajutau, kad dabar daug geriau jaučiuosi, turiu daugiau energijos, pagerėjo miego kokybė. Jau keleri metai, kai rimčiau nesirgau, o trumpi peršalimai praeina per dieną.

Jeigu pažvelgtume į žmogaus sandarą, matytume, kad žmogus yra visavalgis, galintis suvirškinti ir daržoves, ir mėsą. Žolėdžiai gyvūnai neturi net mėsai virškinti skirto virškinamojo trakto.

Pagal savo anatomiją ir fiziologiją žmogus visgi yra augalavalgis. Tai byloja plokšti nagai, kramtyti pritaikyti dantys, maža burna ir ilgas žarnynas. Mėsėdžių virškinamojo trakto aplinka rūgštesnė, jie ryja maistą nekramtę, o jų žarnos – gerokai trumpesnės.

Čia galima ilgai diskutuoti. Tačiau ir praktinis patyrimas rodo, kad žmogaus virškinamasis traktas greitai pasisavina vaisius ir daržoves, o mėsą virškina ilgai ir sunkiai.

Suprantama, kad dalis žmonių atsisako mėsos dėl gyvūnų žudymo. Tačiau kodėl atsisakoma pieno produktų ir kiaušinių? Juk tuos produktus vartodami nieko nežudome. Ar reikalingas toks kraštutinumas?

Pieno ir kiaušinių pramonės yra ne mažiau žiaurios. Dauguma gyvūnų vos gimę yra atskiriami nuo mamos. Itin prasta yra viščiukų situacija: patelės paimamos, o patinėliai vos prasikalę sumalami arba paskandinami. Paukščiai, karvės ir kiaulės laikomi tokiuose ankštuose narvuose, kad negali net pasikasyti. Vištas augina tol, kol jos deda daug kiaušinių (maždaug iki dvejų metų amžiaus), o po to atiduoda mėsai arba sunaikina. Tai ne ką mažiau kančių sukeliantis elgesys. Veganai nevartoja netgi medaus – jį bitės neša sau ir pakeisti jį cukraus sirupu nėra lygiaverčiai mainai.

Viskas suprantama dėl masinės gyvulininkystės pramonės, kur gyvuliai ir paukščiai laikomi kraupiomis sąlygomis. Tačiau ar su veganizmu kertasi ir ekologiniai ūkiai, natūraliomis sąlygomis žmonių užaugintos vištos, karvių pienas? Juk prisiminus šimtametę Lietuvos kaimo kultūrą, visą laiką buvo labai glaudus žmogaus ir gyvulio ryšys. Lietuviškoje literatūroje, kad ir Romualdo Granausko kūryboje, skaitome, kaip kaimo žmogui plyšdavo širdis, kai tekdavo atiduoti savo karvutę į kolektyvinį ūkį.

Istoriniai šaltiniai pateikia, kad Lietuvoje valstiečiai retai valgydavo mėsą – pagrindinis racionas buvo augalinės kilmės. Mėsa ant stalo būdavo retai, ją dažniau valgydavo tik turtingesnieji, pavyzdžiui, dvarininkai.

Žinoma, ekologiškuose ūkiuose sąlygos gyvūnams šiek tiek geresnės, tačiau skriauda vis tiek daroma. Veganai pasisako prieš bet kokį gyvūnų naudojimą žmonių reikmėms.

Pažįstu anglų šeimą, kuri yra iš fermos priglaudusi keliolika pasenusių vištų – kitu atveju jos būtų buvusios sunaikintos. Ta šeima yra veganai ir tų vištų kiaušinių nevalgo – tiesiog išdalina. Kiaušinius vartoti visiškai nebūtina, netgi kepiniuose juos galima nesunkiai pakeisti.

Užsiminėte apie bites. Bitininkystė – tai ypač gilias šaknis Lietuvoje turintis amatas. Bitės nuo seno buvo labai gerbiamos, jos vienintelės iš visų gyvūnų „mirdavo“. Bičių motyvų pilna tautosaka, tautodailė. Tas santykis buvo labai darnus, bitės nekanda savo šeimininkams. Juk bičių produktai pasitarnauja žmogaus sveikatai, žmogus, kaip protaujanti būtybė, pasisemia sveikatos iš gamtos. Ar tai tikrai toks jau blogis?

Palyginti su mėsos, pieno ar kiaušinių pramonėmis, bitininkystė yra mažesnė blogybė, ir gyvūnų teisių aktyvistai skiria jai mažiau dėmesio. Tačiau tai vis tiek yra problema. Ypač pramoniniuose bitynuose, kur nebėra anksčiau puoselėto santykio, ir bitės auginamos išlaikant tik minimalias sąlygas, reikalingas joms išgyventi.

O norint sveikai gyventi reikia pradėti ne nuo medaus valgymo, o nuo sveikos mitybos, fizinių pratimų ir geros emocinės būklės.

Moksliškai pagrįsta, jog vegetariška mityba yra daug ekologiškesnė, nes grūdinėms kultūroms užauginti reikia mažiau išteklių nei tam pačiam kiekiui jautienos. Kiek veganizmas susijęs su ekologija, o kiek su savo kūno puoselėjimu ir tam tikra mada?

Veganizmas tuo ir traukia, kad yra naudingas ir pačiam žmogui, ir gyvūnams, ir aplinkai. Būtent gyvulininkystė daro didžiulę žalą aplinkai bei labai stipriai prisideda prie klimato kaitos. Žmonės mokomi taupyti vandenį ir trumpiau naudotis dušu, tačiau nutylima, kad net jeigu kas nors visus metus nesipraustų, sutaupytų tik tiek vandens, kiek reikia vienai kiaulei užauginti. Jeigu tas pats žmogus atsisakytų mėsos, jis sutaupytų žymiai daugiau vandens!

Jeigu žmonės pereitų prie augalinės mitybos, išsispręstų ne tik vandens trūkumo, bet ir bado problemos, nes didžioji dalis dirbamos žemės šiuo metu naudojama pašarams, o ne maistui auginti. Kalbama, kad augalinė mityba netgi sumažina agresyvumą. Viename JAV kalėjime buvo padarytas eksperimentas: kurį laiką kalinius maitino vegetarišku maistu ir pastebėjo, kad po kurio laiko jie tapo ramesni.

Net jei veganizmas ir yra mada, ši mada gera. Veganų skaičius sparčiai auga, ir tai labai džiugina. Jungtinėje Karalystėje veganų skaičius per pastaruosius keletą metų išaugo daugiau negu dešimtį kartų ir dabar jau viršija pusę milijono. O daugiausia veganų pasaulyje gyvena Izraelyje, kur veganai sudaro jau beveik 6 procentus gyventojų.

Kaip vertinate skirtingą mitybą pasirinkusių žmonių tarpusavio sugyvenimą Lietuvoje? Ar neatrodo, kad kartais apsaugome gyvūnus, bet „ėdame“ vienas kitą? Ar užtenka tarpusavio pagarbos?

Veganai kvestionuoja požiūrį, jog mityba yra asmeninis pasirinkimas. Gyvūnų naudojimą savo reikmėms tenkinti mes matome kaip neteisybę. Kai gatvėje matome skriaudžiamą vaiką, nepraeiname pro šalį galvodami, kad štai, gaila vaiko, bet nieko nesakysiu, nes skriaudėjui tai gali būti nemalonu.

Be to, apgauti ir patys mėsos valgytojai – retas kuris nusprendė mėsą valgyti gerai išstudijavęs visus už ir prieš – valgo tiesiog dėl to, kaip taip buvo įpratintas vaikystėje, dėl to, kad valgo visi ir kad taip patogu, nesusimąsto, iš kur šis maistas iš tiesų ateina. Už tai moka savo sveikata – daug mėsos valgančiose šalyse tik mažiau nei penktadalis žmonių miršta nuo senatvės – visus kitus pasiglemžia ligos.

Nereikia pamiršti, kad gyvulininkystės pramonė – labai pelninga. Ji investuoja galybę pinigų į reklamą ir nesunkiai įtikina neva jų produktai sveiki.

Santykius su visavalgiais stengiamės išlaikyti pozityvius, manau, kad svarbiausia – ne moralizuoti, o šviesti.

Kiek tekę matyti, veganiškų patiekalų kainos restoranuose yra aukštos, panašiai ir produktai parduotuvėse. Ar veganizmas nėra prabangos reikalas?

Taip, tokie produktai kaip veganiškas pienas, sūris ar dešrelės, kurie kainuoja brangiai, tačiau iš esmės veganiškas maistas yra pigus. Imkime kruopas, makaronus, bulves – tai pigiausi maisto produktai. Be to, lietuviai mėgsta pasikapstyti sode ir daug ką užsiaugina patys – dar susitaupo. Žinoma, valgant restoranuose brangu, tačiau nepasakyčiau, kad brangiau negu patiekalai iš gyvūninių produktų.

Skamba truputį paradoksaliai: viena vertus, veganai teigia, kad atsisako pieno produktų, nes jie nesveiki ir nereikalingi, o kita vertus, daro įprastų produktų imitacijas. Kas čia, ilgesys?

Manau, kad tai labiausiai – pereinamojo laikotarpio produktai. Kai tapau vegane, prisimenu, nuvažiavau į Londoną aplankyti pusbrolio, ir nuėjusi į parduotuvę prisipirkau keliolikos rūšių veganiškos mėsos ir sūrio – buvo labai įdomu išbandyti. Tačiau dabar tokių gaminių iš viso nebevalgau, paragauju tik per veganų muges ir festivalius.

Mėsos ir pieno produktų pakaitalai taip pat iš esmės skirti privilioti visavalgius, kad jie pamatytų, jog galima valgyti iš esmės tą patį, skonis praktiškai nesiskiria. Neseniai nupirkau savo tėvams paragauti veganiškų varškės sūrelių, ir jie sakė, kad tikrai neatskirtų, jog šie sūreliai ne iš varškės, o iš sojų. Ir skonis, ir sūrelio konsistencija yra identiški.

Kokia gausi yra Lietuvos veganų bendruomenė?

Prieš trejus metus įkūriau Feisbuko grupę „Lietuvos veganai“ – tai pagrindinė mūsų platforma internete. Pradžioje joje buvo tik keliolika entuziastų, o dabar grupė vienija beveik 10 000 narių. Veganams labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių taptų veganais. Kai kurie žmonės mus vadina „sekta“, galima sakyti, kad bendruomenė tikrai turi sektai būdingą bruožą – troškimą patraukti savo pusėn kuo daugiau žmonių. Lietuvos veganai labai aktyvūs, tai labai glaudi bendruomenė, grupėje nuolat verda diskusijos, keičiamasi receptais, patarimais, informacija apie naujas veganams draugiškas vietas, produktus ir nuolaidas.

Šios bendruomenės nariai stipriai vienas kitą palaiko – būtent dėl to taip drąsiai ėmiausi organizuoti veganų mugę. Žmonės taip užsidegę, kad net organizuojasi autobusiukais atvykti iš kitų miestų. Tikiuosi, kad ši iniciatyva prigis, o kitiems metams planuoju jau didesnį renginį – veganų festivalį.

Kalbino Monika Midverytė OFS