Jungtinės Karalystės ateitį nulėmė imigracijos baimės, rasizmo žiežirbos. Paprasti žmogeliai net nenutuokia, kad per pastaruosius 10 metų jų valstybė pritraukė didžiausią skaičių aukščiausios kvalifikacijos anglams pensijas uždirbančių imigrantų nei bet kuri kita Europos Sąjungos šalis. Tuo tarpu kai kuriuose namuose auga jau trečia niekada gyvenime nedirbusių ir vien iš pašalpų gyvenančių britų karta. 

Po „Brexit“ nulėmusio referendumo neprireikė nė dienos, kad tiek tėvynėje, tiek visame plačiajame pasaulyje gyvenantys britai suvoktų, jog niekas nelaimėjo, visi liko smarkiai ir skausmingai apgauti. 

Švęsti tikrai nebuvo ko, apklausti „laimingieji“ ir balsavusieji už „Iš ES“ staiga pasirodė esą visiškai be nuomonės, todėl neverti spaudos dėmesio, nebent tai būtų dar vienas alaus mėgėjas, neišsilavinęs smulkus fermeris ar vietinis „pašalpinis“, dorai nė nesupratęs, už ką balsavo. Prastu humoru garsėjančioje šalyje atsirado nemažai klounų, nesuvokiama anglu kalba pro išgedusius dantis lemenančių: „Jei imigrantai nebūtų atėmę mūsų darbų, aš būčiau buvęs gydytojas.“ Jie ir užpildė politikų nuomonių ir šalies ateities planų nebuvimo sukurtas spragas.

Bendrauju su nemažai britų. Tiek vietinių, tiek išeivių. Jiems visiems labai gėda – dėl tokių šalį atstovaujančių „snukelių“, dar labiau dėl vienas po kito nuo valstybės vairo atsižegnojančių, staiga visus pažadus pamiršusių politikų, ir nei statistika, nei realybe nepagrįsto jų melo. 

Šimtų tūkstančių ir už Jungtinės Karalystės ribų gyvenančių arba po pasaulį keliaujančių išsilavinusių anglų, škotų, airių kitos dienos po referendumo nuotaikas ir komentarus galima lengvai apibendrinti: į kokią košę ir netvarką, suirutę ir nežinomybę įklimpo mūsų šalis? O Anglijoje dešimtmečius gyvenantys, neretai su britais šeimas sukūrę kitataučiai vis dar šokiruoti. Iki paskutinės minutės retas kuris tikėjo, kad „Brexit“ tikrai gali įvykti. Tikriausiai todėl, kad palyginti mažai imigrantų – kaip staiga jie visi tapo garsiai įvardijami – gyvena ar dirba greta, kaip dabar atsiskleidė, asocialių vietinių homofobų ir rasistų. 

Jei kalbėsime apie 5 milijonus už Jungtinės Karalystės ribų gyvenančių jos piliečių, net 1,2 milijono gyvena kitose ES šalyse. 2015 metų Jungtinių Tautų duomenimis, Ispanijoje – apie 310 000, 250 000 Prancūzijoje, 190 000 Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje, Kipre ir kitur. Didelė jų dalis yra pensininkai, pensijas gaunantys iš JK. Kiti dirba ir užsidirba, bet yra ir labai nemažai tokių, kurie naudojasi vienos ar kitos šalies pašalpomis, kitomis socialinėmis garantijomis.

Faktas, kad už „Brexit“ balsavo nelabai išsilavinę, apolitiški ir daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, bijantys, kad svetimšaliai neva atims jų vaikų darbus arba gyvens iš „dosnių“ Anglijos pašalpų, nieko nebelemia. Kelio atgal nėra. Šiandien Didžiosios Britanijos valdžia ir visai netyčia (nes gi nebuvo išrinkta žmonių) Ministre Pirmininke tapusi Theresa May stengiasi ne tiek išsrėbti prisvilusią košę, nes tai jau per vėlu, kiek kokiu nors būdu neįklimpti į ją dar giliau.

Skaudžiausia britams, kad sprendimą palikti ES lėmė pilka masė, o jos sprendimas neturėjo nieko bendra su šalies gerove, nes buvo paremtas melu ir nulemtas melo. Balsavusieji „už“ esą „susigrąžintų savo šalį“, tačiau netgi duomenų, kiek imigrantų iš tiesų vienu ar kitu metu čia gavo socialinę paramą, rasti nepavyksta. Tuo tarpu niekam ne paslaptis, kad kai kuriuose namuose auga jau trečia niekada gyvenime nedirbusių ir iš pašalpų gyvenančių britų karta. 

Didžiosios Britanijos ateitį nulėmusios imigracijos baimės, rasizmo žiežirbos sukėlė ugnį, ir paprasti žmogeliai net nenutuokia, kad per pastaruosius 10 metų jų valstybė pritraukė didžiausią skaičių aukščiausios kvalifikacijos imigrantų nei bet kuri kita ES šalis. Atsižvelgiant į sparčiai mažėjanti gimstamumą, imigracija jai buvo ne tik naudinga, bet būtina. Tie patys žmogeliai nesuvokia, kad būtent imigrantų mokami pajamų mokesčiai per pastaruosius 10 metų sudaro didžiąja dalį Anglijos biudžeto, siekia iki 3 milijardų svarų per metus. Socialinėms pašalpoms skiriama apie 0,5 milijardo (HMRC ). Paradoksas – dabar iš šalies vejami tie, kurie labai nemenkai prisideda prie balsavusiųjų „Už išstojimą iš ES“ pensijų. Beje, pavyzdžiui, skausmingai iš šalies vejami lenkai didelę dalį savo sumokėtų mokesčių žada atsiimti. Ir kodėl neturėtų?..

Be darbus „vagiančių“ imigrantų, jau seniai didelė rakštis Anglijos sėdynėje yra jos valstybinė sveikatos sistema. Užtenka pasiklausyti anekdotų apie britų dantis. Dėl to, žinoma, nėra kalti imigrantai. Niekam ne paslaptis, bet NHS yra ne tik biurokratiškai supuvusi, ne tik pasenusi, bet ir guli ne ant kieno nors kito, o būtent ant iš kitų šalių atvykusių medicinos specialistų pečių. 

Palikti ES agitavę Borisas Johnsonas ir Nigelis Farage pasinaudojo šia korta, žadėjo 350 milijonų svarų, esą kasmet „atiduodamų“ ES, paskirti akivaizdžiai byrančiai valstybinei sveikatos sistemai (NHS). Žinoma, po verdikto jie atsiprašė, nes tiesa yra ta, kad niekada net neplanavo to daryti. Lygiai kaip neplanavo daryt tiek daug viso kito, ką žadėjo. O žadėjo taip dosniai ir taip daug tikriausiai tik todėl, kad nesitikėjo laimėti. Ups...

Visas tas „Brexit“ reikalas, visa ta košė virsta tikru košmaru ne tik ES politikams, imigrantams, bet ir daugeliui pačių britų, kurie nesitikėjo esantys tokios homofobiškos ir rasistinės valstybės piliečiai. Ramiai miega ir toliau nesidomi nei politika, nei savo atiduoto „balso“ pasekmėmis labai didelė jų tėvynainių dalis – tie, kurie balsavo už išstojimą, tie, kurie nebuvo laimingi iki tol ir nebus laimingi po to. Tie, kurie atostogų važiuoja ten, kur nereikia keltis nuo šezlongo, kur visi kalba angliškai, kur rodomas futbolas, skamba angliška muzika ir kur gali toliau misti „Fish and Chips“. Pasaulis tik dar kartą įsitikina, kad didžioji dalis vidurinės ir žemesnės klasės britų tenori alaus pintos ir televizoriaus, o ne darbo ir tikro gyvenimo, kurį iš jų kažkas „pavogė“...