„Kiekvienas esame tarytum begalybės fragmentas – riboti ir trokštantys kažko, kas mus pranoksta“, – taip savo ir bendraminčio kūrybinio projekto „Begalybės fragmentai“ pavadinimą paaiškina Vilniaus universiteto alumnas, poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas. Kuriamoms poetinėms miniatiūroms jis nelipdo „poezijos“ etiketės, nors pagrindinis abiejų tekstų žanrų tikslas toks pat – kalbėti apie jausmus.

Tomas Taškauskas „Begalybės fragmentus“ linkęs vadinti lyrinėmis poetinėmis miniatiūromis, kurios atliepia dabartinius mūsų skaitymo įpročius.

Tomai, kaip gimė „Begalybės fragmentai“?

Kas gali tiksliai atsakyti, kur prasideda ir baigiasi begalybė? Pats „Begalybės fragmentų“ idėjos užuomazgų ieškočiau dar vaikystėje. Man labai patikdavo galvoti apie dainų tekstus, tiksliau, jų fragmentus, mąstyti, kuo jie taip patraukia, nepaisant paprastumo, kodėl juos taip lengva įsiminti ir norisi kartoti.

Konkreti idėja pradėti „Facebook“ kūrybinį puslapį kilo 2014-ųjų vasaros pabaigoje. Į apmąstymus, kaip viskas galėtų atrodyti ir ką ten skelbti, įtraukiau studijų metų bičiulį Tomą Norkaitį. Su juo kartais susitikdavome aptarti skaitytų knygų, padiskutuoti apie literatūrą, pasidalyti pamąstymais apie gyvenimą. Nuo pat pradžių aiškiai įsivardijome, kad norime rašyti kažką paprasto, artimo žmonėms, nes tokios poezijos beveik niekas nekuria.

Kas įkvėpė tokį pavadinimą?

Jis atsirado spontaniškai. Diskutavome su Tomu, kaip apibūdinti tą jausmą, nuotaiką, kuria norime dalytis su skaitytojais. Besikalbant man išsprūdo šie du žodžiai. Juos išgirdę abu iškart supratome – „Eureka!“ – puslapis ir visas mūsų kūrybinis eksperimentas įvardytas. Numanau, kad ir skaitytojai pasąmoningai jaučia šio paradokso trauką. Juk kiekvienas esame tarytum begalybės fragmentas – riboti ir trokštantys kažko, kas mus pranoksta.

Kokia projekto esmė ir prasmė?

Kurti artimus, paprastus, jausmus kabinančius tekstus ir jais dalytis! Tai darydamas ugdausi kitokį, šviesesnį, požiūrį į savo patirtis, kasdienybę, atrandu ją naujomis akimis, įsikvepiu, išmokstu geriau save suprasti, iš naujo įsimyliu gyvenimą… „Begalybės fragmentai“ yra susitikimų su savimi laikas ir vieta. Manau, kad kiekvienas puslapio sekėjas turi savas priežastis. Tikiu, kad jis patiria kažką panašaus kaip ir aš.

Kaip atsiranda tos kelios eilutės, kuriomis, rodos, tiek daug pasakoma?

Panašiai kaip ir kūrybinio puslapio pavadinimas – spontaniškai. Kartais – prieš miegą ar pabudus vidury nakties, kartais skaitant ar žiūrint mėgstamą serialą, naršant internete, lipant laiptais, pažvelgus į savo mylimąją… Net ir patį kai kurie fragmentai maloniai nustebina.

Esi sakęs, kad socialiniuose tinkluose šiandien gimsta nauji lietuviškosios poezijos puslapiai. Ar „Begalybės fragmentai“ gali išsirutulioti į naują lietuviškąją poeziją? Kodėl?

Kultūros laukas yra dinamiška terpė. Joje nuolat iškyla naujų reiškinių, kuriems dėl savo naujumo trūksta adekvačių vertinimo (vertės nustatymo) kriterijų. Vienas iš tokių reiškinių yra poetinių tekstų publikavimas socialiniuose tinkluose. Čia kuriama ir labai įdomi proza. Vien ko vertas detektyvinis „Facebook“ serialas „Komisaras Virgis“! Poezija socialiniuose tinkluose mane traukia labiausiai, nes yra nemažai ją kuriančiųjų. Kaip vertinti socialinių tinklų poetų kūrybą? Gal ji tiesiog susijusi su prastu masinės auditorijos skoniu, yra savotiškas greito maisto atitikmuo literatūroje? O gal ji – kultūrinė inovacija, rodanti, kad kuriantys žmonės vėl pradeda daugiau galvoti apie skaitytojus ir ieško naujų kelių į literatūrą?

„Begalybės fragmentų“ nesinori vadinti „poezija“, nes pastaroji kategorija labai plati. Kalbant literatūrologiškai, tai kiek siauresnis žanras – lyrinės poetinės miniatiūros, fragmentiški ir jausmingi tekstai, kurie neblogai atliepia dabartinius mūsų skaitymo įpročius. Manau, socialinių tinklų poezija kaip kultūros reiškinys nepelnytai nesulaukia kritikų ir akademikų dėmesio, nors liudija bręstantį literatūros lūžį, susijusį su atgimstančiu dėmesiu skaitytojui.

Tomas Taškauskas. Tomo Povilonio nuotrauka

Ar esate sulaukę kokių nors žmonių komentarų, žinučių ar laiškų, kurie jus abu su Tomu nustebintų, įkvėptų, paskatintų dar labiau tobulėti?

Socialiniai tinklai suteikia nuostabią galimybę iškart išgirsti, ką mano skaitytojai. Kai žmonės pasako, kad kasdien laukia naujų „Begalybės fragmentų“, jaučiuosi kaip lankininkas, pataikęs į taikinio centrą. Džiugina ir tai, kad iš sekėjų vis sulaukiame klausimo, kada pasirodys mūsų knyga. Manau, tai geras ženklas – „Begalybės fragmentai“ užsiaugino savo skaitytoją, kuris laukia popierinės knygos. Tad po truputį pradedame žvalgytis leidyklos. Vis dėlto didžiausias pagyrimas yra ne tai, ką žmonės sako, o ką daro su mūsų tekstais – dalinasi jais ant savo sienos, pažymi įrašuose mylimuosius, cituoja mus po savo nuotraukomis. Kai kam tai gali pasirodyti banalūs ir menkaverčiai dalykai. Neskubėčiau jų taip nuvertinti, nes esu patyręs, kad elgesys socialiniuose tinkluose atspindi tarpusavio bendravimą. Esu dėkingas visiems, kas įsileidžia mūsų fragmentus į savo kasdienybę.

Jūsų „Facebook“ puslapį seka jau 26 tūkst. žmonių. Kaip manote, kodėl jis toks populiarus?

Šiandien gyvename beprotišku greičiu, tad kartais nebespėjame susivokti, kas mes, ką jaučiame, kas vyksta su mumis ir mumyse. Manyčiau, kad pagrindinė populiarumo priežastis yra paprastumas ir kalbėjimas per jausmus. Su Tomu brandiname planus plėsti savo veiklą. „Begalybės fragmentai“ gali visapusiškai įkvėpti įvairių sričių atstovus – fotografus, dailininkus, muzikantus.

Esi VU absolventas, du kartus gavęs Prezidento Antano Smetonos stipendiją, o magistrantūros studijas baigei Magna cum laude diplomu. Ar iškart atradai savo vietą po saule?

Vilniaus universitete studijuoti pradėjau 2005-aisiais, tačiau savo vietą ne iš karto suradau. Trejus metus paskyriau istorijos studijoms, bet supratau, kad įdomiau pačiam kurti istoriją. 2008 m. perstojau į lietuvių filologiją. Tai buvo lūžinis sprendimas, nors daug kas atkalbinėjo. Džiaugiuosi išdrįsęs. Vėliau supratau, kad noriu išmokti amato, tad 2013 m. įstojau į vertimo magistrantūrą, kur gilinausi ir į poezijos vertimą. Neslėpsiu – vis pasvarstau apie doktorantūrą. Tačiau kol kas neturiu tvirto atsakymo, kuria kryptimi sukti – analizuoti poetinius tekstus socialiniuose tinkluose ar gilintis į kitą aistrą, poezijos vertimus. Juo labiau kad šiemet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvau įvertintas Dominyko Urbo premija už prancūzų poeto Pascalio Riou knygos „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“ vertimo debiutą.

VU naujienos