Iš kairės: Hichamas Ibrahimas, Monika Midverytė, Adibas Eidas ir Kostas Kajėnas

Birželį su vaizdo operatoriumi Kostu Kajėnu vykome į Libaną su misija ir iššūkiu – parengti dokumentiką apie pabėgėlių krizę ir tarpreliginį dialogą. Juk Lietuvoje ir Europoje nemažą baimę kelia ne tik pati pabėgėlių krizė, tačiau ir musulmonų pliūpsnis į Europos Sąjungą. Šalia trumpametražio dokumentinio filmo „Žmogiškumo kelyje“, kurį jau netrukus pristatysime Lietuvos žiūrovams, Kostas parengė ir fotografijų parodą. Jis pasidalijo įspūdžiais, kaip Libanas atrodė pro kameros objektyvą.

Kostai, birželio pradžioje vykai į Libaną rengti dokumentikos apie pabėgėlių krizę ir tarpreliginį dialogą. Lankeisi trijose pabėgėlių stovyklose, taip pat pabėgėlių centre, Beirute. Ar buvo lengva fotografuoti ir filmuoti kenčiančius žmones? Kokių principų laikeisi tą darydamas?

Būnant ten viskas atrodė kiek paprasčiau nei grįžus namo. Libane buvome savaitę, teko daug ir greitai dirbti, daug keliauti iš vieno miesto į kitą. Kai esi ten, viskas vyksta be galo greitai, todėl tik vakarais būdavo laiko pagalvoti, kas per dieną įvyko ir kokių emocijų man tai kelia. Lankantis pabėgėlių stovyklose ir klausant istorijų apie Sirijoje prarastus namus, „Islamo valstybės“ žiauriai žudomus žmones, to per daug neakcentuoji savo mintyse. Tačiau būtent tada, kai randi laisvo laiko, mintys tave pasiveja. Todėl buvo labai svarbu pačiam susivokti ir susidėlioti gautą informaciją savo galvoje. Lengva tikrai nebuvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Gelbėjo tai, jog net pačioje liūdniausioje situacijoje gali įžvelgti kažką pozityvaus.

Visą laiką stengdavausi neperžengti tam tikrų ribų. Vienoje iš stovyklų tiesiog ant žemės gulėjo senyvo amžiaus moteris. Stovyklos vyresnysis pasakojo, jog ji suparalyžiuota, bet su kaimynų pagalba sugebėjo pasiekti Libaną. Tuomet paklausiau, ar galiu ją fotografuoti, ir ji leido. Tačiau, nukreipus objektyvą į gulinčią moterį, ji pravirko. Tuo metu pasijutau išties prastai. Buvo aišku, kad padėti niekuo negaliu, todėl tiesiog atsitraukiau ir išėjau iš pašiūrės. Nuotraukas turiu, tačiau niekam jų nerodau. Pasiliksiu jas savo kompiuteryje, tačiau viešinti jų minties nebuvo. Manau, tai, kas vienam yra begalinis skausmas, kitam negali būti tiesiog geras kadras.

Pabėgėlių stovykla „UNHCR 011“ Bekaa slėnyje

Kosto Kajėno nuotrauka

Pabėgėlių stovykloje „UNHCR 011“ Bekaa slėnis, Libanas

Kosto Kajėno nuotrauka

Karštis, dulkės, daug valandų važiavimo ir kratymosi prastais keliais. Kaip tokius išbandymus atlaiko technika ir kokia yra filmavimo tokiomis sąlygomis specifika?

Gamtinės sąlygos buvo išties nemenkas iššūkis ne tik technikai, bet ir man pačiam. Karštis, automobilių išmetamųjų dujų kiekis ore ir dulkės išties tampė mano kantrybę. Tačiau apima visai kiti pojūčiai, kai paimi kamerą į rankas. Dar Lietuvoje teko domėtis, kaip apsaugoti techniką ne tik nuo dulkių, bet ir nuo lietaus ar Libano saulės. Tiesa, lietaus išvengėm, tačiau dulkių ir saulės buvo iki soties. Yra specialūs fotokamerų dėklai, kurie neleidžia dulkėms patekti į kameros vidų. Panaši situacija ir su optikomis. Teko įsigyti ne vieną optikos filtrą, kad jis apsaugotų lęšį ne tik nuo dulkių, bet ir nuo kaitrios saulės spindulių. Žinoma, ir tai negarantavo apsaugos. Kas vakarą tekdavo atidžiai išvalyti visą kamerą ir kitą techniką, kad kitą dieną galėtume tęsti darbus.

Išskirtino specifinio skirtumo filmuoti Lietuvoje ar Libane nėra. Žinoma, turi pasirūpinti tam tikromis priemonėmis, bet tik tiek. Labiau reikia tokioms kelionėms pasiruošti žmonėms, nes karštis ir darbo sąlygos išties kėlė iššūkių.

Kosto Kajėno nuotrauka

Pabėgėlių stovykla centriniame Libane, Bekaa slėnyje

Kosto Kajėno nuotrauka

Ar buvo tokių momentų, kai rezultatas pakibo ant plauko, kai reikėjo panaudoti visą profesinį sumanumą?

Manau, kad buvo ir ne vienas. Visos Beiruto gatvės pilnos kariuomenės. Kad ir kur nusuktum kamerą, neišvengsi kariuomenės žmonių. Tačiau užteko vieno pokalbio su kariu ir supratau, kaip teks dirbti. Karys paprašė parodyti, ką nufilmavau, o pamatęs, jog nufilmavau tai, ko, jo nuomone, negaliu filmuoti, liepė viską ištrinti. Ir tokių susitikimų ir pokalbių būdavo bent pora per dieną.

Tačiau kitais kartais prasukdavau kadrus taip, kad karys matytų tik tai, kas buvo leidžiama filmuoti. Tiesą pasakius, net ir dabar nežinau, kas buvo leistina, o kas uždrausta. Matyt, kiekvienas atvejis buvo individualus, priklausomai nuo sutikto kario nuotaikos. Nežinau, kaip viskas būtų baigęsi, jei vienas jų būtų supratęs mano apgaulę. Tai vienas iš tų atvejų, kai tenka dėl norimo kadro surizikuoti. Žinoma, to nebūčiau sugalvojęs daryti oro uoste ar kitoje ypač saugomoje aplinkoje, buvome dar lėktuve įspėti, kad už bet kokius ginčus su pareigūnais gali būti konfiskuojama ne tik kortelė su filmuota medžiaga, bet ir pati kamera.

Žinoma, netrūko ir techninių nesklandumų. Filmuojant vienoje iš pabėgėlių stovyklų perkaito kameros garso korta. Pradžioje ėmiau desperatiškai ieškoti, kas galėtų šį gedimą pašalinti. Labai greitai mus lydintis vertėjas mane nuramino, kad profesionalaus remonto visame Libane nerasime. Tada ir teko iš visų turimų laidų konstruoti tai, kas leistų daryti garso įrašą. Pavargti teko, bet viskas pavyko, ir tai buvo vienintelis rimtesnis techninis nesklandumas mūsų filmavimų metu.

Kas tave patį labiausiai sukrėtė Libane ir kokią žinią nori perduoti Lietuvos žmonėms šia fotografijų paroda bei dokumentika? 

Sunku trumpai apie tai ką nors pasakyti. Kultūrinis šokas nuvykus į Libaną tikrai garantuotas. Labiausiai visoje kelionėje sukrėtė sąlygos pabėgėlių stovyklose. Pirmą kartą nuvykus į stovyklą negali atsistebėti, kaip žmonės taip gyvena ir išgyvena.

Nėra nė menkiausių žmogui reikalingų patogumų, jau nekalbu apie tualetus. Visur aplink stovyklą tvyro nepakeliama smarvė. Žinoma, po kiek laiko prie visko įpranti ir visa tai nebeatrodo taip baisu, o ypač, kai žvelgi per kamerą. Tačiau vakarais mintys vijo viena kitą: apie sutiktus žmones, vaikus, kurie neturi ateities. Visi sutikti žmonės Libane buvo išties paslaugūs ir labai geranoriški, neteko susidurti su priešprieša. Ir taip buvo ne tik apsistojus pas vietinius Libano gyventojus, tačiau ir pabėgėlių stovyklose. Todėl norisi skleisti žinią apie nuostabius žmones, kuriems šiuo gyvenimo momentu yra labai sunku. Europa ir Lietuva yra įsibaiminusi musulmonų, tačiau svarbu suprasti tai, jog tie barbarai, žudantys nekaltus žmones ne tik Sirijoje, bet ir visame pasaulyje, neturi nieko bendra su islamo mokymu ar religija. Mūsų sutikti Sirijos pabėgėliai neplanuoja vykti į Europą, o tik laukia, kada galės grįžti į savo namus Sirijoje. Ir vėl imi suprasti, jog grįžę namo jie nieko neras, nes daugumos namai sugriauti, o artimieji žuvę. Kartais imdavau galvoti, kuo pats galiu padėti, bet turbūt ši maža žinutė, pasieksianti mūsų žiūrovą, yra daug daugiau, nei galėtume padaryti būdami ten. Mano noras yra tik vienas, kad žmogus, matydamas nuotraukas ar dokumentinę apybraižą, bent akimirką pamėgintų suprasti, kokį skausmą turi pakelti žmonės, kurie nėra taip jau toli nuo mūsų.

Kalbino Monika Midverytė OFS