Evgenios Levin nuotrauka

Puikiai prisimenu tą momentą, kai man būnant devyniolikos su drauge išlipome iš piligriminės grupės autobuso Bolonijos pakraštyje ir nutarėme tranzuoti į Taize kaimelį Prancūzijoje. Autobusas nuvažiavo tolyn, palikęs mus pakelės degalinėje miegoti po atviru dangumi. Prieš akis – daugiau nei 900 km ir juodas žvaigždėtas dangus. Įsivyniojome į miegmaišius ir netrukus įmigome vilkikų vairuotojų kaimynystėje.

Nejaučiau jokios baimės ar nesaugumo – kelionė ir visas gyvenimas atrodė kaip nuotykis su Dievu. Ir išties kelyje iki Taize kaimelio, o po to ir atgal į Lietuvą teko patirti daug nuotykių, ir ne visi iš jų buvo labai smagūs. Dar pirmąją kelionės dieną teko daug kilometrų sukarti pėsčiomis, ieškant tinkamos vietos stabdyti automobilius. Leidomės ir po autostrados tiltu, kur šeimininkavo vietiniai gyventojai ir mėtėsi panaudoti švirkštai, o kelio atkarpą iki Milano teko įveikti girtų lenkų statybininkų automobilyje, kurie nuolat rūkė, keikėsi ir vienu momentu galiausiai pradėjo važiuoti prieš eismą. Laimė, spėjome išlipti gyvos. Kol taip linksmai keliavome, visą parą buvome nevalgiusios. Tad mus iš Milano iki Liono pavežęs ir apnakvindinęs prancūzas kitą rytą pašiurpęs žiūrėjo, kaip mes iš pat ryto kertam mėsos konservus. Neitin galantiška. Grįžome ne ką nuobodžiau – iš Paryžiaus mus paėmė vilkiko vairuotojas, nelegaliai vežęs iš karto dvi keleives, kertant sieną išlaipindavęs kurią nors iš mūsų į kitą vilkiką. Pamenu tą džiugų virpulį širdyje ir pasitikėjimą, kad Dievas saugo, todėl niekas negresia. Juk visas gyvenimas – didelis nuotykis su Viešpačiu.

Bėgant metams šis jaunatviškas naivumas ir pasitikėjimas pamažu apsineša dulkėmis, kasdienybės rūpesčiai įsuka į rutiną ir nuotykių dvasią po truputį pakeičia poreikis įsišaknyti visuomenėje bei pareigų našta. Juk ir žiniasklaida sutartinai skanduoja sėkmingiausių specialybių reitingus, nedarbingumo rodiklius, lygina vidutines pajamas su užsienio šalimis, pabrėžia konkurenciją.

Visame tame šurmulyje išties nelengva išlaikyti vidinę nuostabą, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, pasijusti pagrindiniu dieviškosios pjesės personažu, kuris dar pats nežino, kas jo laukia artimiausioje scenoje. Tačiau toji nežinomybė kupina pasitikėjimo, kad pjesę stato pats geriausias visatoje Režisierius.

Prabėgus tiek metų, dabar taip lengvabūdiškai jau nebandyčiau Dievo kantrybės (kurgi ne, parašiau ir pačiai juokinga, juk tebesileidžiu į visokias avantiūras). Tačiau keičiantis gyvenimo aplinkybėms ir rūpinantis dėl ateities pravartu prisiminti nuotykius su Dievu. Žvelgti į kintančias aplinkybes ne su būgštavimu, o su smalsumu, nekantraujant sužinoti, į ką atves viena ar kita susidariusi situacija. Juk nieko nėra be reikalo ir viskas turi slėpiningą prasmę, neskubančią atsiskleisti čia ir dabar. Pasiėmusi draugėn tokią nuostabą ir smalsumą atsisveikinu su „Bernardinai.lt“ redakcija ir žengiu į naują etapą. Dėkoju visiems bendrakeleiviams – ir kolegoms, ir skaitytojams – neabejodama, kad keliai tikrai dar ne kartą susikirs ir toliau eisime drauge.