Romantiškoji Graikija. Miglės Baškovaitės nuotr. iš asmeninio albumo

Penkiolika metų gyvenant, keliaujant, dirbant, išvykstant ir sugrįžtant, paliekant, keikiant, ginant, teisinant, nuolatos įsimylint Graikiją, nebeleidžia į ją žvelgti turisto, žurnalisto, juo labiau atsitiktinio prašalaičio akimis. O kaip kartais norėtųsi. Atitolti. Užsimerkti. Nebejausti. Nebesiilgėti. Už daug ką smerkti, kaip tik svetimšalis moka ir gali. O jeigu mylėti, tai kitaip, atlaidžiau, atsainiau. Bet svarbiausia – turėti galimybę ją dar geriau pažinti, kaskart pamatyti pirmą kartą atvykusiojo akimis. Įžengti pro nepažįstamos salos oro uosto duris ir įkvėpti...

Esu praradusi teisę į nešališką nuomonę apie Graikiją. Nes čia vis giliau ir giliau, norom ir dažnai visai nenorom, smelkiasi mano šaknys, čia vis ryškėja – kas rytą, kas saulėlydį ir kiekvieną kitą negailestingos saulės išblukintą valandą – mano ateitis. Net jeigu ji bus kitur, bus persmelkta prisiminimų, dainų, kvapų, skonių ir jūros atspalvių. Skaudėti dėl šios šalies ima visai nepastebimai ir su metais vis kitaip...

Delfai. Vienas iš gausybės antikinių kapų

Kartais apima baimė. Viskas, kas mane čia supa, ima atrodyti savaime suprantama, įprasta, kasdieniška. Nebe ypatinga ir visai nemagiška... Bet Graikija tokia išdidi šalis, kad savo ypatingumą leidžia pamiršti nebent akimirką. Ir  tarsi mažutė šaltinio srovelė milžiniškoje jausmų, nuotaikų, minčių upėje – visada gyva, visada gaivinanti, visada judanti į priekį ir tuo savo judėjimu viską atskiedžianti, viską praskaidrinanti ir savaip nuspalvinanti.

***

Eini kartais ir galvoji: prakeikta sąskaita, trys šimtai eurų. Ir niekas dorai nepaaiškina, kodėl, už ką, netgi kam mokėti... Ir sustoji, nes apelsinų žiedai kvepia taip neapsakomai, taip nuostabiai, kad viskas nutolsta, užsimiršta, tada akys nukrypsta galvos dydžio rožių ar oleandro krūmo, ar magnolijų žiedais aplipusio medžio kamieno link. Pasipurtai. Nusisuki. Visos pasaulio bėdos vėl užgula pečius. Prakeiktas stogo meistras, nes stogas vis dar varva, tūkstantis eurų į balą. Prakeikta Graikija, niekas čia neveikia kaip turėtų, visi tik apsukti, tik apgauti... Po akimirkos kelią perbėga naujagimis ožiukas. Sustoja prie balos... Sustoji ir tu – va, čia tai bala. Nusišypsai. Pasaulis iš tavęs tyčiojasi, o tu šypsaisi. Va, tokia ta Graikija... 

Visi pažįstame jausmą, kai viskas gyvenime būna per gerai. Liaudies išmintis sako: lauk nelaimės. Smalsu man kartais, ar graikai kada nusispjaudavo, pabelsdavo į medį? O gal jiems niekada ir nebuvo labai gera? Ir prieš krizę žmonės sirgo, skirdavosi, prasiskolindavo, melavo, vogė ir sukčiavo... O dabar rodos, kad buvo aukso amžius. Tikras rojus – maisto ir linksmybių perteklius, turistai negailėdami leido pinigus, buvo per daug gražių moterų, per daug lengvų darbų, per daug viliojančių automobilių ir vyno, ir šokių, ir juoko... Ir mimozos žydėjo per ryškiai, pomidorai buvo per sultingi, jūros gėrybės net pernelyg šviežios... Dievai kalti – ir kai nieko nėra, ir kai visko per daug. Ak jau tie dievai...

***

O kai Graikijoje žiema, mažai atvykėlių ir daug mažiau dėmesio jiems skiriama, tada viskas tampa ryškiau, skaniau, melodingiau, jausmingiau. Dažnai palyja, kartais labai palyja. Tada nusileidžia rūkas, tada visi kaimai pakvimpa kepta mėsa ir pražydusiais migdolų žiedais, tada bažnyčių varpai ir vienuolių giesmių aidas nebesusigeria į kalnus, o atsimuša į sunkius debesis, į miglą, į šimtamečių alyvmedžių kamienus ir į tavo akmeninio namo sienas.

Tačiau pertraukos – life in a limbo – laukimo periodo, ramybės periodo Graikijoje nėra, nors iš šalies ir gali taip pasirodyti. Nepamirškime visur begulinėjančių benamių kačių ir šunų, ir driežų, netgi gyvačių... Bet graikai nėra tingūs, tik kitokie. Labiau tingūs mes, Vakarų ir Rytų europiečiai, nes 9 vakaro – jau ant sofutės. O vietiniai tik vidurnaktį baigia darbus. Smerkti – žmogiška. Ar katę, ar graiką... Nes ir vienai, ir kitam toje amžinoje saulėje, mūsų akimis, yra per gerai...

Kita vertus, šimtaprocentinis atsidavimas draugams, šeimai, vaikams, bažnyčiai, namams, alyvuogių rinkimui ir aliejaus spaudimui, rankdarbių turistams gaminimas, kilimų audimas, keraminių vazonų lipdymas gal ir yra savotiškas asmeninės graikų ramybės laikotarpis. Laikas, kai daroma tai, kam paprastai nėra jokio atokvėpio, kai trūksta pinigų ar jėgų vasarą.

***

Jūra negailestinga. Viena ranka dovanoja, kita atima. Tik ne žuvies, kalmarų ar midijų, ne delfinų ar jūros vėžlių ji dabar dosni, bet žmonių sielų, sielų be namų, be vietos po saule, neretai palaidojusių vaikus, anūkus, tėvus, senelius ar net absoliučiai visus... 

Graikijos salų krantus skalaujanti jūra – žydra ir atlaidi, žalsva, kai vėjuota, juodai žalia ir negailestingai nepermatoma, kai įtari, ryškiai mėlyna, kai nuobodžiaujanti ir tingi, nuobodžiai žydra per patį vidurvasarį, kartais nuo pykčio paniurusi ir nenusakomos spalvos, arba ruda su dugno smėliu sumišusi tarsi išmintingas, raukšlėtas, saulėje įdegęs senolės veidas, arba raudona, sumišusi su Sirijos vaikų krauju, skaisčiai mėlyna – su jų motinų ašaromis... Ką gali, jūra praryja. O mes pamirštame.

Kaip čia patogiau ir gražiau apibūdinus karą? Kaip jaustis valstybei, apibūdintai Sielų sandėliu? Tikriausiai esate patyrę, kaip sunku kaimynui ar bendradarbiui į akis pasakyti ką nors negražaus, nemandagaus ar skausmingo. Tiesiog nuostabu, kai nuo karo bėgantiems šimtams tūkstančių karo pabėgėlių nereikia pasakyti nieko, na, nieko nemalonaus. Tereikia metalinės vielos. Daug metalinės vielos... O Graikija su savo etikete „Šalis Neišbrendamoje Krizėje“ pranoko pati save. Programų, renkančių labdarą pabėgėliams, skaičius neįtikėtinas. Visą žiemą, pavasarį ir iki šiol žmonės aukoja, dovanoja, net kviečia į savo namus.

Beveik visos Graikijos šventės yra susijusios su masinėmis religinėmis apeigomis

Filoksenija – graikiškas žodis, reiškiantis svetingumą svečiui, prašalaičiui, svetimšaliui, aidėjo ir aidi ne tik per televiziją ar radiją, bet iš lūpų į lūpas, per kalnus, per kaimus, per miestus ir per salas. Mažiausiuose kaimeliuose močiutės ir seneliai, šeimos su vaikais rinko drabužius, maistą, mezgė kojines, visokią labdarą pilnais sunkvežimiais vežė į Atėnus, į pasienį, į pabėgėlių stovyklas, į Koso ir Lesbo salas... Ir tebeveža... 

***

Ilgėliau pagyvenęs Graikijoje negali jos niekinti. Maža to – negali nemylėti. O meilė daug ko išmoko...