Lietuva, kurios nebuvo: Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai, sudarytojai Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Laurynas Peluritis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universitetas, 2016, 590 p., 300 egz. Dailininkė Audronė Uzielaitė

2012–2013 m. išleisti trys Lietuvos politinės minties antologijos tomai pasipildė dar vienu gėlių rinkiniu1. Jame spausdinami katalikų svarstymai apie pilnutinę demokratiją ir jų vertinimai. Tai tris kartas – tarpukario Lietuvos, okupacinių metų ir išeivijos autorius – draugėn buriantis mintijimas ta pačia kryptimi. Natūraliai kyla klausimas, kodėl beveik šeši šimtai puslapių skirti vienai iš intelektualinių stovyklų, juoba kad dalis tekstų jau buvo skelbti anksčiau minėtuose tomuose. Tarp jų ir trys pagrindiniai katalikų mąstytojų programiniai dokumentai, reprezen­tuojantys svarstymų tąsą laike: „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936), „Į reformuotą demokratiją“ (1943–1944) ir „Į pilnutinę demokratiją“ (1954–1955).

1936-ųjų, romuviečių arba šešiolikos2 deklaracija yra vienas iš „neapskaitomų“ tekstų Lietuvos politinės minties istorijoje. Tarp ryškiausių autorių – Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Stasys Yla, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Skrupskelis ir kiti. Po beveik dviejų dešimtmečių pasirodžiusiuose šios krypties idėjas apibendrinančiuose svarstymuose „Į pilnutinę demokratiją“ – daugiausia Maceinos minčių. Jungianti gija – mąstymas apie demokratiją su turiniu (politiniu, kultūriniu, socialiniu, netgi tarptautiniu), kylančią iš asmens pirmenybės principo. Itin svarbią vietą apmąstymuose užima ir nepasaulėžiūrinės politikos modelis.

Anot straipsnių rinkinio sudarytojų, dokumentų pakartojimas buvo reikalingas siekiant visumos. Iš tiesų knygoje pristatoma ne tik politinio pilnutinės demokratijos projekto raida, bet ir įtakos bei vertinimai. Pradedama nuo pirmtakų – Pranciškaus Būčio, Fabijono Kemėšio, Stasio Šalkauskio ir Kazio Pakšto – idėjų. Baigiama projekto atgarsiais 1990 m. atkurtos Lietuvos leidiniuose, tokiuose kaip Krantai, Naujoji Romuva, Naujasis Židinys etc. Įsiterpia anuometiniai poleminiai tekstai, reaguojantys į organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos koncepcijas. Tarpukariu – daugiausia Antano Smetonos autoritetinį režimą palaikiusių tautininkų, išeivijoje – santariečių.

Apie aną gadynę šioje gadynėje

Šio politinio paveldo savitumas išryškėja svarstymams skleidžiantis laike ir regint jų recepciją tiek tarpukariu, tiek atkūrus Nepriklausomybę. Abejonė dėl parinktų straipsnių nutvilko tik skaitant paskutiniąją dalį, skirtą „užšaldyto kapitalo“3 bandymams sugrįžti į Nepriklausomą Lietuvą. Ypač neaišku, kodėl publikuojami Vaidoto Daunio ir Arvydo Juozaičio Krantuose 1990 m. skelbti tekstai, nesuteikiantys, kaip dabar madinga sakyti, pridėtinės vertės, lyginant su Mečio Laurinkaus ar Vinco Natkevičiaus publicistika.

Gali būti, kad minėti asmenys svariai prisidėjo prie pilnutinės demokratijos paveldėjimo. Juk mūsų palikimas, panaudojant Hannah Arendt pamėgtą poeto René Charo citatą, perduotas be testamento. Tačiau tokiu atveju antologijoje praverstų tekstų autorių biogramos, išryškinančios jų nuveiktus darbus. Verta atkreipti dėmesį, kad trijuose Lietuvos politinės minties tomuose trumpi autorių pristatymai, svarbiausių veikalų paminėjimai ir nurodyta literatūra apie juos puikiai pasitarnavo įgyvendinant edukacinius užmojus. Tai ypač svarbu, turint mintyje, kad vieni svarbiausių antologijos skaitytojų – studentai. Aišku, kai kurie iš autorių jau buvo pristatyti minėtuose tomuose, tačiau sudarytojai, kaip žinome, pakartojimų nesibodi.

Apmąsčiusių romuviečių deklaraciją ir vėlesnes jos transformacijas netrūko – tai matyti iš neskurdžios pilnutinės demokratijos tyrinėjimų bibliografijos. Už išsamią rodyklę, į kurią pateko ir 2014 m. tekstai, net ir bakalauro studentų rašto ar baigiamieji darbai, sudarytojams būtina nukelti kepurę. Kaip ir už informatyvų įvadą, kuris pagelbėtų susigaudyti net ir pirmąsyk susidursiantiems su lietuvių katalikų svarstymais apie demokratiją. Čia aptariamas politinis ir istorinis kontekstas, kuriame užgimė romuviečių deklaracija, pristatomos pagrindinės įtakos, teiginiai, svarstymų raida ir taikliausiai paleistos kritikos strėlės.

Iš politikos išjungta pasaulėžiūra

Kaip išmintingai pastebi antologijos sudarytojai, rūpestis dėl politinės minties paveldo žymi tautos brandą. Šį įspūdį sustiprina ir pastaraisiais metais jaučiamas pedagoginis ir mokslinis susidomėjimas – kone lietuviško mintijimo apie politiką renesansas4. Tačiau kas su tuo palikimu bus daroma toliau – ar jis bus tik įpaminklinamas bibliotekų ir privačiose lentynose, ar aktyviai naudojamas, persvarstant politinio projekto, niekada nesulaukusio įgyvendinimo progos5, turinį? Kurie jo aspektai verti sudabartinimo pastangų?

Viena vertus, tarpukario protams itin knietėjo ir šiandien aktualumo nenustojęs klausimas, kurį po kelių dešimtmečių sprendė garsus amerikiečių filosofas Johnas Rawlsas: kaip įmanoma skirtingų pasaulėžiūrų žmonėms bendrai tvarkyti viešus reikalus? Atrodo paradoksalu, kad būtent katalikų mąstytojai su didžiausiu įkarščiu svarstė pažiūrų neutralizavimą politikoje. Regis, skųstis tarpukario Lietuvoje daugiausia pagrindo turėjo ateistai, mat nebūta civilinės santuokos, mokyk­lose buvo privalu mokytis tikybos. Vis dėlto Vakarų universitetuose išsilavinimą įgiję ir europinį pulsą jautę mąstytojai žinojo apie kiek anksčiau vykusius vadinamuosius kultūros karus Vokietijoje, Prancūzijoje.

Be to, jiems neįtiko partijų pasidalijimai ne ekonominiais ar socialiniais klausimais, o būtent pasaulėžiūriniais. Kaip rašė Kazys Pakštas, Lietuvos piliečiams sudėtingiau susitarti dėl rožančiaus nei dėl bulvių ar rauginto pieno (p. 427). Taigi nepasaulėžiūrine politika siekta, persakant Juozo Girniaus žodžius, valstybės neutralumo visų pasaulėžiūrų atžvilgiu, kad ji neveiktų kurios nors naudai ar neužkirstų kuriai nors kelio dalyvauti viešajame gyvenime (p. 292). Antologijoje pateikiama kritika stipri, vien ko vertas šis Vinco Rastenio klausimas: ar valstybės nešališkumas reiškia, kad ji neturi pasaulėžiūros? Kaip tada valstybė gali ką nors saugoti ar skatinti (p. 140)?

Demokratija saugo, žino, reikalauja...

Kita vertus, aptariamas tarpukario mąstytojų palikimas yra originali politinė teorija, kur demokratija suprantama kaip daugiau nei vien rinkimai ir atstovavimas, procedūros ir teisės viršenybė, tikrai daugiau nei daugumos valdžia. Demokratijos pagrindas čia – žmogaus pirmumas prieš bendruomenę, todėl ji „saugo šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę“, „žino, jog žmogus į valstybę įsijungia per prigimtąsias bendruomenes“, „reikalauja aukštos dvasinės kultūros“ (p. 423). Apskritai demokratija yra siektina vertybė, o jei ją ištinka sunkumai, tai jie kyla ne iš pačios santvarkos, o „iš demokratijos sąmonės krizės“6.

Pasak vieno pagrindinių šios demokratijos kritikų Lietuvoje Alvydo Jokubaičio, lietuviai negeba pažvelgti į ją iš nuotolio, nes moderni Lietuva – šios santvarkos kūdikis. Per šių metų gegužės mėnesį vykusį antologijos pristatymą jis atkreipė dėmesį, kad pilnutinės demokratijos svarstymai – utopija, nes ji negali būti tobula dėl savo prigimties. Nepaisant nepasitikėjimo šia sant­varka, kurį išreiškė tokie filosofai kaip Immanuelis Kantas ar Alexis de Tocqueville‘is, nepaisant Katalikų Bažnyčios nepalankaus požiūrio į demokratiją iki pat XIX a. pabaigos, katalikai intelektualai su entuziazmu siekė kuo daugiau demokratijos, persmelkiančios visas gyvenimo sritis.

Lietuvos politinės minties vajus

Romuviečiai manė gyveną krizės laikais, kai „nepap­rastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis“ (p. 79), dėl to jiems rūpėjo valstybės santvarka. Ir šiandien yra reiškinių, kurie galėtų būti įvardijami kriziniais (geopolitinė grėsmė, masinė emigracija, nepasitikėjimas valdžia etc.), tačiau diskusijų, kaip tvarkoma valstybė, tėra menkai. Remiantis pilnutinės demokratijos svarstymais, galima apmąstyti ne tik dabartinę demokratijos būklę ar pasaulėžiūros ir politikos santykį, bet ir socialinį teisingumą, šeimos, profesinių susivienijimų reikšmę valstybėje, valstybių jungimosi prasmę etc.

Gal valstybės santvarka galėtų tapti katalikų, besidominčių ne tik momento reikalais, bet ir principų reikalavimais, diskusijų objektu? Kokie socialiniai, politiniai, ekonominiai modeliai, grįsti Bažnyčios socialiniu mokymu, šiandien veiktų? Ar galėtų svarstymai apie Lietuvą nesiriboti vien katalikais, vien akademikais, o Lietuvos viešąją erdvę apimti pilnutinis lietuviškos politinės minties vajus? Aptariama antologija yra puiki sudarytojų dovana Lietuvai šimtmečio proga, o neprilygstamą vertę įgytų tapusi paskata tolesniems svarstymams apie valstybės pagrindus šiandien. 

1 Iš graikų kalbos: anthos – ‘gėlė’, legein – ‘rinkti’.

2 Ji vadinama pagal publikavimo metus, leidinį (Naujoji Romuva) arba pasirašiusiųjų skaičių.

3 Vytauto Vaitiekūno terminas.

4 Bibliografinėje rodyklėje nurodomi pastarųjų šešerių metų studentų baigiamieji ir rašto darbai, skirti pilnutinės demokratijos idėjoms tyrinėti, prieš penkmetį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pradėtas dėstyti Lietuvos politinės minties istorijos kursas, 2013 m. Mykolo Romerio universitete įkurtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, verta paminėti ir jaunų mokslininkų, tokių kaip Justinas Dementavičius ar Artūras Svarauskas, mokslinius darbus.

5 Iš čia ir antologijos pavadinimas Lietuva, kurios nebuvo, kurio idėja priklauso Santai Kančytei.

6  Tokia aporija iš pirmo žvilgsnio primena teiginius, kad Sovietų Sąjungoje būta per mažai komunizmo, tačiau be gilesnės analizės nevalia jų nurašyti.

Naujasis židinys