Kai nuodėmė eina pirma, aš atsilieku nuo gyvenimo toli toli. Lyg gyvenčiau šalia gyvenimo. Lyg eičiau ne aš, o mano šešėlis. Dar toliau atsilieku nuo Dievo, bet ne nuo Jo meilės. Aš pasitraukiu iš Dievo erdvės, bet Jis tebekviečia sugrįžti, nes manęs nepalieka niekada. Tik aš regiu savo širdimi Dievą neryškiai, nejautriai, nebesugebu Jo girdėti. Lyg gėdindamasi slepiuosi, o gal net didžiuojuosi nuodėme ar nepripažįstu kaltės. Gal prieš save jaučiuosi teisi. Tačiau kai nuodėmė eina pirma manęs, aš sužeidžiu save, artimus, Dievą, o nuodėmė griauna pamatus ir mano gyvenimo namą stato be jų, iš smėlio ir iliuzijų. Kai nuodėmė bando atsistoti Dievo vietoje, prarandu ryšį su Tuo, kuris gali išgelbėti tai, ko deramai neįvertinu, nesuvokiu – sielą ir Dievo atvaizdą joje, amžinybę.

Pasirinkimas. Mano silpnumas ir nenuovoka renkasi nuodėmę ir praleidžiu ją pirma Dievo ir savęs. Nuodėmė pradeda vadovauti, kai tai leidžiu. Gal tada slapta tikiuosi, kad esu padėties valdovė, kad neteisingas pasirinkimas man neša sėkmę, naudą ar laimę, tačiau aš tampu priklausoma. Priklausoma nuo blogio. Taigi blogis čia vadovauja, aptemdo protą, iškreipia jausmus, o sielos namai tampa nuodėmės nuosavybe. Tik Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus išvadavo sielą iš nuodėmės, bet aš turiu ryžtis tos nuodėmės atsisakyti. O nuodėmės sužeistoje sieloje vykstantys pokyčiai ir toliau ardo gebėjimą pasirinkti teisingai. Grimztu vis gilyn, pasirinkdama sprendimus, kurie ardo mano asmenybę iš vidaus, keičia santykį su Dievu, artimu ir savimi, žlugdo amžinybės viltį ir aš, likdama nuodėmės draugijoje, lieku vieniša, kaip vieniša nuodėmė. Nuodėmė ieško, ką galėtų valdyti, kenkti, bet renkasi silpniausią, labiausiai pažeidžiamą. O tokia tampu nors akimirką suabejojus Dievu. Nuodėmei tereikia akimirkos sumaišties mano sieloje, ir ji ateina vedina būriu kitų nuodėmių ir joms tampa vis lengviau ir lengviau mane pavergti. Taip pasirenku vergės dalią, o gal tiksliau – nedalią. Mane apvagia nuodėmė, ji pavagia net viltį.

Pirmoje vietoje nuodėmė – pirmoje vietoje neviltis. Nes viltis nebėra ko. Aš viską jau užstačiau – savo sielą, savo gyvenimą, gal net ir amžinybę. O dėl ko? Dėl savo egocentriško įteisinimo, savo taisyklių įvedimo, naujų tiesos ir vertybių perrašymo. Aš noriu karaliauti, o karaliauja nuodėmė. Pasirinkus nuodėmę, aš visada būsiu antra. Pasirinkus Dievą, Jis mane pakviečia į vietą šalia Jo. Tada aš pirma, nes pakviesta Dievo asmeniškai. Tada aš pirma, nes priėmiau Dievo skirtą meilę man, pasirinkau Jį. Tada aš pirma, nes Dievas mane išsirinko, o aš Jo neatstūmiau. Atstūmiau nuodėmę ir atsidūriau šalia Dievo – svarbiausia teisingas pasirinkimas.

Kai nuodėmė eina pirma, man belieka ja tik sekti, vytis, lenktis ir paklusti jai. Kai mane veda nuodėmė, aš nenueinu niekur. Kai nuodėmė veda, aš joje ir lieku, o ji neina niekur. Nuodėmė įsitaiso manyje, įrodo man, kad yra už mane pirmesnė, galingesnė. O nuodėmė yra galinga tik tada, kai nusisuku nuo Dievo ir nesirengiu pas Jį grįžti. Ji stoja į Dievo vietą, nes mane nugalėjo. O jeigu išdrįsčiau paklausti, kodėl nuodėmė mane nugalėjo, kodėl aš jai atsidaviau.

Nuodėmė gali apgauti savo vaisiais, bet tai netiesa, nes ji yra bevaisė. Nebent blogio padariniai, naikinantys sielą. Nuodėmės padariniai seka mane, keičia mane, iškreipia vertybes, ir tamsa, į kurią esu patekusi, atrodo natūrali būsena. Kai nuodėmės būsena atrodo natūrali ir priimtina, tada nebejaučiu, kad darau bloga. Aš neįvardiju nuodėmės kaip blogio ir neturiu su ja kovoti. Kai nuodėmė eina pirma manęs, aš krentu žemyn. Aš nebeliudiju savo gyvenimu Dievo, aš Jį neigiu. Kiekviena mano nuodėmė neigia mano Kūrėją. Nuo to momento sutinku, kad nuodėmė mane perkurtų. Sudarkiusi mano sielą nuodėmė nori lipdyti mane iš naujo blogio karalystei, nes blogio karalystei aš taip pat turiu tikti. O blogiui tinku, kai atsisakau Dievo ir renkuosi nuodėmę.

Atrodytų ne visaverčiai mainai – kur Dievas, o kur nuodėmės gyvenimas. Kur Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus pergalė, nugalėjusi nuodėmę. Aš einu pas pralaimėtoją ir iš karto pralaimiu pati. Ar verta gyventi dėl pralaimėjimo, ar verta jį pasirinkti? Ar verta nuodėmę praleisti į priekį. Kur aš lieku? Gyvenimas eina, o aš dar vis kelio pradžioje. Gyvenimas pragyventas, o aš neturiu ką pjauti. Likusi be Dievo apsaugos, stoviu lyg indas, priimantis blogį ar net pati kuriu blogį, darydama nuodėmę. Dažnai skaudinu artimą ir man nesvarbu, ką jis jaučia. Kai pasirenku nuodėmę artimų man nebėra, yra tik konkurentai, priešai, su kuriais reikia kovoti. Bet skaudindama artimą aš visada pralaimiu. Aš nusisuku nuo savo bendrakeleivio, tokio paties žmogaus, lyg jis būtų sukurtas ne Dievo. Ar aš save pradedu laikyti nesukurta Dievo.

Jeigu praleidusi nuodėmę į priekį, aš staiga suvokiu, kad kažkas čia negerai, kad likau apiplėšta, tapau išdavike Dievo ir savo sielos, suvokiu, kaip griūva gyvenimas, tada yra viltis pasirinkti kitaip. Pasirinkti teisingai ir atsistoti į tą vietą, kurią skyrė Dievas. O susivokti padėtų įsiklausymas į savo vidų, stebėjimas aplinkos, gilinimasis į literatūrą, kuri teigia vertybes, kurios artina prie Dievo ir savęs pažinimo. Tegul pasaulio pažinimas atveria nematomojo pasaulio realybę, ir aš renkuosi tai, kas nekinta ir yra amžina.

Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus todėl, kad galėčiau sugrįžti pas Dievą, man tereikia atsisakyti nuodėmės ir gailėtis. Nuodėmė nebeis pirma manęs, nes apskritai nebus pakviesta su manimi eiti. Savo gyvenimo nebesiesiu su nuodėme, nes suprantu, kad su ja neturiu ateities. Ateitis yra kuriama, o nuodėmė nieko kurti negali, ji yra neigimas. Jeigu galėtų, ji paneigtų ir žmogų, todėl griauna mane iš vidaus. Mano vidinį pasaulį apgynė Jėzus Kristus savo mirtimi ant kryžiaus. Apgynė mano sielą. Ir aš galiu nuodėmės neviltį pakeisti viltimi Dieve. Viltis paženklina grįžimą pas Dievą, ir aš apsisprendžiu grįžti.