Gedimino Kajėno nuotrauka

Per jazminų žydėjimą

Birželio nakties pradžioje labiausiai juntamas po visą mano kaimą pasklidęs jazminų kvapas. Gaila, kad taip trumpai visa tai trunka. Kokią savaitę, kitą. Jazminai nuo senovės puošė kone kiekvieną Gudakiemio kaimo sodybą. Yra toks kaimas Varėnos rajone, pasiklydęs tarp Nedzingės ir Merkinės. Bet man šis kaimas per jazminų žydėjimą yra pats gražiausias sodžius Dzūkijoje. Kiti mano kraštiečiai tikriausiai teigs kitaip. Ir jie bus teisūs, nes kiekvienam mūsų visada bus gražiausia gimtinė. Man – Gudakiemis, besitęsiantis daugiau kaip du kilometrus, išsidėstęs tarp miškų, ledynmečio suformuotame slėnyje. Ir netrukdo tai, kad kolūkių gyvavimo metais čia pristatyta keliolika didelių kiaulidžių, trys dviaukščiai daugiabučiai, į kuriuos per keturis dešimtmečius kėlėsi vis nauji, iš aplinkinių kaimų, Varėnos ar iš kitur atkeltos įvairių pažiūrų ir gyvenimo būdo, dažniausiai gausios šeimos. Amžinatilsį Mykolas Pašukonis šiuos daugiabučius pavadino Šiaurės ir Pietų Vietnamu bei Kambodža. Nežinau, kodėl jis tokiais vardais pakrikštijo tuos dažnokai triukšmingus didelius mūrinius kaimo namus, bet šie pavadinimai akimirksniu prigijo. Iki šiol trys nederantys prie senojo kaimo aplinkos svetimkūniai ne tik gudakiemiškių taip vadinami. Antai net Varėnos autobusų vairuotojai, paprašius Gudakiemyje sustoti prie Šiaurės ar Pietų Vietnamo, nebūna nustebinti...

Jei pamatai piemenėlį skaitant knygą, žinok – jis iš Gudakiemio“

Žinoma, mano kaimas turi ir kitokių keistenybių, kaip, beje, ir kiekvienas kitas kaimas Lietuvoje. Bet per jazminų žydėjimą dažniausiai į atmintį sugula prisiminimai apie darbščius, nagingus, puikius šio kaimo žmones, kurie dažniausiai jazminus sodindavo prie savo namo gonkelių. Dabar nedaug teišlikę tų jazminų prie senųjų sodybų. Kaip ir čionykščių gyventojų. Daugelis jų sugulė kaimo kalnelyje, stūksančiame už jau minėtos M. Pašukonio sodybos. Beveik visi jauni gudakiemiškiai patraukė į miestus ar net bernauti į Vakarus. Daugelį jų svetur per prievartą išvijo dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje siautusi raudonoji melioracija. Iš pradžių gudakiemiškiai ir jų likimo broliai visoje Lietuvoje priešinosi kaimo naikinimui, bet vėliau beviltiškai nuleido rankas. Kaip, beje, jau nepriklausomos Lietuvos metais jie buvo priversti atsisakyti smulkių savo ūkių, nes vadinamoji Europos Sąjungos parama buvo ir yra pasiekiama tik labai stambiam ūkininkui. O, pavyzdžiui, gudakiemiškis keliolikos hektarų ūkio savininkas Albinas Juknevičius po savo laukus priverstas parpinti senu, gal šimtus kartų lopytu sovietiniu traktoriumi. Ar jis nenorėtų naujo, modernaus? Žinoma, norėtų. Ir ne jis vienas geistų naujo traktoriaus ar gauti kitokią paramą iš valstybės, bet jų buvimas kaime tikriausiai jau seniai nenumatytas... Kaip kitaip suprasti, jei valdžia teikia paramą tik stambiems, turtingiems ūkininkams? Tapę nereikalingi ne vienas gudakiemiškis buvo tiesiog priverstas ieškoti darbo ir duonos kitur.

Sovietmečiu vieni nukentėjo nuo raudonosios melioracijos, o po dviejų dešimtmečių kitus mano sodžiaus berniokus ir mergaites išvijo jau ne okupantai, bet savi – mūsų išrinkti valdžiažmogiai... Dėl šios ir ankstesnių bėdų pamažu ir ištuštėjo kaimas. Tik išlikusios sodybos byloja, kad šiame slėnyje didelio kaimo būta. Iš šykščių rašytinių šaltinių apie Gudakiemį kai ką pavyko aptikti, teko rinkti po kruopelytę.

Bene anksčiausiai Gudakiemis (ruskoje selo) paminėtas Žygimanto Augusto vykdytoje valakų reformos raštuose. Antai 1561 metais minima Ilgų vaitystė, kuriai tuo metu priklausė ir Gudakiemio kaimas. Jame buvo suformuoti 25 valakai žemės. O štai Lietuviškosios enciklopedijos 9-ajame tome (išleistas 1941 m.) rašoma, kad 1923 metais Gudakiemyje buvo 48 ūkiai ir 266 gyventojai. Gudakiemiškiai, skirtingai nei aplinkinių kaimų gyventojai, buvo gana apsišvietę, turėjo pradinę mokyklą. Kaip savo prisiminimuose rašo buvęs šio kaimo, o vėliau – Masališkių – mokyklų mokytojas Jonas Paulaitis, Gudakiemis buvo vadinamas valstybiniu kaimu. Jame gyvenantys žmonės pagal 1867 m. caro įstatymą buvo gavę teisę išsipirkti žemę, jie mokėjo už žemę valstybei piniginę rentą. Todėl, kad jų teisinė ir ūkinė padėtis buvo kur kas geresnė, kartu ir išsilavinimas buvo aukštesnis. Beje, kaip mena J. Paulaitis, apie gudakiemiškius palankiai atsiliepė ir Masališkių dvaro savininkas Vincas Skerniškis: „Jei pamatai piemenėlį ganant gyvulius ir skaitant knygą, tai žinok, kad jis iš Gudakiemio.“ Smetoninėje Lietuvoje, kaip savo prisiminimuose rašo J. Paulaitis, buvo statomos naujos modernios mokyklos. Tokią norėta pastatyti ir Gudakiemyje.

1931 metais į Gudakiemį mokyklos statymo reikalu buvo atvykęs net pats garsus rašytojas, kilęs iš už netoliese esančių Subartonių, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Sklypas mokyklai statyti buvo numatytas prie kelių sankryžos, ten, kur eina kelias į Masališkes. Tačiau du broliai ūkininkai nesutiko duoti sklypo mokyklai statyti. Tada buvo pasirinktos Masališkės. Gretimame kaime 1933 metais ir buvo pastatyta erdvi 2 aukštų pradinė mokykla su 4 skyriais. Paradoksalu, kad labiausiai šioje vietovėje išprusęs kaimas neteko geros galimybės turėti didelę mokyklą. Gudakiemiškiai patys save nuskriaudė... O vėliau juos skriaudė jau svetimi: ir ateiviai, ir užeiviai, kaip jie sakydavo. Kaimas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį. Neteko kone trečdalio gyventojų. Sovietinės okupacijos metais didžiausias gyventojų skaičius kaime buvo tik 1970 metais – 253 žmonės. O 2001 metais Gudakiemyje gyveno jau tik 176 žmonės. Dabar – ir šimto gudakiemiškių nelikę. Kad ir kaip ironiškai būtų vadinami kaimo daugiabučiai, jeigu ne jie – šiandien kaime nebūtų vaikučių, vadinasi, iš Varėnos kasdien ir autobusai per kaimą nekursuotų, nes Gudakiemyje senokai panaikintas paštas, valgykla, parduotuvė, pradinė mokykla, o 2015 metais – ir paskutinis kultūros židinys – biblioteka.

Per laiko tėkmę

Liūdna tai konstatuoti per gražiausią kaimo metą – jazminų žydėjimą. Bet kai pagalvoji, kad ne vien Gudakiemį toks likimas ištiko (Lietuvoje šimtai, o gal ir tūkstančiai tokių kaimų), pamažu nurimsti. Galvoji, kaip čia gyvenusių žmonių atminimą išsaugoti, įprasminti. Nes čia – mūsų šaknys, atmintis. Jau daugelis šio kaimo žmonių nė nežino, kad čia gimė, gyveno garsūs visoje Lietuvoje knygnešiai Juras ir Martynas Miliai, Kazys Barysas, 1918 metų Lietuvos kariuomenės kūrėjai – savanoriai Balys ir Šimas Miškiniai, Jonas Ašmantas. Beje, istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Gudakiemio kaimas Lietuvai davė net 16 savanorių!

Vėliau, atslinkus gūdžiai sovietų okupacijai, savaime suprantama, gabiems gudakiemiškiams sovietiniame ūkyje ar dirbant kitus darbus išgarsėti nebuvo galimybės, nes žmogaus asmeninė iniciatyva buvo nusavinta komunistų partijos. Galėjai pasižymėti nebent už kaimyną daugiau išgerdamas nafta trenkiančios degtinės ar pigaus Alytaus vaisiukų vyno, kurį vienas gudakiemiškis buvo taikliai pakrikštijęs: Niekas nenorėjo mirti.

Žinoma, kai kurie iš Gudakiemio kilę ar jame gyvenantys žmonės ir sovietmečiu tapo savotiškai garsūs. Antai net generolu – gudakiemiškis Rokas Žalnierauskas. Jis vadovavo garsiam DOSAF’o (lietuviškai – SDAALR) padaliniui Lietuvoje. Iš Gudakiemio kilę sovietinės, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja tapo Alvyra Ona Kvaraciejūtė, advokatu – Jonas Kvaraciejus. Kaimas garsėjo inžinieriais, agronomais, veterinarais, mechanizatoriais, medikais, kitais specialistais. Daug metų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotoju dirbo Jonas Naujalis. Dabar jis – pensininkas, todėl dažniau aplanko gimtąjį Gudakiemį, vasaroja atnaujintoje tėvų sodyboje.

Tikriausiai ne visiems gudakiemiškiams yra žinoma, kad Gudakiemio pakraštyje, prie Motiejaus Pašukonio sodybos, namus buvo pasistatę iš gretimo Masališkių kaimo atsikėlę broliai Ivanauskai. Atūžus antrajai sovietų okupacijai net keturi broliai Antanas, Jonas, Pranas ir Vincas Ivanauskai tapo partizanais. Visi žuvo nelygioje kovoje.

Didžiausios pagarbos iš brolių Ivanauskų pelnė Vincas, jau turėjęs šeimą. Jis buvo Dzūkijos partizanų vadų pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, o vėliau – Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas. Ne vienas gudakiemiškis šį faktą (dažniausiai saviems ir prie taurelės) minėjo brežnevinės stagnacijos metais. Bet tik vienam kitam mano kaimo žmogui buvo žinomas toks faktas: partizano Jono Ivanausko-Rugio žmona Malvina 1947-ųjų pavasarį buvo pagimdžiusi sūnų. Koks buvo partizano Jono Ivanausko-Rugio sūnaus likimas – tada niekas nežinojo. Mano šviesaus atminimo motina ne kartą pasakojo, kad Merkinės stribams apsupus mūsų kaimynų Ivanauskų (arba Feliksukų, taip tada Ivanauskus vadino) sodybą ir ją padegus, kažkurio stribo buvo nušauta partizano Vinco Ivanausko žmona. Bet motina apie partizaną Joną Ivanauską nieko nepasakojo. Pasirodo, jis turėjo sūnų. Kaime iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apie J. Ivanausko sūnaus likimą nebuvo kalbama. Tik po 1990-ųjų paaiškėjo, kad yra gyvas Jono Ivanausko sūnus: kad jis – Mindaugas, kad jis pokarį lankė Rodukos, Puvočių ir Merkinės mokyklas. Kad vėliau jis baigė Kauno politechnikos institutą, kad net 17 metų buvo Vilniaus oro uosto generaliniu direktoriumi... Gerokai nustebau vieną dieną šią naujieną išgirdęs.

Brangiausia – gyvybė

Beje, nepriklausomybės metais buvo atskleista daug nutylėtų faktų, kurių ir senieji Gudakiemio kaimo gyventojai tikriausiai nežinojo ar buvo užmiršę. Reikia priminti, kad jie dažniausiai partizanus vadino miškiniais, bet jokiu būdu ne banditais, kaip tai darė tuometė valdžia. Žinoma, buvo žiaurus, sunkus laikotarpis, supriešinęs ne vieną kaimietį: vieni gudakiemiškiai kovojo vienoje barikadų pusėje, kiti – kitoje. O dar kiti mano kaimo gyventojai 1944-ųjų žiemą per prievartą po karinių pratybų buvo nuvežti į priešakines Antrojo pasaulinio karo fronto linijas. Antai, vieną gegužę, jazminams žydint, sėdėdamas prie savo tėvų namų gonkelių prisiminiau seniai į anapilį iškeliavusį Julių Gavelį, Berlyno šturmo dalyvį. Jaunystėje dažnai teko su kaimo karo veteranu bendrauti, nes jo sūnus Mindaugas buvo mano klasės draugas.

Gudakiemiškis J. Gavelis vengė pasakoti apie karą. Nesiverždavo jis ir į valdžios rengiamus karo veteranų renginius. Ne todėl, kad buvo santūraus būdo, paprasčiausiai nenorėjo kalbėti apie patirtus karo baisumus. Kodėl? Tik vėliau paaiškėjo. Pasirodo, jau pirmajame jų mūšyje žuvo J. Gavelio vaikystės draugas iš gretimo Margų kaimo Stasys Jauneika.

„Nežinau, kaip aš gyvas likau“, – kartą prie taurelės prabilo karo veteranas. Buvo jis kulkosvaidininkas. Kaip anksčiau buvo įprasta sakyti, J. Gavelis pirmąjį kovos krikštą patyrė pavasarį prie Oderio. Taigi – jau netoli Berlyno. Jis tada papasakojo, kad po kiekvienos rusų atakos iš tūkstančių vyrų vos vienas kitas gyvas likdavo. Pasak jo, nuo patrankų dūmų žemė ir dangus maišėsi. „Gyvas gal išlikau todėl, kad niekada prieš ataką negerdavau spirito...“ – tąsyk prisipažino jis. Gyvybė buvo brangiau už viską. J. Gaveliui kartą teko ir šaltam Oderio vandeny, tik iš burnos iškišus nendrės šiaudą, tūnoti, laukti beprotiškos rusų atakos pabaigos... Nerūpėjo J.  Gaveliui ir auksas, rastas sugriautuose Berlyno pastatuose. J. Gavelis karu buvo tiek pasibaisėjęs, kad po karo jau niekada nepaėmė ginklo į rankas, nors jo imtis jį ragino ir partizanai, ir Merkinės stribai.

Karai, vokiečių ir rusų okupacijos skaudžiai palietė kaimą. Į Sibirą po karo buvo ištremti stambiausi to meto Gudakiemio kaimo ūkininkai Gintautas ir Mindaugas Barysai. Tik po daugelio metų Barysai sugrįžo į gimtinę. Bet jau ne į buvusią savo sodybą, kurios buvo nelikę laukuose, o įsikraustė į centrinę Gudakiemio gyvenvietę. Ir iš naujo kūrėsi. Kelintąsyk jau savo gyvenime. Nusipirko namą, ko nebuvo sodyboje – patys savo rankomis surentė. Neteko girdėti, kad Barysai, tiek daug iškentę, būtų skundęsi gyvenimu. Anaiptol. Džiaugiasi, kad gyvi liko.

Rovė, kad neliktų nė ženklo

Ko tik per jazminų žydėjimą neapmąstai. Labiausiai virpuliai nukrečia prisiminus 1972-ųjų ir vėlesnių metų raudonąją melioraciją gimtinėje. Kitaip šio proceso pavadinti niekada negalėčiau, nes ne tik ūkiniais tikslais sovietmečiu ji buvo atliekama. Dėl tokios melioracijos nukentėjo kone trečdalis Gudakiemio kaimo gyventojų. Iš kokių 30-ties numelioruotų sodybų tik šešios gudakiemiškių šeimos atsikėlė gyventi į centrinę kaimo gyvenvietę. Dauguma melioracijos iškeldintų gyventojų pasuko į miestus. O šalia Gudakiemio esantys Kučiūnų, Kurmiškių, Margų kaimai iš viso buvo sunaikinti. Antai Kučiūnuose, kuriuose gimiau ir augau iki 14 metų, melioratoriai valdžios nurodymu ir šimtamečius ąžuolus išrovė... Net šalia Kučiūnų tekantį Straujos upelį ištiesino... Padarė taip, kad nustojo jame vėžiai veistis, nes upelis visiškai išseko, jo vaga buvo užnešta smėliu.

Kol kas žemėlapiuose užrašomi šių sunaikintų kaimų pavadinimai. Bet, anot Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentės daktarės Filomenos Kavoliūtės, kuri su studentais stebi ir analizuoja neigiamus reiškinius kaimuose, sovietmečiu Lietuvoje prarasti net 5,6 tūkst. gyvenamųjų vietovių vardai. Šiandien vyksta toks pat procesas – dabar tas gresia 4  200 ištuštėjusių kaimų ir vienkiemių.

Anuomet buvo naikinami ne tik vienkiemiai, bet ir sodybų medžiai, kad neliktų nė ženklo. Ar Maskva labai griežtai reikalavo atlikti melioraciją? Pasirodo, ne. Maskvos komunistų partijos nutarimus vykdydami mūsų rajono kompartijos vedliai Julius Bazys, Zenonas Voroneckas bei kiti mažesni ponuliai arba politrukai su sovietinių ūkių bei kolūkio vadovais tiesiog persistengė. Pasirodo, buvo galima vadinamąją melioraciją ir kiek „sušvelninti“. Štai kaimyniniame Lazdijų rajone išliko labai daug vienkiemių. Vilniaus universiteto mokslininkė F. Kavoliūtė Lazdijų rajono, kurio komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo Kazys Stoncelis, dokumentuose aptiko tokių įdomių rezoliucijų: „tinka rekreacijai, arba „arti kelio“. Ten sugalvota, kad tik rezoliucija būtų, jog viensėdis yra paliktinas. Pasirodo, tai priklausė nuo valdžios žmogaus erudicijos, jo išprusimo, supratimo, kas vyksta, kaip jis mato savo istoriją.

Sakoma, jeigu nori pakirsti Tautą, tai po truputį pakirtinėji jos šaknis, atmintį. To buvo siekiama mano gimtinėje, prie Perlojos, Nedzingės ir kitur. O kad Varėnos rajone buvo įmanoma išsaugoti dalį vienkiemių, byloja du pavyzdžiai. Tame pačiame Gudakiemyje buvo neiškelta viena – Saturno Pašukonio – sodyba, nes jo giminaitis dirbo Žemės ūkio ministerijoje... O antai neseniai apsilankytame Tolkūnų kaime ūkininkaujančio Česlovo Petruškevičiaus ūkyje sužinojau, kad jo tėvų taip pat nepavyko iškelti iš vienkiemio. Pasirodo, senasis Petruškevičius buvo iškėlęs sąlygą kolūkio vadovui: jei negriauni mano vienkiemio, einu dirbti pas tave į kolūkį vairuotoju (vairuotojai bei kiti specialistai buvo aukso vertės)... Neiškėlė. Todėl nūnai daugelio svečių džiaugsmui – nuostabiame gamtos užutekyje išlikusi unikali Petruškevičių sodyba. Gudakiemiškiai ir kitų kaimų gyventojai raudojo keldamiesi į svetimą vietą. Tarsi į tremtį ėjo.

Dievas davė dantis, davė ir duonos

Nežinau, ką prisiminsiu ar naujo sužinosiu kiekvienais metais prie gonkelių augančių ir žydinčių jazminų. Žinau tik tiek, kad daug kas brangaus nebepasikartos. Kaip jau niekada manęs vasarojančio kaime neaplankys Antanas Čaplikas ar jo brolis Vytautas. Su Antanu nebeaptarsime naujų perskaitytų knygų, nepadiskutuosime apie politiką, nepasidalysime kaimo naujienomis. Jis, beje, ir jo kaimynė M. Vilčinskienė svajojo apie Gudakiemį parašyti knygą. Antanas, buvęs Lazdijų rajono Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos direktorius, mirė po sunkios ligos, o Vytautas žuvo autoavarijoje. Nebėra jau tarp gyvųjų ir jų tėvo – garsaus kaimo bitininko ir pasakoriaus Juliaus Čapliko. Beje, įdomi buvo visa Čaplikų šeima. Sovietmečiu bitininko J. Čapliko motina Elžbieta daug dzūkiškų dainų etninės kultūros puoselėtojams iš Vilniaus į magnetofoną yra įdainavusi.

Jeigu apskritai kalbėčiau apie šio kaimo etninės kultūros puoselėtojus, visada prisiminsiu smuikininką Izidorių Cilcių, armonikierių Karolį Žėką, akordeonininką Vytautą Kvaraciejų. Po karo iki kone sovietmečio pabaigos šie kaimo muzikantai atgrojo šimtus Gudakiemio ir gretimų kaimų vestuvių. Tačiau labiausiai Lietuvoje, kaip etninės kultūros puoselėtoja, išgarsėjo Ona Pašukonytė-Jauneikienė, kraštotyros rinkėjams į magnetofoną savitu gražiu balsu įdainavusi šimtus senovinių dzūkų krašto dainų. O. Jauneikienė didžiąją gyvenimo dalį praleido gretimame Masališkių kaime, į kurį iš Gudakiemio ištekėjo, tačiau gudakiemiškiai pagrįstai ją vadina sava. Mat ji buvo Gudakiemio kaimo gyventojų Mykolo, Motiejaus Petro Pašukonių sesuo. Nūnai Elžbietos Čaplikienės ir Onos Jauneikienės kaimo dainorėlių dainos saugomos Vilniuje.

Beje, tarpukario Lietuvoje šio kaimo tautosaką rinko, savo kūrybai dvasinio peno ieškojo ir tas pats V. Krėvė. Buvusi ilgametė Gudakiemio kaimo bibliotekos vedėja Marytė Skerniškytė yra užrašiusi gudakiemiškio Viktoro Kudarausko atsiminimus apie rašytojo apsilankymus kaime. Pasak V.  Kudarausko, V. Krėvė dažniausiai bendraudavo su savo vaikystės draugu iš Gudakiemio Saturnu Pašukoniu. Neatsitiktinai šio kaimo gyventojų pasakojimus, išraiškingus gudakiemiškių portretus rašytojas perkėlė į savo kūrybą. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių prisimena garsų V. Krėvės apsakymą „Skerdžius“, pagrindinį kūrinio herojų Lapiną. Nūnai Gudakiemyje gyvena skerdžiaus Lapino prototipo palikuonis – sėkmingai ūkininkaujantis Vytautas Raulonis, su sūnumis dirbantis beveik visą iš pradžių buvusio „Pušyno“, o vėliau – Merkinės sovietinio ūkio Gudakiemio padalinio – žemę. Beje, V. Raulonis dažnai finansiškai ir morališkai remia įvairias kaimo gyventojų kultūrines iniciatyvas, padeda puoselėti etninį paveldą.

Gudakiemiui visada savotiškai sekėsi – kaimas nestokojo iniciatyvių, gabių žmonių. Nūnai kokių tik įsimintinų vakaronių, susitikimų nesuorganizuos kaimo seniūnaitė Rita Vilčinskienė! Kaip pasakytų amžinatilsį kaimo senolis Liudvikas Miškinis, laksto kaip vijurkas, dirba kone už penkis. Anksčiau toks pat iniciatyvus galva pramušta visokiomis idėjomis pasižymėjo, užmigti kaimui neleido buvęs seniūnaitis, ūkininkas Albinas Juknevičius, jo žmona Aldona, kaimo bibliotekos vedėja Birutė Pleskytė, visada gera nuotaika spindintys kaimo senbuviai Marytė Vilčinskienė, Julius Žėkas, Ona Gavelienė, Janina ir Juozas Žalnierauskai, Julė Kudarauskienė, Ona Miliuvienė, broliai Alvydas, Dalius, Gintas, Valdas Zamblauskai. Iš brolių Zamblauskų ūkyje bando įsitvirtinti Alvydas, kuris savo žemę dirba senoviškai – dviem arkliais. Jis ne tik savo žemę vagoja, bet ir ūkio darbuose talkina vienišiems kaimo senukams. O jų Gudakiemyje – dauguma.

Visur, kur verda kaimo gyvenimas, neįmanoma būtų ir be ūkininkų Rimos ir Antano Zenevičių pagalbos, jų dalyvavimo. Ir, žinoma, koks būtų pilnakraujis kaimo gyvenimas be skulptoriaus Vytautas Šibailos? Jis savo kūriniais iš medžio išgarsino kaimą ne tik rajone, bet ir už jo ribų. Šie ir kiti gudakiemiškiai – kaimo stuburas. Sakyčiau, skirtingai nei daug kur kitur Lietuvoje, jie atlaikė šaltus žemės reformos skersvėjus, girtavimą ar kitokį palaidų kai kurių žmonių gyvenimo būdą. Kaimo neužgožė nei skandalai, nei negandos.

Gudakiemis išliko, nes jame visada gyventa pagal senolių išmintį: „Dievas davė dantis – duos ir duonos!“ Dar prie šių žodžių pridėčiau: davė kaimui šviesių, žemę, artimą mylinčių žmonių.

Ak, kaip gera tame Gudakiemyje! Bet sėdint prie jazminų tampa liūdnoka prisiminus, kad nūnai kaime nėra garsių muzikantų ir dainorėlių ar kitokių gabių žmonių. Kažkas anądien gerai nepagalvojęs leptelėjo: jų ir nereikia, nes kaime senokai nerengiamos dvi ar tris dienas su muzikantais, didelėmis išgertuvėmis trunkančios vestuvės. Žinoma, kai ko gal ir nereikia, bet ar galime pamiršti, kas buvo? Juo labiau kai būta labai gražių momentų, įvykių. Juk tai buvo mūsų kaimo senoliai su savais, kai kam nūnai atrodytų keistais papročiais. Bet jie, kaip ir mes, mylėjo, norėjo gražiai ir daug metų gyventi. Beje, daugelis jų iki šimto metų sulaukdavo, nors ir sunkiai visą gyvenimą dirbdavo, daug vaikų užaugindavo.

Kas tie kaimo žmonės, kurie kaskart jazminams žydint pasibeldžia į mano atmintį? Anądien lankiausi kaimo kalnelyje, kapinėse. Skaitau paminkluose iškaltas Gudakiemio kaimo gyventojų pavardes: Miškiniai, Barysai, Miliai, Kudarauskai, Pašukoniai, Čaplikai, Žalnierauskai, Žėkai, Kvaraciejai, Zenevičiai, Gudelioniai ir t.  t. Kaskart jiems prie kapinių vartelių nulenkiu žemai galvą. Taip pagerbiu jų atminimą. Gaila, bet visų jau gyvenusiųjų Gudakiemio žemėje nepajėgčiau nei išvardyti, nei prisiminti. Nesustojantis laikas daro savo...

Vyrų lažytuvės

Labai keista, bet taip nutinka, kai gimtojo kaimo prisiminimai žmogų vis labiau gerąja prasme kamuoja jam sulaukus brandos. O gal šiuo atveju ir nieko keisto. Ne, ne tik prie žydinčių jazminų apie kaimą mąstau. Bet, prisipažinsiu, prisiminimų stygos jautriausiai suskamba jazminams pražydus. Ypač kai toks svaigus jazminų kvapas pasklinda prietemoje, kai tyliai užmiega kaimas, kai anksti užgęsta šviesos languose. Paprastai gegužės ir vėlesnės naktys būna gana šviesios. Iš gonkelių kaskart matau ūkininko V. Raulonio žaliuojančius javų laukus. Kaip tyčia kaskart žiūriu į tą pusę, kur maždaug toje vietoje prieš šimtą metų, Gudakiemio kaimo prieigose, buvo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Tas kapines sovietų valdžia nulygino tuoj po Antrojo pasaulinio, o jų vietoje atsirado ūkio kontora, kuri gana greitai sudegė... Dabar virš tų nežinomų kareivių kaulų stovi namai ir tvartai... Pasak tik už puskilometrio nuo Gudakiemio kaimo gimusio ir ten gyvenusio poeto Stasio Stacevičiaus, tą vietą senieji gudakiemiškiai vadino Pakape, netoli jos, ant kalniuko, buvo gal šimto metrų ilgumo griovys ir išilgai to griovio vingiavo takas į nuošalias kaimo sodybas. Tai buvę apkasai, būtent kaimo pakraštyje 1915 metais carinės Rusijos kareiviai susirėmė su puolančiais Vokietijos kaizerio kariais.

Prie žydinčių jazminų dažnai prisimenu ir linksmas kaimo istorijas. Vieną jų paminėsiu. Dar sovietmečiu, vadinamojo brandaus socializmo metais, kartą po darbų prie buteliuko susilažino, tiksliau kalbant, sukirto rankomis trys artimi kaimo bičiuliai, kaimynai: tas pats karo veteranas Julius Gavelis, sovietinio ūkio statybininkas Julius Barysas ir to paties ūkio mechanizatorius Vytautas Kvaraciejus. Vyrai nutarė: tą ir tą mėnesį su žmonomis pradėti tris naujas gyvybes... Iš pradžių kaimiečiai nenorėjo patikėti tokiais neįprastais tuomečiais socialistinio lenktyniavimo planais... Na, sakė, vyrai pajuokavo, juk išgėrę buvo... Bet lygiai po devynių mėnesių, tik ne tą pačią dieną kaimas susilaukė dviejų naujagimių mergaičių ir vieno berniuko... Gimė tame nelietuviškai skambančiame, bet savame Gudakiemyje, kuriame visada visiems užtekdavo vietos.

Apie keistoką pavadinimą turintį kaimą 1907 metais buvo rašoma lietuviškame savaitraštyje „Šaltinis“. Jame teigiama, kad šio krašto rusinimui iš imperijos gilumos buvo siunčiami rusai, nuo kurių ir kilęs kaimo pavadinimas Gudakiemis (Ruskoje selo). Panašius pavadinimus gavo ir už kelių kilometrų nuo šios gyvenvietės nutolę Subartonys bei Sukarepka, vėliau į šiuos kaimus kėlėsi lietuviai. Kitų šaltinių, kad patvirtintų arba paneigtų kaimo pavadinimo kilmę, neaptikau. Senieji Gudakiemio kaimo gyventojai yra pasakoję, kad po Didžiojo 1709–1711 metais Lietuvoje siautusio maro daug kaimų išmirė. Tokia bėda ištiko ir aprašomąją gyvenvietę. Niekas nežino, kaip ją iki Didžiojo maro vadino. Bet senoliai patvirtino, kad tai tikras faktas, kad į šį maro numarintą kaimą buvo atkeliami ar savo noru atsikėlė gyventi slavų tautybės gyventojai. Spėjama – iš Baltarusijos. Neva per kelis šimtmečius atsikėlėliai sulietuvėjo, priėmė Romos katalikų tikėjimą. Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo, bet keistas kaimo pavadinimas, antai čionykščių gyventojų pavardė Barysas (ar ne iš slaviško vardo Boris kilęs?) sukelia įvairių keistų minčių, spėlionių.

Vakarai prie gonkelių

Gal tik gudakiemiškiams jazminai, kuriuos iš naujo pasodino prie savo naujų sodybų, suteikė mažą atjautą. Mano tėviškėje, prie gonkelių, jazminų krūmas pasodintas daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Kasmet jį apkarpau, kad visada jaunas būtų, gražiai atrodytų, kad labai neužstotų vaizdo į pagrindinį kaimo kelią. Tiesa, dabar Kaštonų gatve pavadintam. Kaimas turi net 4 gatves. Tarsi kokiam mieste. Kai kurie gudakiemiškiai ar čia įsigiję sodybas kaip mieste su visais patogumais ir gyvena. Daugelis gudakiemiškių turi vandentiekį, ne vienas kanalizaciją įsivedęs. Tvarko žmonės pastatus, keičia sovietinį reliktą – šiferinius stogus.

Bet, kaip ir anksčiau buvo, taip ir dabar civilizacija į Gudakiemį ir kitus kaimus kažkodėl ateina pamažu. Gal man po kokių dešimties metų pavyks pamatyti dar gražesnį kaimą. Juk kaime likę dar nemažai jaunų žmonių, vien tik kiek Šiaurės ir Pietų Vietname bei Kambodžoje gyvena... Jie – irgi mūsų žmonės, nors ne vienas jų čia nei gimę, nei prakaitą lieję. Varėnos rajono valdžia iš miesto į daugiabučius perkėlė socialiai remtinas šeimas. Paradoksalu, tačiau tikriausiai tik jų, taip pat stambaus ūkininko V. Raulonio šeimos, iš šio kaimo kilusių miestiečių, kurie senatvėje sugrįžta į savo tėvų sodybas, dėka ir išliks Gudakiemis... Pamažu ir trys kaimo daugiabučiai, kad ir kaip juos vadintume, tampa vienu kaimo kūnu. Juo labiau taps gudakiemiškių savastimi, nes jų žmonės noriai įsilieja į senojo kaimo tradicijas. Juk daugiabučiuose gyvena daug iš gretimų kaimų kilusių žmonių. Iš jų – tik gal vienas kitas svieto perėjūnas. Gal metams bėgant neliks ir tokio, kokį kalbinau prieš porą metų. Pasiteiravus jo, ką kaime sėja, sodina, atsakė: ką aš – durnas, kodėl turiu sodinti, jei kiti sodina... Ką tokiam galėjau atsakyti. Nuėjau nieko nesakęs. Visa tai irgi prisiminiau aną kartą vakarodamas prie gonkelių. Tą vakarą neatsitiktinai prisiminiau ir šviesius, ir nelabai šviesius faktus. Jų nenutylėsi. Svarbiausia – juose matyti daugiau šviesos.

***

Tą vakarą neįprastai ilgiau mąsčiau prie gonkelių. Gerokai pritemus, žiū, barzdotas skulptorius Vytautas Šibaila nuo gatvės, pro vartus prie mano gonkelių lėtai pėdina. Pasikalbėjome. Apie kaimą, kūrybą. Nors netrukus kaimo skulptorius išėjo kitur, jau aną vakarą mintys staiga pakriko, išsiblaškiau. Bet čia pat pamaniau ir patikėjau, kad dar bus daug tų gegužės vakarų gimtinėje. Ir ne tik prie žydinčių jazminų.