Viešnagėn iš užjūrių grįžta dukra su vaikais! Ruošiuosi: kepu pyragus, patalus perkloju, sode prirenku alyvinių, kad namai kvepėtų tėviške... Ruošiuosi susitikimui, bet laiminga pasakos pabaiga nebetikiu. Būsimo išsiskyrimo skausmas tūno susirangęs lyg žaltys, neišvarysi jo... Apraudosi, apglostysi, gražumu prašysi – nepadės. Bandysi užsimiršti, bet vos tik sujudės – suspurdės širdis, žiū – jis bekišąs savo žaltišką snukutį... Negelia, bet... skauda. Ir užkapoti jo negali – su tuo ilgesiu nutrūktų ir tavo pačios gyvybė. Imi suvokti: tavo, moterie, tokia dalia – laukimas ir ilgesys... ilgesys ir laukimas...

Ką jautė pasakos motina, kai žalčių karieta išgabeno jos dukrą? Už jūrų marių, kur saulė leidžiasi? Ne saulė – širdis tuos vandenis krauju nudažė... Pasakos nekalba apie jausmus, jų nedetalizuoja. Juolab apie motinų skausmą – jis pernelyg visiems suprantamas. Kad ir kokiais žodžiais kalbėtum – neišsakysi... Žodžiai skausmą tik nuvertintų...

Esu Eglės motina. Kiekvieną kartą, kai išlydžiu dukrą į tolimą krantą. Esu motina Eglės, išvažiuojančios su vaikais iš savo gimto krašto. Ši pasaka – apie emigrantus. Apie mūsų išvažiuojančius vaikus... Skiriasi aplinkybės, nuotoliai, bet esmė – ta pati. Motina yra motina, ji iškenčia viską, ji atiduoda sūnus ir dukteris į pasaulio kraštą, žalčiui ar vilkui baltajam, gulbei (ar varnai), svarbu – kad jiems būtų gera, kad laimingi... Bet nuojauta krebžda, nors nei žodžiais, nei rauda neprasiveržia... Užspaustas akmenėliu, girnapuse užslėgtas negero nujautimas. Mergelė – gulbė – tavo vaikas blaškosi: vienu sparnu čia, kitu- ten . Nei skristi, nei neskristi... Apvaikšto seną sodą, pamiškes apibėga, kur maža būdama žemuogiaudavo, vaikams gėlių vardus mini, po pievą braido, įsiminti liepia, lyg burtažodį kokį: kai paklaus, iš kokio krašto tavo motina – atsakyk , vaike, žolyno vardu, paukščio vardu atsakyk... Bet vaikams lengviau angliškai: nebeatsiskleidžia lietuviškas žodis , nebejaučia jo skonio burnoj: žiaumoja, nenoriai kramto, išspjauti bijo... Eglei skaudu: jos vaikai – nebe šito krašto. Jiems mielesni Airijos akmenys, Airijos durbžemė brangesnė...

Visą savaitę, nuo pat atvykimo, dukrai skauda galvą . Rauda tyliai, širdy... Jei mokėtų raudoti balsu – gal palengvėtų. Bet mūsų amžiaus žmonės nemoka išsiraudoti. Nedrįsta. Bijo būti silpni... Abi skaičiuojame dienas: artėja išsiskyrimas: išskridimo- išplaukimo- išvažiavimo laikas artėja... Balta puta atplaukia laiminga-nelaiminga banga, nusinešdama mano (mūsų) vaikus. Ir taip kasmet. Ir taip – kasdien daugybė motinų išleidžia – apverkdamos, linkėdamos, laukdamos...

Mano mažoji vaikaitė išvažiuodama pamiršo lėlytę. Vadino ją Ketrin... Nemūsiškas vardas. Neskanus mano gomuriui. Pavadinkim ją Eglute, pasiūliau. Bet vaikaitei per sunku jį ištarti. Ketrin, Ketrin, Ketrin... Mano pasakos Eglė – Ketrin... Pasodinau ją ant seno fotelio, atrėmiau į senolės išsiuvinėtą pagalvėlę. Kitąmet vaikaitė bus didesnė... Bus išaugusi lėlytę Ketrin... Kaip batukus. Kaip suknutę. Kaip odą...

Netiesa, kad netikiu laiminga pabaiga. Visos motinos tiki pasakom su laiminga pabaiga. Ir aš tikiu. Antraip nebebūtų ko laukti.