44 metų Manfredas Weberis – jauniausias visų laikų Europos Parlamento frakcijos lyderis. Skaitant jo biografiją, šis motyvas kartojasi dar ne kartą – prieš 15 metų jis tapo jauniausiu Bavarijos žemės parlamentaru. Dabar politikas vadovauja Europos liaudies partijos grupei Europos Parlamente. Su juo kalbėjomės apie jaunimo balsą Europoje, saugumo situaciją, šeimos politiką, „Brexit“ ir… svajones.

Europos liaudies partijai (ELP) priklauso žmonės, kurių pažiūros kai kuriais klausimais radikaliai skiriasi, pavyzdžiui, Angela Merkel ir Viktoras Orbanas. Kaip įmanoma suderinti pozicijas ir kovoti dėl bendrų vertybių?

Tiesą sakant, gali būti labai skirtingų nuomonių. Tai natūralu partijoje, visiškai normalu demokratijoje ir visuomenėje. Kai ateina laikas priimti sprendimus dėl įstatymų leidybos, ELP Europos Parlamente (EP) turi 97% vienybės indeksą. Nors yra skirtingų partijų iš įvairių šalių, galiausiai per derybas ieškant kompromiso (o pagrindinis demokratijos principas yra kompromisų ieškojimas) pasiekiame gerų rezultatų, esame didžiausia grupė, tačiau vis tiek vieningiausi Europos Parlamente. Būdamas grupės lyderis, labai didžiuojuosi, kad galiausiai galime priimti bendrą sprendimą. Kai reikia balsuoti už įstatymo priėmimą, kai prisidedame prie teisinės sistemos kūrimo, mes esame stiprūs ir vieningi. Tai man kelia pasididžiavimą ir rodo, jog, turint valią ir bendrą suvokimą, kad politikos esmė yra demokratinis procesas bei kompromiso radimas, grupė tikrai yra vieninga, turi aiškią ateities viziją, gali kelti fundamentalių klausimų ir rasti konkrečius techninius sprendimus įstatymų leidybos procese.

Ar sunku pasiekti vienybę?

Taip, labai. Esmė – kultūra. Jeigu grupės kultūra yra „turiu kovoti už savo interesus, ir viskas“, neįmanoma kurti vienybės, pasiekti bendrą poziciją. Jei yra taip, kad galiausiai 200 EP narių balsuoja vieningai, tuomet mes esame labai galingi. Jei turi savo, kaip Parlamento nario, elgesio idealą ir jis sutampa su tavo kolegų idealu, tuomet gali rasti bendrą sutarimą. Būtent tai ir siekiame pasiekti kaip komanda ELP – sukurti komandos dvasią, įrodyti, kad kartu mes esame ypač stiprūs. Jei esi vienas, tuomet gali sakyti savo rinkėjams, kad visuomet laikeisi savo pažadų, tačiau tu nieko nepasiekei, nes EP buvai vienas prieš visus, ir tau nepavyko pasiekti savo tikslų. Būtent todėl, mano manymu, komandinė dvasia yra labai svarbus veiksnys ir manau, kad šiuo metu mums pavyko tai pasiekti. Tai tikrai nėra lengva, kadangi kiekvienas nori būti perrinktas savo šalyje, kiekvienas turi viską paaiškinti rinkėjams, tačiau manau, kad dabar tai veikia.

Ką manote apie jaunimo balsą Europos Sąjungoje? Ar jis išgirstas? Ar yra svarbus? Ar šiais laikais tai nėra labiau imitacinė priemonė? Jaunimas dažnai teigia, jog išreiškia savo nuomonę rinkimuose, tačiau, kalbant apie tikrai svarbius reiškinius ar diskusijas, jie nėra išklausomi.

Yra du aspektai: vienas iš jų – ar sistema, politinis aparatas yra pasirengęs juos išklausyti ir atsižvelgti į jaunimo nuomonę? Turiu pasakyti, jog turime EP narių pačioje ELP, kurie yra visiškai nepriklausomi, gali parodyti savo vertybes. Jie atsižvelgia į opias problemas, tokias kaip aukštas jaunimo nedarbo lygis, kaip ir Lietuvoje, kur jauni žmonės yra priversti palikti savo gimtinę, kadangi ji nesuteikia tokių gerų perspektyvų kaip, pavyzdžiui, Didžioji Britanija ar Vokietija, ir jie kelia šias problemas prie derybų stalo. Mes kalbame apie Europos ateitį. Jauni žmonės turi ilgo laikotarpio Sąjungos viziją, jie tai išnaudoja ir yra aktyvūs. Mano manymu, yra struktūros ir yra žmonės, tokie kaip Jeanas Claudas Junkeras, Donaldas Tuskas ar A. Merkel, kurie pasirengę priimti jų idėjas.

Kita vertus, turiu pasakyti, jog mums reikia, kad jaunimas būtų aktyvesnis. Politiniame procese reikia gerų idėjų, pasiūlymų, argumentų, ir todėl mums reikia įsitraukusio jaunimo kūrybingumo. „Brexit“ atveju absoliuti jaunosios kartos dauguma buvo prieš išstojimą iš ES, jie norėjo išlikti Europos dalimi, tačiau nebalsavo už tai, neišreiškė savo nuomonės referendume. To pasekmės buvo katastrofiškos. Taigi, yra dvi medalio pusės – klausimas, ar politinis aparatas yra pasirengęs (sakyčiau, kad taip), kita vertus, mums reikia aktyvumo, įsitraukimo su gerais argumentais. Jei turite alternatyvų pasiūlymą, jei suprantate, kad viskas juda ne ta kryptimi, sakykite: „eime į šią pusę“, pateikite gerų, stiprių ir įtikinančių argumentų, tai visuomet svarbu politikoje.

Pakalbėkime apie „Brexit“. Koks tinkamas atsakas turėtų būti? Ką turėtume daryti, norėdami išvengti „Fexit“, „Nexit“ ar bet kurios kitos valstybės išstojimo?

ES yra nepriklausomų valstybių sąjunga, tai savanoriška bendruomenė, kiekvienas gali išreikšti norą prie jos prisijungti ar iš jos išeiti, tokios taisyklės. Manau, kad šį vasarį Didžiajai Britanijai pateikėme labai gerą pasiūlymą – specialų sandėrį būtent jų šaliai, dėl kurio derėjosi Davidas Cameronas. Tai buvo nuostabus pasiūlymas Anglijai su daugybe nuolaidų ir specialių taisyklių vien tik jiems, kurių neturi ir, ko gero, niekada negaus jokia kita valstybė. Jie gavo šį pasiūlymą ir jį atmetė. Ką aš galiu pasakyti?

„Brexit“ yra „Brexit“, aš gerbiu balsavimo rezultatus, žmonės nusprendė pasitraukti, vadinasi, jie turi pasitraukti, neišskiriant prieigos prie bendros rinkos ar laisvo judėjimo principo. Tad jeigu norite pasitraukti, turite palikti viską, o ne tik vieną paragrafą ar straipsnį Europos bendruomenės taisyklėse, to dabar aš ir siekiu.

Žinia yra tokia: liūdna, jog nusprendėte pasitraukti, pateikėme jums gerą pasiūlymą, jūs jį atmetėte, tačiau jei tikrai norite išeiti, turite išeiti. Dabar Londone yra labai problematiška situacija, valdžia kovoja tarpusavyje – Theresa May prieš Daividą Davisą (Vyriausybės narys, atsakingas už „Brexit“), Philippas Hamondas (iždo kancleris) prieš Borisą Johnsoną (užsienio reikalų sekretorius). Jie kovoja tarpusavyje dėl to, kaip viską reikės daryti nuo šiol. Verslo sektorius sako, jei tikrai norite išeiti, jei paliksite bendrąją rinką, mes išeisime į kitus ES miestus, kadangi jūs daugiau neberemiate mūsų. Taip pat kyla Škotijos klausimas, nes 60% škotų norėjo pasilikti ES. Anglija rizikuoja suskaldyti valstybę, Londonas turi labai didelių problemų. Ne Vilnius, ne Berlynas ir ne Paryžius; Londonas turi didelių problemų. Būtent tai ir noriu pabrėžti – tai yra jų problemos. Aš buvau nusiteikęs jiems padėti, o dabar nuo jų priklauso, kokią valstybės ateitį jie pasirinks.

Manau, kad „Brexit“ pavyzdys yra labai įdomi situacija, kadangi rezultatai buvo 51% prieš 49%. Sunku suvokti, jog 51% žmonių gavo tai, ko norėjo, o likę 49% lieka nieko nepešę, skirtumas buvo vos 2%. Manau, kad tai sunkioji demokratijos dalis.

Todėl dažniausiai pagrindinis modernios Vakarų demokratijos principas yra kompromisų ieškojimas. Būtent toks ir buvo pasiūlymas. Mes matėme, kad kai kurie klausimai turėjo gana gerą perspektyvą tapti Didžiosios Britanijos problemų sprendiniais, pasiūlymas buvo vertas diskusijų, tačiau galiausiai turi pasakyti „taip“ arba „ne“, ir dauguma žmonių buvo prieš.

Kokia jūsų nuomonė apie eurointegraciją? Ar ji naudinga Europai? Ar negali būti taip, kad glaudesnis bendradarbiavimas gali padidinti radikalizmą Europoje, eurosketpticizmą ir sukurti didesnį pasipriešinimą blokui?

Visos problemos dėl radikalizmo ir populizmo Europoje yra susijusios ne vien tik su mūsų žemynu. Turime stiprių radikalų nacionaliniu lygmeniu, ne tik rinkimuose į europines institucijas. Turime iškelti platesnį klausimą savo visuomenėms – kaip galime su tuo susitvarkyti? Mano atsakymas būtų toks: turime stengtis nekopijuoti populistų. Jei traktuosime populistines jėgas kaip rimtus politikus, mes jas tik sustiprinsime.

Mes galime priešintis populizmui tik tuomet, jei išspręsime problemas, dėl kurių žmonės yra susirūpinę: ekonominius veiksnius, tapatybės klausimus, ir sprendimas galėtų būti krikščioniškas identitetas. Jei esame pajėgūs susitvarkyti su nerimu ir baimėmis, galime rasti tinkamus atsakymus, tuomet galime atsispirti populizmo grėsmei Europoje.

Kalbant apie integraciją, mano politinė šeima, ELP, yra subsidiarumo partija, mes manome, kad daugiau Europos nėra tinkamas atsakymas. Tikrasis klausimas yra toks – kaip mes galime išspręsti problemas? Manau, kad europiniu lygmeniu yra gausybė atsakomybių, kurias galėtume grąžinti į nacionalinį lygmenį. Kartais Europa turi apriboti savo kišimąsi į nacionalinę politiką ir leisti tvarkytis pačioms valstybėms. Pavyzdžiui, Bratislavoje, kitame Europos Tarybos susitikime, mes apžvelgsime išorinį saugumą, šio susitikimo Vilniuje metu taip pat kalbame apie saugumą. Turint modernias technologijas, tokias kaip dronai, ar atsižvelgiant į tokias grėsmes, kaip kibernetinis karas, yra brangu investuoti į gynybą. Todėl turime žengti žingsnį po žingsnio. Mes esame dalis didelės bendruomenės, mūsų žinia yra tokia, kad daugiau Europos ne visais atvejais yra tinkamas sprendimas. Kartais tikrai reikia daugiau Europos, tačiau kartais tai nėra tinkamas atsakymas, mes turime nuspręsti tai, priklausomai nuo kiekvienos situacijos, kadangi nėra universalaus atsakymo.

Kaip Jūs žiūrite į šeimos ir gyvybės klausimus?

Visų pirma, mes, ELP, kaip Europos politikai, griežtai prieštaraujame bet kokiems sprendimams, leidžiantiems Europos institucijoms kištis į šeimos ar abortų klausimus, kadangi tai nėra šių įstaigų atsakomybė. Europa neturi teisės valdyti ar kontroliuoti šeimos gyvenimo, tai priklauso nacionaliniam lygmeniui. Narėse valstybėse yra skirtingi požiūriai į įstatymus, skirtingos istorijos, ir mes turime tai gerbti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra visiškai kitoks požiūris į šeimos politiką ir tikėjimą nei Portugalijoje, ir mes turime tai gerbti. Europa yra skirtinga, ir aš norėčiau tai išsaugoti. Kalbant apie kovą dėl gyvybės, mano manymu, tuomet, kai apibrėži save kaip krikščionį demokratą, pagrindinis principas yra gyvybės saugojimas. Jei esi tikintis žmogus, gyvenimas tau yra Dievo dovana, ir tai reiškia, jog turi tą dovaną saugoti bet kokiomis aplinkybėmis. Jei esi jaunas, senas ar neįgalus, bet kokioms aplinkybėms esant, turi ginti teisę gyventi. Tai yra mano asmeninė nuomonė, jei būčiau Vokietijos Bundestago narys, teigčiau, kad turiu teisę tai reguliuoti, kadangi Vokietijoje tokią teisę turi parlamentas. Aš esu EP narys, mano žinutė yra tokia, kad tai nėra mano sritis, aš negaliu į tai kištis, tai priklauso valstybėms narėms.

Ar manote, kad šiais laikais vyksta arši kova dėl šių sričių?

Tikrai taip. Vyksta milžiniška kova, ir kartais aš net nustembu, kai matau politinės kairės laisvės sampratą. Kartais jie save apibrėžia kaip naują ideologinę prieigą. Nuolatos reikalauja pagarbos, tolerancijos, tačiau patys to nepraktikuoja daugelyje sričių. Aš džiaugiuosi dėl to, kad, nepaisydami partinių ir ideologinių debatų, žmonės elgiasi taip, kaip jie mano, jog yra geriausia elgtis, ir šeima yra tikra sėkmės istorija Europos politikoje. Jauni žmonės nori sukurti šeimas ir turėti vaikų. Kita vertus, jie ima galvoti, jog tai nepavyks, kadangi aplinkui yra daug nesėkmingų pavyzdžių, tačiau jie vis tiek nori gyventi pagal tokį modelį. Todėl kairieji gali diskutuoti, apie ką tik jie nori, tačiau jaunimas žino, ką daryti.

Šiemet Europą drebino teroro aktai. Koks santykis turėtų būti tarp saugumo užtikrinimo ir pagarbos prigimtinėms žmogaus teisėms?

Tai yra europinio lygmens klausimas, kadangi saugumas galimas tik užtikrinant bendradarbiavimą tarp saugumo agentūrų. Jos turi dalintis duomenimis, informuoti viena kitą – tai modernus būdas užtikrinti saugumą

Kalbant apie santykį su žmogaus teisėmis, mes giname savo principus: teroristai stengiasi supurtyti Europą, išmušti ją iš įprasto gyvenimo ritmo, tačiau mes priešinamės tam, kadangi norime išsaugoti savo vertybes – laisvę, įstatymo viršenybę, solidarumą... Mes turime tai apginti, ir ši užduotis tikrai nėra lengva. Kalbant apie privatumo ir kovos su terorizmu suderinimą, mūsų organizacijoms, žvalgybai reikia informacijos, pavyzdžiui, ką žmonės veikia internete, tačiau, kita vertus, internete mes norime būti saugūs. Norime turėti šiek tiek privatumo, tad tai suderinti tikrai nėra lengva. Sprendimas turi priklausyti individualiai nuo kiekvienos situacijos, tačiau pagrindinis principas, slypintis už viso to, yra tas, jog teroristai nori sunaikinti europietišką gyvenimo būdą, ir mes turime tam priešintis.

Apie kokią Europą svajojate jūs?                                

Na... Kaip politikas aš nesu pratęs svajoti, aš stengiuosi rasti konkrečius atsakymus. Pagrindinė mano svajonė būtų, kad išmoktume, jog nėra prieštaravimo tarp didžiavimosi Lietuvos pilietybe, savo šalimi ir didžiavimosi buvimu Europos dalimi. Tai būtų viena didžiausių mano svajonių, kadangi Europoje šiuo metu yra begalė populistų, tokių kaip Marine Le Pen, kurie supriešina šiuos dalykus. Būtų nuostabu sujungti šias tapatybes. Aš nekalbu apie institucijas. Tiesiog jausti papildomą identitetą, tapti europiečiu ir būti išdidžiu lietuviu. Žinote, aš iš Bavarijos, todėl ir sakau, kad nuo pat pirmos gyvenimo minutės mes mokomės derinti tapatybes – aš didžiuojuosi, kad esu iš Bavarijos, didžiuojuosi būdamas vokietis ir europietis. Tai visiškai normalus principas, mes neturėtume koncentruotis į skirtumus, bet ieškoti panašumų.

Kalbino Matas Baltrukevičius ir Marija Keršanskienė                                      

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Matas Baltrukevičius, Marija Keršanskienė.