Vyskupas Miguelis Angel Ayuso Guixot

Asyžiuje rugsėjo 18-20 d. jau 30 kartą vyko visų pasaulio religijų lyderių susitikimas, kurio svarbiausias akcentas – bendra malda už taiką. Šio renginio svarba šiandien kaip niekad akivaizdi. Šv. Egidijaus bendruomenės dar 1986-siais pradėtą tradiciją, kurią iškart parėmė Jonas Paulius II bei jo įpėdiniai, šiandien tęsia popiežius Pranciškus. Jis atskirai kreipėsi į renginio dalyvius bei visus geros valios žmones.

Vienas iš Vatikano delegacijos narių – vyskupas Miguelis Angel Ayuso Guixot, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius, savo mintis išsakė „Vatican insider“ žurnalistui Francesco Peloso.

Vyskupe Ayuso, prabėgo 30 metų po istorinio taikos susitikimo Asyžiuje su Jonu Pauliumi II. Daugybė visų religijų atstovų buvo susitikę šv. Pranciškaus mieste, trokšdami skatinti įvairių tikėjimų dialogą. Tačiau vis dar gyvename sunkiu išpuolių, konfliktų ir augančios ksenofobijos laikotarpiu. Koks galėtų būti religijų vaidmuo šiame kontekste?

Manau, mes jau pradedame suvokti vieną dalyką: religija šiek tiek įžengia į politikos sferą, o politika taip pat jaučia poreikį įžengti į tikėjimų erdvę.

Ką mums gali duoti štai jau 30 metų gyvuojanti „Asyžiaus dvasia“, matant tokį tamsų pasaulį, kuriame tiek daug kančios?

Manau, mums yra svarbu naujai atrasti savo tapatybę – tiek kaip tikinčiųjų, tiek kaip piliečių. Tad dirbdami kartu šiose abiejose gyvenimo plotmėse, pagarbiai ir darniai, mes galime kurti abipuse pagarba paremtą ateitį, nepaisant egzistuojančių skirtumų; mes galime užtikrinti, kad žmogaus orumas būtų pirmoje vietoje, nors dažnai kaip tik šito trūksta.

EPA nuotrauka

Šiandien didžiausia kliūtis dialogui yra baimė. Kokius instrumentus galime pasitelkti dorodamiesi su šiuo jausmu, kuris kartais gali būti iracionalus?

„Dialogas šiandien privalo atsižvelgti į tvyrančią baimę, – sunkumai, su kuriais susiduriame, neišsispręs mums paprasčiausiai sukišant galvą į smėlį. Priešingai, privalome juos pripažinti ir aiškiai suvokti, jog baimė – tikrai reali.

Tačiau baimė yra bet kokio dialogo priešas, tad negalime prarasti drąsos, nes tai mus vestų prie visokiausios rūšies populizmo. Turime kurti žmonijos ateitį kartu, brolystės dvasia, kaip tai nuolat primena popiežius Pranciškus.

Tad dialogas vyksta šiuose dviejuose kontekstuose: viena vertus, baimės, kita vertus, – dialogo poreikio kontekste. Štai kodėl mes privalome nepasiduoti baimei, bet išlaikyti viltį.

Judėjimas į priekį neturėtų būti matomas kaip savos rūšies „geradarystė“, bet kaip kažkas rimto, svarbaus ir gyvybiško. Tai nėra tik vienas iš galimų pasirinkimų, ir jis reikalauja įsipareigojimo taikai.

Stebime ir dialogo su islamu raidą: dabar jau kalbama ne apie paprasčiausią kaimynystėje gyvenančių žmonių tarpusavio sugyvenimą, o apie reikalo esmę. Kaip vystosi šie tarpusavio mainai tarp krikščionybės ir islamo, tarp „mes“ ir musulmoniškosios kultūros?

EPA nuotrauka

Turime tęsti musulmonų ir krikščionių dialogą, kuris šiuo metu patiria sunkumų, tačiau manau, kad svarbu atskirti dalykus: aklas smurtas ir manipuliacija tikėjimu nėra religijos dalis. Nėra taip, kad islamo religija kaip tokia yra atsakinga už daugybę šiandienio blogio planetoje.

Tad mūsų uždavinys tarpreliginio dialogo procese vėl atnaujinti šį kelią, kitaip sakant, būti taikos kūrėjais, – net ir šių sunkumų apsupty, įveikiant juos.

Kiekvienas mūsų, ypač tie, kurių rankose valdžia, privalome labai gerai suvokti, kad privalu pasmerkti bet kokios formos prievartą, užtikrinant, kad egzistuojantys tarptautiniai įstatymai būtų tobulinami. Įrankius turime, tad ką galime pasiūlyti? Manau, popiežius Pranciškus visai žmonijai duoda užuominą, – puoselėkime viltį, kad jo žinią priims visi.

Čia Asyžiuje Roueno arkivyskupas (Prancūzija) Le Brun sakė, jog kunigo Hamelio kankinystės nederėtų pasitelkti kaip preteksto konfliktui. Ar yra pavojus, kad panašūs epizodai įžiebs naujų konfliktų?

Taip, tai gali nutikti, jei atsiranda asmenų, kurie, užuot vaikščioję Dievo keliais, pasiduoda baimei ir reaguoja į tai iškeldami sienas, kliūtis ir supriešindami žmones.

Tuo tarpu mūsų užduotis – mokytis iš tokių liūdnų ir skausmingų įvykių, – kaip šio Rouene, kurį arkivyskupas apibūdino taip puikiai, kad mes visi buvome sujaudinti – toliau eiti dialogo keliu.

EPA nuotrauka

Ši kankinystė – kuri palietė ir musulmonų širdis – turėtų būti matoma kaip pavyzdys, kuris įkvepia mus siekti, kad dialogas būtų virš visko, vestų mus nuo pagundos atmesti viską, kas buvo pasiekta per pastaruosius 50 metų – iš katalikų perspektyvos, tai būtų laikotarpis, prasidėjęs po Vatikano II Susirinkimo.

Štai kur visas sunkumas. Tačiau mes, kaip religijų lyderiai, negalime sprendimų atrasti patys vieni; žinoma, privalome mokyti žmones tikrojo tikėjimo, mokyti gerbti kito religinę tradiciją, o kartu ir dalyvauti visose gyvenimo sferose. Ne viena problema kyla iš nelygybės, kuri egzistuoja socialinėje ir finansinėje terpėje. Šie sunkumai gali sužadinti didžiulio masto neturtą ir skurdą, daugybę konfliktų bei karų.

Štai kodėl dialogas yra vienitentelis būdas, alternatyvų nėra. Turime padaryti viską, kas mūsų galioje, kad užtikrintume, jog ateities kartos gyvens taikoje ir džiaugsis Dievo dovanomis.

Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka