Šiandien, rugsėjo 22 dieną, jau tryliktą kartą kiną mėgstančius Vilniaus gyventojus ir jo svečius jaukiai praleisti rudenėjančias popietes ir vakarus kviečia Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), vėl siūlantis ne tik daugybę vertingų ir įtraukiančių filmų, bet ir diskusijų, susitikimų su režisieriais, kūrėjais ir kino žinovais, savaitgalio programą vaikams ir ekskursiją po buvusius Vilniaus kino teatrus.

Festivalio Vilniuje metu (rugsėjo 22–spalio 9 d.) filmais mėgautis bus galima ne tik „Skalvijos“, bet ir „Pasakos“ kino teatre, o dalį filmų išvysti galės ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno gyventojai. Apie tai, kaip per trylika metų pasikeitė festivalis, kas žiūrovų laukia pagrindinėje ir specialiojoje programoje, režisierių A. Stonio ir H. Třeštíkovos retrospektyvose, apie naujoves ir dovanas kalbamės su „Skalvijos“ kino centro direktore Vilma Levickaite ir programų koordinatore Sonata Žalneravičiūte.

„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė (dešinėje) ir programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.

Evgenios Levin nuotrauka

Festivalis organizuojamas jau tryliktą kartą. Kas per tiek metų pasikeitė? Ar dokumentinis filmas šiandien yra vertinamas labiau?

Vilma Levickaitė. Per trylika metų tikrai labai daug kas pasikeitė, nes pirmaisiais metais dažnai sulaukdavome klausimų, ar festivalyje bus tokia pati dokumentika, kokią rodo per televiziją, ar sėdės žmogus ir kažką pasakos apie pasaulį. Apskritai dažnas klausdavo, kas ta dokumentika. Buvo galima jausti, kad yra tam tikras nusistatymas, jog tai neįdomu ir nuobodu. Tačiau dabar situacija visiškai kitokia. Dokumentinis kinas žaidžia lygiomis teisėmis kaip ir vaidybinis kinas, nes yra labai sėkmingai rodomas festivaliuose, jų konkursinėse programose ir sulaukia kartais netgi didesnio dėmesio nei vaidybinis kinas. Sakyčiau, situacija iš esmės pasikeitė.

Sonata Žalneravičiūtė. Taip, labai pritarčiau. Anksčiau jauną žmogų reikėdavo įtikinėti, kad dokumentika yra įdomu, o šiandien, organizuodami stojimus į „Skalvijos“ kino akademiją“, kurioje mokosi 14–18 metų jaunimas, pastebėjome, jog dokumentinio kino kursai sulaukė tiek pat ar net daugiau susidomėjimo nei vaidybinio. Tad drąsiai galima teigti, kad ir kūrėjai, ir žiūrovai į dokumentiką pradeda gilintis labiau, ir tai jiems tikrai įdomu. Pastebėjome, kad žiūrovui, besirenkančiam kiną, jau nėra didelio skirtumo, ar kinas dokumentinis, ar vaidybinis. Man labai patiko, atrodo, Stonio mintis, kuria jis pasidalino pildydamas anketą: „Kam kurti vaidybinį kiną, jei pats gyvenimas yra kūrėjas ir nereikia nieko išgalvoti.“ Labai tam pritariu – belieka tik stebėti gyvenimą ir jį parodyti, nes tai unikaliausia. Be to, kūrybinė dokumentika būtent todėl taip ir vadinama, nes ji išryškėja per autoriaus poziciją – kaip jis mato gyvenimą ir ką jame pastebėjo, į ką nori atkreipti dėmesį. Momentais jis labai priartėja prie vaidybinio kino, nes būna naudojami vaidybiniai elementai – tai vadinama atkuriamąja dokumentika arba mokumentika. Tad būtent dėl tokio dokumentinio ir vaidybinio kino suartėjimo, ir žiūrovų sąmonėje jie tampa ne tokie skirtingi.

Šių metų specialiosios programos pavadinimas „Cinéma, mon amour“ (liet. Kinas mano meilė). Kodėl tokia tema? Kaip pasirenkate temas – ar įtaką padaro tam tikri Lietuvos, pasaulio įvykiai, ar gimsta natūraliai, tiesiog norint pasidalinti darbais apie tai, į ką norėtumėte atkreipti dėmesį?

V. L. Temos pasirinkimą lemia daug veiksnių ir viskas, ką paminėjote, turi įtakos. Žinoma, tikrai stebime, kas šiuo metu aktualu, kas vyksta aplink mus, pasaulyje, viešoje erdvėje, apie ką žmonės kalba, ką mums pateikia žiniasklaida ir t. t. Pagrindinė festivalio programa niekada neturi temos, nes visuomet yra sudaroma taip, kad filmai būtų kiek galima mažiau susiję, kad jie būtų patys savaime savarankiški. Nesistengiame, kad juos jungtų koks nors konkretus režisierius, tema nei kinematografinė kryptis – stengiamės, kad visi jie būtų tiesiog atskiri autoriniai kūriniai. Tačiau vis dėlto pastebėjau, kad filmus atrinkome taip, jog jie, nori nenori, atliepia tai, kas vyksta pasaulyje ir kas mums rūpi. Šiemet, pavyzdžiui, yra filmas apie Borisą Nemcovą, apie Kubą, kuri vis dažniau iškyla naujienų sraute, apie Ukrainą, apie jaunų žmonių gyvenimą Europoje, apie pabėgėlius ir kt.

Tačiau vis tiek visi šie filmai yra pateikti savitai – taip, kaip mato autorius, ir dažniausiai jie mums pateikia visai kitokį vaizdą, nei tikėjomės, pagalvoję apie konkrečias temas ar įvykius. Jie atskleidžia visai kitokį socialinį, kultūrinį ar visuomeninį pjūvį.

S. Ž. Pagrindinės programos tikslas – atspindėti tai, kas pastaraisiais metais buvo sukurta geriausia. Renkamės iš daugybės filmų ir tuos, kurie mums pasirodo geriausi, stengiamės koncentruotai parodyti. O šių metų festivalio tema – „Keliaujantys gyvenimai“. Iš pradžių atsiranda filmai, apie kuriuos natūraliai pradeda „lipdytis“ kiti. Pavyzdžiui, specialiąją programą, kurią šiemet pavadinome „Kinas mano meilė“, sudaro filmai, kalbantys apie tam tikrą kino profesionalą, pristatomi tam tikri jų portretai, kino problemos. Visi šios programos filmai yra sukurti iš meilės kinui, o žmonės, kurie yra filmų herojai, yra visiškai atsidavę savo profesijai – ar tai būtų teoretikas, ar kino rodytojas, ar kino teatro vadovas.

Pažiūrėjus šių metų festivalio atidarymo filmą „Kino keliautojai“, pasakojantį apie Indijos kino teatrą, keliaujantį po šalį, kilo mintis, kad mes, net sėdėdami kino teatro salėje, esame tam tikri keliautojai. Ir štai Vilma išvardino pagrindinės programos filmus, kalbančius apie tam tikras aktualijas, mus nukeliančius į kitas šalis, o specialioji programa yra kelionė po kiną. Šįkart taip susiklostė, kad tema nėra kokia nors aktualija apie šeimą ar kažką kito, mums labai artimo, tačiau apie keliavimus salėje, keliavimus laiku arba realias keliones, ir apie gyvenimų susikirtimus – mūsų, kaip žiūrovų, ir filmų herojų. Geografija šiemet tikrai labai plati: Japonija, Kuba, Rusija, Ukraina, Amerika, Indija, keturios Europos šalys ir kt.

„Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokie ypatingi svečiai aplankys šių metų festivalį ir kas pristatys svarbiausius filmus?

V. L. Svečių bus daug ir labai įvairių. Labai džiugu, kad šiemet sulaukėme tikrai daug entuziazmo iš kino kūrėjų, nes ne taip ir lengva jiems savo įtemptose dienotvarkėse rasti laiko atvažiuoti į ne A klasės festivalį. Pristatyti savo filmų pagrindinėje programoje atvažiuos Zosia Rodkevič, jauna filmo „Mano draugas Borisas Nemcovas“ režisierė, kuri taip pat yra ir filmo veikėja. Bus labai įdomu su ja pabendrauti ir išgirsti apie jų draugystę su B. Nemcovu.

Filmas „Mes esame Kuba“

Taip pat atvyksta dvi filmo „Mes esame Kuba“ autorės – režisierė ir prodiuserė. Šis filmas sukurtas labai netradiciniu būdu – režisierė pati nefilmavo ir nebuvo šalia žmonių, kurie buvo filmuojami, nes kamerą turėjo pagrindinis protagonistas, tiesiog filmavęs savo aplinką. Režisierės indėlis yra filmo montažas, kuriame iš tiesų ir gimsta pats filmas, nors viskas vyko per atstumą – režisierė buvo Europoje, o veiksmas vyko Kuboje.

Romano Bondarčiuko filmas „Ukrainos šerifai“

S. Ž. Atvažiuoja ne tik režisierių, bet ir filmų herojų. Pavyzdžiui, Romano Bondarčiuko filmo „Ukrainos šerifai“ veikėjas – Viktoras Krivoborodka, kuris yra vieno Ukrainos kaimo seniūnas. Vienas iš pagrindinės programos pasididžiavimų šiais metais yra danų režisieriaus Jono Bango Carlseno filmas „Déjà vu“, kurio kūrėjas pas mus jau yra svečiavęsis, o vieną kartą buvo ir komisijos narys. Šis filmas yra labai asmeninis ir eseistinis, tarsi savo paties gyvenimo peržvelgimas. Jame režisierius mėgina savęs klausti vis dar rūpimų klausimų. Kadangi jis kuria jau seniai, įdomu, jog šiame filme fragmentai iš ankstesnių filmų iliustruoja ir atspindi tai, kas jam buvo svarbu anksčiau. Deja, šiais metais režisierius atvykti negali.

V. L. Dar du svečiai atvažiuoja į specialiąją programą „Kinas mano meilė“. Atidarymo filmą „Kino keliautojai“ pristatyti atvažiuoja svečias iš Indijos, operatorius ir režisierius Amitas Madheshiyas. O filmą „Šviesai nykstant“, pasakojantį apie kino istoriją iš aparatinės pusės, apie kino mechanikos istoriją, besikeičiančius formatus, kokią jie turi turinio prasmę, kaip dalyvauja žiūrovai ar patys kino profesionalai ir kt., pristatys Peteris Flynnas.

S. Ž. Specialioji programa mums yra tikrai labai artima, nes tiesiog jautiesi drąsiau, kai pamatai, jog praktiškai visame pasaulyje yra tokių kino teatrų kaip „Skalvija“, kurie susiduria su panašiomis problemomis: nors labai stengiasi dėl žiūrovo, tačiau valdžiai nebūtinai įdomus ir rūpi, o ir žiūrovų nebūtinai daug... Tokie kino teatrai gyvuoja vien tik dėl entuziazmo arba juos, deja, uždaro. Pavyzdžiui, kino archyvas Maskvoje, apie kurį pasakoja filmas „Kinas: viešas reikalas“, rodos, klestėjo, padarė didžiulę įtaką daugybei kartų, nes kino teoretikas pristatinėdavo filmus, ugdydavo kūrėjus, vis tiek buvo uždarytas. Netgi tai, kas akivaizdžiai reikalinga, kažkam visgi atrodo, kad nėra prasmės tam skirti lėšų.

Norėjome šiomis istorijomis pasidalinti, nes mums aktualu, kad žmonės matytų, jog nors iš šono galbūt atrodo, kad po truputį judam, veikiam, organizuojam, tačiau ramybės iš tiesų niekada nėra.

„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Šiemet festivalio programoje bus ir dvi retrospektyvos. Kuo jos ypatingos ir kas laukia žiūrovų?

S. Ž. Tris kartus norėjome pasikviesti į festivalį Heleną Třeštíkovą, kurios du filmai mūsų ekranuose jau rodyti ne kartą, ir vis laukiame, kada ji galės pati atvažiuoti, tačiau ir šiemet, rodydami jos retrospektyvą, deja, pačios režisierės nesulauksime – jos filmų pristatyti atvažiuoja mokinė, profesionalė, kino teoretikė, jauna mokslininkė Šárka Slezáková, savo disertaciją paskyrusi analizuoti būtent H. Třeštíkovos ilgo stebėjimo metodą. Festivalyje ji pristatys tris filmus, papasakos, kaip režisierė dirba, kaip vystosi santykiai su protagonistais, kuo ypatingas šis metodas, kodėl filmai tokie paveikūs ir t. t. Šios retrospektyvos pristatymą papuoš vieno benamio koliažų parodos „Padainuok man labanakt“, kuri šiuo metu veikia Nacionalinėje dailės galerijoje, atidarymas.

Helenos Třeštíkovos retrospektyva (www.vdff.lt nuotr.)

V. L. Ši čekų autorė mums labai svarbi ir įdomi, nes būtent ji yra labiausiai ištobulinusi ilgo stebėjimo metodą (angl. long term observational filming), kai labai daug metų stebi vieno žmogaus gyvenimą. Kitaip šis metodas dar yra vadinamas laiko rinkimu (angl. collecting time). Jis padeda atskleisti gyvenimo dramaturgijos unikalumą, nes tiesiog tyliai lauki, renki informaciją, stebi, kas nutinka gyvenime ir su pačiais gyvenimais, o tuomet viską sudedi į filmą. Autorė stebi žmones penkiolika, dvidešimt, dvidešimt penkerius metus, o neseniai skaičiau, kad ji net ir sukūrusi filmus toliau filmuoja tuos protagonistus, pasirinktus žmones.

S. Ž. Patį pirmąjį šios režisierės retrospektyvos seansą pristatys amerikietis iš Čekijos, kiną dėstantis Gabrielis Paletzas. Verta paminėti, kad visi filmų herojai nėra labai malonūs, simpatiški žmonės – dažniausiai jie asocialūs, susidūrę su įvairiausio pobūdžio priklausomybėmis, gali būti ir benamiai, ir kriminalistai, bet nuostabu, kad žiūrėdamas filmą pradedi jausti tam filmo herojui simpatiją, o tam tikrais momentais norisi kovoti su juo, tarsi tikiesi geros filmo pabaigos, kaip kad dažniausiai būna vaidybiniuose filmuose, ir vis stengiesi išlaikyti viltį, jog viskas bus gerai. Tačiau matai, kiek iš tikrųjų reikia pastangų, kad jie išbristų iš nelaimių, gilių duobių, matai, kokia kartais kova gyvenime būna nelygi. Bet kuriuo atveju režisierė visus tuos žmones rodo su meile – kitaip, manau, būtų neįmanoma sukurti ir stebėti juos šitiek metų. Tikriausiai todėl herojai ją ir prisileidžia ir pasitiki ja.

Audriaus Stonio retrospektyva (www.vdff.lt nuotr.)

Kitą – Audriaus Stonio – retrospektyvą rengti padeda Lietuvos kino centras, todėl visi šios retrospektyvos filmai bus rodomi nemokamai. Šiemet režisieriui sukako penkiasdešimt metų, tad retrospektyva yra jubiliejinė. Dažniausiai taip nutinka, kad kai sužino apie kokią nors sukaktį, jubiliejų, staiga visi nustemba, kaip čia taip nutiko, jog nė karto nebuvo to žmogaus retrospektyvos Lietuvoje. Neskaitant to, kad iš tiesų režisierius A. Stonys yra produktyviausias kūrėjas Lietuvos dokumentikoje, jis buvo ir aktyviausias VDFF konkursinės programos dalyvis, taip pat vykdavo jo filmų premjeros atidarymo ar uždarymo proga, taip pat jis ne vieną kartą buvo prizininkas. O šiais metais, nors bus rodomi ir ne visi jo filmai, šeši seansai, jo kūryba bus pristatyta gana išsamiai, pradedant nuo pačių pirmųjų: 1989 metais sukurto filmo „Atverti duris ateinančiam“, „Baltijos kelias“, „Neregių žemė“, už kurį vienintelis iš Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų gavo Europos kino akademijos geriausio dokumentinio metų filmo apdovanojimą „Feliksas“, ir baigiant nauju jo filmu „Kenotafas“, kuris jau taip pat buvo rodytas mūsų festivalyje kaip premjera.

Džiaugiamės, kad filmai žiūrovams bus rodomi tikrai geros kokybės, nes dauguma buvo suskaitmeninti. Verta paminėti, jog išsami A. Stonio retrospektyva prieš pusmetį buvo parodyta Šveicarijoje, Tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Visions du Réel“, Nione. Tad esame antrieji, ir mums tikrai didelė garbė. Taip pat labai džiugu, kad režisierius sutiko pristatyti kiekvieną seansą ir pasikalbėti su žiūrovais, o tai labai svarbu, nes jaunieji žiūrovai, tikimės, galės geriau suprasti filmus. Jau daug kas iš mūsų neatsimena ir „Baltijos kelio“. Bus įdomu įvairaus amžiaus žiūrovams, nes šie filmai turi ne tik istorinį, socialinį aspektą, bet ir jautrų priartėjimą prie nepastebimo žmogaus, kurį A. Stonys savo kūryboje dažnai pasirenka – dažnai jo filmų herojai būna paprasti žmonės, ne keistuoliai, kurie neretai sudomina dokumentininkus, lyg ir niekuo neypatingi, bet, pavyzdžiui, kaimo gyventojai, dažnai vyresnio amžiaus.

V. L. Be to, festivalio dalyvius, besidominčius režisieriaus kūryba, patį pirmąjį savaitgalio šeštadienį kviesime į režisieriaus kūrybines dirbtuves, kuriose galės su juo susitikti ir paklausti visko, kas rūpi. Dirbtuvėse režisierius kalbės labai svarbia tema dokumentikoje – apie tiesos atspindėjimą, kiek jis realus, o kiek jis priklauso nuo autoriaus žiūrėjimo aspekto.

Pirmą kartą festivalio istorijoje bus ir vaikams skirta programa. Kokios vyrauja temos?

VDFF programa vaikams

V. L. Tikriausiai galime tai vadinti istoriniu momentu, nes nežinau, ar Lietuvoje kada nors kas nors yra išdrįsęs dokumentinį kiną rodyti vaikams. Specialiai šiai programai nupirkome šešis filmus ir sudarėme dvi programas, skirtas skirtingo amžiaus vaikams. Kai rinkome filmus, pastebėjome, jog labai ryškiai dominuoja patyčių, siekimo ir noro būti savimi temos, taip pat sporto tema, kuri susijusi su tam tikra ambicija, tikslo siekimu, talentu – tai, ko jaunas žmogus ieško savyje, ką skatina aplinkiniai. Vienas filmas bus apie pabėgėlius, nes tai problema, kuri vis dar išlieka labai svarbi ir opi problema. Norisi, kad vaikai pamatytų kitų, visai kitaip gyvenančių, gyvenimą.

S. Ž. Pirmąją vaikams skirtą programą pristatyti turėtų atvažiuoti viena pirmųjų pabėgėlių šeimų su vaikais iš Sirijos, apsistojusių Lietuvoje, Jonavoje, prieš penkerius ar šešerius metus. Nors šeimai pavyko tikrai gana sėkmingai integruotis mūsų visuomenėje, bet pradžioje buvo visko, todėl, manau, bus tikrai įdomu paklausyti jų istorijos. O antrąją programą pristatys jaunos balerinos, kurios susiduria su tikrai nemenkais fiziniais ir psichologiniais išbandymais, tad susitikimo metu jos mėgins pasidalinti savo istorijomis ir papasakoti, kaip sekasi siekti užsibrėžto tikslo, savo svajonės, kuriai reikia labai daug pastangų. Ne viena mergaitė svajoja skrajoti su balerinos sijonėliu „Gulbių ežere“, bet ne kiekvienai tai pavyksta, nes tai didžiulių valios pastangų reikalaujantis pasiryžimas. Visų filmų pagrindiniai herojai yra vaikai, ir nors nežinau, ar kino kūrėjai galvojo, kad kuria specialiai vaikams, bet kinas visada suteikia galimybę save su kažkuo tapatinti, todėl būtent vaikams šie filmai turėtų būti tikrai įdomūs.

„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė (dešinėje) ir programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Kas dar įdomaus žiūrovų laukia šio festivalio metu?

S. Ž. Kadangi kinas yra ir mano gyvenimo meilė, aš asmeniškai norėčiau pakviesti į sekmadienį vyksiančią ekskursiją po Vilniaus buvusius kino teatrus, veikusius Senamiestyje ir miesto centre. Žinant, kad mes Vilniuje per šimtą metų turėjome apie penkiasdešimt vietų, kur buvo rodomas kinas, specialiajai programai, atskleidžiančiai kino nykimą, mūsų miestas taip pat yra akivaizdus pavyzdys, kad kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami ir naikinami. Šis pavojus išlieka beveik visą laiką.

Taip pat bus specialus „Sirenų“ seansas „Šeimos susitikimas – Marthalerio teatras „Grand Hotel“ viešbutyje“. Tai filmas apie teatrą – apie tai, kaip kuriamas spektaklis. Festivalį užbaigs labai įdomus italų režisieriaus Massimo Coppolos filmas „Romeo ir Džuljeta“, kuriame Šekspyro drama persikelia į čigonų taborą. Šis filmas gali būti įdomus ir paaugliams, nes tokio amžiaus yra ir pagrindiniai herojai.

S. Ž. Norisi pasidžiaugti, kad šiais metais festivalis sulauks dvylikos žmonių grupės, iš Miuncheno atvažiuojančios specialiai į mūsų festivalį. Tai menų, humaninių mokslų daktarai, profesoriai. Mums tai įrodymas, kad žinia apie jį jau sklinda plačiai.