Prisilietimas. Dievo artumas sieloje, lyg būčiau parėjusi Namo. Prisilietimas. Lyg atsidususi pajusčiau nusiraminimą. Prisilietimas. Švelnumo ir globos pajutimas iš Dangaus. Prisilietimas. Kai nepilnas džiaugsmas Viešpatyje virsta tobulu džiaugsmu. Prisilietimas. Atėjusi reikalinga mintis, kad išspręsčiau problemą. Prisilietimas. Ir atleidžiu savo skriaudėjams nuoskaudas ir neteisybes. Prisilietimas. Ir aš atgailauju už savo nuodėmes. Tai visa Šventosios Dvasios dvelksmas, ateinantis ir laukiant ir nelaukiant, atnešantis Švenčiausiosios Trejybės žinią apie nuolatinį rūpestį dėl kiekvieno žmogaus sielos.

Šventosios Dvasios prisilietimas. Kada jį pajuntu? Ir nesuprasdama, kad jaučiu dieviškosios Trejybės Asmens prisilietimą, matau, kaip nejučia keičiasi mano gyvenimas. Galima būtų pasakyti, kad jaučiu ir tada, kada nejaučiu. Tyloje ir šurmulyje, maldoje ir darbe, bendraudama su artimu. Ir neteisingai pasirinkdama. Lyg būtų perspėjimas, lyg pasergėjimas, kad tuoj tuoj pereisiu į nuodėmės pusę. Perspėjimas būna toks atsargus ir vos jaučiamas – kad nebūtų pažeista mano laisvoji valia. Galutinis pasirinkimas priklauso man. Šventosios Dvasios prisilietimas tyliai žadina mane iš drungnumo ir užkietėjimo nuodėmėse. Žinojimas, lyg mane paliestų viso pasaulio išmintis. Nutylu ir nuščiuvusios mintys nuo švento prisilietimo, Šventosios Dvasios dvelksmo, palenkia mano sielos nusiteikimą garbinti Švenčiausiąją Trejybę.

Giliai susimąsčiusi bandau kažką įžvelgti gyvenimo tikrovėje, mano santykyje su Dievu. Niekada nežinau, ką pajusiu pasilikusi su Dievo Žodžiu – tik ištarta mintis, ar atliktas veiksmas aiškiai parodo, kad vykdau Dievo valią, pajėgiu teisingai pasirinkti. Mano žodžiuose ir darbuose yra Šventosios Dvasios žymė, kurią jaučiu puoselėjamu tikėjimu, ugdoma sąžine. Tikėjimas mane atveda taip arti Dievo, kad man nebereikia akivaizdžių įrodymų – Dievo liudijimas savo gyvenimu yra mano patirtis. Patirtis, kad liudiju Dievą ne savo galia, išmintimi, bet Šventoji Dvasia alsuoja savo jėgą į mano išsigandusią sielą. Jau tada galiu sakyti, kad bijodama išdrįstu. Išdrįstu atsiverti Dievui, vildamasi Jį išgirsti.

Išdrįstu melstis taip, kaip diktuoja visa apimantis Šventosios Dvasios dvelksmas mano sieloje. Be to Šventosios Dvasios ženklo aš nė pati negirdėčiau savo maldos žodžių – jų nesuprasčiau, nesuprasčiau, kada malda garbinu, dėkoju, prašau. Kalbėčiau tik mechaniškus žodžius lyg užkeikimus, kurie į Dangų neina. Tačiau aš ne viena. Jėzus Kristus, žengdamas į Dangų, prižadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, Ji įkvėptų dieviškajam ryšiui. Tai Dievo santykis su manimi, tai pirmasis žingsnis. O toliau į šį santykį turiu atsiliepti – jau gebu atsiliepti.

Mano riboti gebėjimai prasiplečia ir įžvalgos staiga tampa jautresnės, tikslesnės, gaunu vos juntamą nuorodą, kaip teisingai pasirinkti, kaip atskirti gėrį nuo blogio. Šventoji Dvasia nuolat kuria jautrią mano sąžinę, kad nematomojo pasaulio kriterijai atitiktų mano gyvenimo pasirinkimus. Sąžinė tampa mano pirmąja vertintoja ir net teisėja. Šventosios Dvasios įkvėpimu sąžinė išmintingai laviruoja tarp proto išvedžiojimų ir jausmų beatodairiškos kaitos. Sąžinė tarsi neleidžia manęs apgauti – protas ar jausmai dažnai randa pateisinimą pasirenkant nuodėmę. Jeigu aš visada jaučiuosi teisi, tai irgi ženklas, jog visai ignoruoju sąžinės priekaištus. Juos nutildau, kad gyvenčiau pagal savo susikurtą modelį. Tik Šventosios Dvasios nutildyti neįmanoma – anksčiau ar vėliau mano siela pavargs nuo savęs apgaudinėjimo ir išgirsiu tylų beldimą į mano pačios pastatytą sieną bėgant nuo Šventosios Dvasios dvelksmo.

Aš laukiu stebuklo ir stebuklas vyksta nuolat – aš sugebu atrasti Dievą, sugebu Jį girdėti ir pasirinkti. Pabėgti nuo savęs galiu tik vienu būdu – atbėgusi pas Dievą. Aš nenoriu priklausyti tik sau – noriu priklausyti Dievui. Pasirenku Jį laisva valia. Šventosios Dvasios dvelksmas nėra įtaka mano sprendimams – tai yra patariamasis balsas. Tas balsas veda, tačiau aš pati pasirenku, ar eiti paskui Jį. Galiu išgirsti ir piktojo šurmulį – jis visados ateina labai garsiai. Bando perrėkti sąžinę, bando užgožti Šventosios Dvasios dvelksmą. Ir viskas priklauso nuo manęs, nuo mano išugdytos sielos, kas jai artimesnis, ar tylus dvelksmas, ar garsus šuoras besiskverbiantis per šventąją erdvę.

Šventosios Dvasios dvelksmas yra be regimo pėdsako, tačiau Jo galia mano dvasią gali perkeisti. Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas Šventojoje Komunijoje keičia mano sielą ir kuo dažniau aš Jį priimu, tuo siela labiau išugdyta girdėti Šventosios Dvasios dvelksmą su savo Gerąja Naujiena. Štai tada noriu vaikščioti Viešpaties keliais, vengiu ryškių afišų, kurios užgožia esmę. Būtent tyliame Šventosios Dvasios dvelksme yra tiesa apie Šventąją Trejybę, Jos meilę man.

Nuolatinis kvietimas. Girdžiu ir ateinu. Nuolatinis kvietimas. Šventoji Dvasia ne tik kviečia ateiti, bet kviečia ir pasilikti. Nuolatinis kvietimas. Ar mano siela budi? Ar mano siela atsiriboja nuo Dievo meilės? Nuolatinis kvietimas. Nuolatinis Dievo rūpestis. Noriu būti toks rūpestis, kuris galų gale užsibaigia džiaugsmu. Nuolatinis kvietimas. Ar aš einu tik į svečius, ar grįžtu Namo. Mano tikslas – amžinieji Namai. Gera Namuose, kur dvelkia Šventoji Dvasia, kur Dievas dalinasi su manimi savo artumu.

Kai kamuoja abejonė, gręžiuosi į tylų Šventosios Dvasios dvelksmą, galintį mane palydėti ten, iš kur atėjau. Atėjau gyventi ir surasti Dievą ten, kur Jis yra nematomas. Mano užduotis nėra sunki, jeigu mano siela ugdoma gėrio paieškai. Jeigu mano siela nujaučia, kad nematomasis Dievas nėra dingęs Dievas – Jis yra atradęs mane, kai buvau dar negimusi.

Šventosios Dvasios dvelksmas gyvenimo pradžioje, pabaigoje, amžinybėje. Jis visada toks pat, tik aš keičiuosi, aš panašėju į paveikslą To, kuris yra mano Dievas. Kai pereisiu į amžinybę, turiu vilties, atpažinti Šventosios Dvasios dvelksmą ir turiu vilties būti atpažinta pati, kaip tiesos ieškotoja. Išvaikščiojusi visus Dievo kelius ir nepaklydusi, nes paklysti ir negalėjau – Dievas vedė mane ir aš su atsidavimu Jam paklusau, nes neradau nieko daugiau, kas būtų pavadinta besąlygiška Meile.