Prezidentės veto Pagalbinio apvaisinimo įstatymui sukėlė tikrą audrą žmonių, kurie atsiminė 2014-aisiais vykusių prezidentinių debatų metu prezidentės išsakytą nuomonę embrionų naikinimo klausimu, gretose. Tačiau faktas, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė tąkart prieš visą Lietuvą teigė, kad embrionų naikinimą laikytų labai neetišku dalyku, deja, praslydo pro didžiųjų Lietuvos internetinių laikraščių akis. Tą pastebėjo vienintelė BNS naujienų agentūra, pasidalijusi šia žinia ie socialiniame „Facebook“ tinkle.

Su socialinių mokslų daktaru, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovu doc. dr. Vincentu Vobolevičiumi kalbame apie ryškią didžiosios sekuliarios Lietuvos žiniasklaidos įtaką Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimui, prezidentės nuomonės pasikeitimą ir kodėl dėl šio liberalaus įstatymo, pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje įstatymų lygmeniu įteisinančio žmogaus gyvybės naikinimą, katalikai turėtų rimtai susimąstyti ir atitinkamai reaguoti balsuodami artėjančiuose Seimo rinkimuose.

Vincentas Vobolevičius

D. Grybauskaitė, dalyvaudama 2014-ųjų Lietuvos prezidento rinkimuose, debatų metu sakė, jog įstatymui, leidžiančiam embrionų naikinimą, nepritartų, nes, jos nuomone, tai labai neetiška. Kaip vertinate kardinalų prezidentės nuomonės pasikeitimą tokiu jautriu klausimu? Ar tai įprasta praktika ir Vakarų valstybėse?

Tokios nuomonių kaitos, kokią pademonstravo prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, pasitaiko ir Vakaruose. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, pirmą kartą kandidatuodamas į prezidento postą, sakė, kad remia tik vyro ir moters santuoką, tačiau kai Aukščiausiasis teismas 2015 metų birželio mėnesį įteisino tos pačios lyties santuokas, Baltieji rūmai nusidažė LGBT (inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transeksualūs žmonės, – aut. past.) vėliavos spalvomis, vadinasi, prezidentas B. Obama labai stipriai pakeitė savo nuomonę, jeigu išvis galime sakyti, kad ją pakeitė. Tačiau yra galimybė, kad nei jis, nei Dalia Grybauskaitė nuomonės iš tiesų nepakeitė, tik prisitaikė prie konjunktūros savo pirmosios kadencijos metu, galvodami, kad didesnės visuomenės dalies nuomonė yra nepalanki jų nuoširdžiai remiamoms idėjoms.

Vėliau, iš apklausų, kitų duomenų ir žiniasklaidos susidarę vaizdą, kad žmonių nuomonė konkrečiu klausimu yra palankesnė, nei manė anksčiau, jie garsiai išsakė savo tikrąsias preferencijas. Žinoma, nežinau, kaip yra iš tiesų – gal iš tikrųjų abu šie žmonės pakeitė savo nuomonę, tačiau labiau visgi tikėčiau, kad ta nuomonė ir buvo tokia, kokią išgirdome, nes dabar jie jautėsi laisvesni ją išsakyti.

Pavojus savo pažadų rinkėjams nesilaikantiems politikams tikrai yra ir jį remia ne kažkoks Bažnyčios „juodaskvernių“ sąmokslas, o praktikuojančių katalikų mobilizacija ar mobilizavimas.

Lietuvoje, nepaisant didžiosios dalies žiniasklaidos bandymų eskaluoti neva Bažnyčia pas mus viską nori kontroliuoti, šis mitas po truputėlį griūva. Tą liudija ir tai, jog katalikai nėra visiškai homogeniškas blokas, bent jau taip atrodo, nes jie išsibarstę per kelias partijas. O rinkėjai balsuoja už tam tikras partijas pirmiausia remdamiesi ne socialiniais, o ekonominiais, nacionalinio saugumo klausimais, galų gale, remdamiesi tradicinio prieraišumo, pavyzdžiui, konservatoriams, pagrindu. Atsižvelgiant į tai, politikams, kurie nesilaiko Bažnyčios mokymo tam tikrais klausimais, yra saugu nuoširdžiai išreikšti savo nuomonę, nes Bažnyčia tikrai nėra tas veiksnys, kuris nulemtų blogą jų politinės karjeros baigtį ar komplikacijas. Žinoma, tai yra tam tikras lošimas, nes iš tiesų juk negali žinoti, kokia bus reakcija, ir nors pati Bažnyčia neturi jų sprendimams jokios įtakos, nes kunigai formaliai negali kištis į politiką, nežinia, kiek pati tikinčiųjų bendruomenė yra mobilizuota – kiek yra organizacijų, pajėgių komunikuoti apie tokius politikų nuomonės keitimus? Galų gale, kiek yra organizacijų, pajėgių organizuoti kažkokį koordinuotą atsaką į tokį politikų elgesį prieš rinkimus? Tai mums nėra žinoma.

Tačiau Lietuvoje atsiranda vis daugiau tokių organizacijų, pavyzdžiui, „Šeimos institutas“, „Laisvos visuomenės institutas“, o po truputėlį buriasi ir anksčiau aktyviai veikusios, dėl to yra rizika – ką gali žinoti, gal tų šešių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narių išėjimas iš salės prieš pat balsavimą dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo artėjant rinkimams padarys ne tik laikiną poveikį jų karjerai? Tad manau, jog pavojus savo pažadų rinkėjams nesilaikantiems politikams tikrai yra ir jį remia ne kažkoks Bažnyčios „juodaskvernių“ sąmokslas, o praktikuojančių katalikų mobilizacija ar mobilizavimas.

Nežinia, kiek pati tikinčiųjų bendruomenė yra mobilizuota – kiek yra organizacijų, pajėgių komunikuoti apie tokius politikų nuomonės keitimus? Galų gale, kiek yra organizacijų, pajėgių organizuoti kažkokį koordinuotą atsaką į tokį politikų elgesį prieš rinkimus?

Nebuvo sudėtinga pastebėti, kad didieji Lietuvos naujienų portalai Pagalbinio apvaisinimo klausimą pristatė gana šališkai. Pavyzdžiui, iš 31 straipsnio, publikuoto viename didžiausių portalų, liberalųjį įstatymo variantą akivaizdžiai rėmė 28 straipsniai, 2 – vertino neigiamai, o vienas straipsnis buvo neutralus („Laisvos visuomenės instituto“ tyrimo duomenys). Ką tokia situacija atskleidžia?

Iš tiesų buvo galima matyti didžiulį disbalansą, nes kritiška mintis straipsniuose dažnai buvo pagrįsta vien morališkos paniekos žinia: „Bažnyčia puola“, „nurodinėja“, „kišasi į politiką“, „bandoma Lietuvą užrakinti XVIII amžiuje“ ir t. t. Ir ši žinia, pristatant konservatyvesnio įstatymo varianto rėmėjus, akivaizdžiai dominavo. Straipsnių, remiančių liberalųjį įstatymo variantą, buvo dešimt kartų daugiau, nei remiančių konservatyvesnį, siekiantį apsaugoti gyvybę nuo jos prasidėjimo. Tokia situacija rodo, kad įstatymas tikrai svarbus, nes buvo skirta daug dėmesio, pajėgų ir pinigų, kad tas įstatymas būtų priimtas toks, kokį priėmė Seimo nariai.

Ar galime sakyti, kad buvo žaidžiama nelygiomis teisėmis, ar vis dėlto konservatyvųjį įstatymo variantą remiantys politikai ir palaikantys žmonės patys kalti, kad neskyrė tam pakankamai dėmesio ir jėgų?

Ši situacija šiek tiek atspindi konservatyviosios, katalikiškosios pusės silpnumą, o tai natūraliai reiškia, kad jei šita pusė būtų skyrusi tiek pajėgų ir pinigų straipsniams, galbūt santykis nebūtų vienas ir dešimt, nors ir nemanau, kad jėgos būtų lygios, nes žiniasklaidos priemonės vis tiek turi savo redakcinę politiką ir akivaizdu, jog „Bernardinai.lt“ politika labai akivaizdžiai skiriasi nuo tos, kurią matome „Delfi.lt“ ar kituose didžiuosiuose portaluose. Kadangi Lietuvoje tokių portalų kaip „Bernardinai.lt“ daugiau nėra, o sekuliarių žiniasklaidos priemonių su sava redakcijos politika yra daugiau, deja, jei mėgintume piešti bendrą vaizdą, galime sakyti, kad vienos nuomonės straipsnių buvo dešimt, kitos – vienas. Tad tokia situacija siunčia aiškią žinią politikams, kad ta pusė, kuri Pagalbinio apvaisinimo klausimu labai vangiai reiškė savo nuomonę, yra silpna, nepajėgi mobilizuoti visuomenės, vadinasi, dėl to galima palaikyti tą, kuri, atrodo, yra stipresnė, ir prie jos prisitaikyti.

Tokia situacija rodo, kad įstatymas tikrai svarbus, nes buvo skirta daug dėmesio, pajėgų ir pinigų, kad tas įstatymas būtų priimtas toks, kokį priėmė Seimo nariai.

Vadinasi, tokio įstatymo priėmimas yra pralaimėjimas ir akmuo į tikinčiųjų bei žmonių, remiančių gyvybės idėją nuo pat jos užsimezgimo, daržą?

Taip ir tikrai gėda, kad per dvidešimt penkerius metus laisvo veikimo sąlygų, katalikų žiniasklaida yra arba kažkokia marginali, arba, geriausiu atveju, sėkmingai gyvuojantys leidiniai veikia mobilizuodami tikinčiuosius tik religinėmis temomis, pavyzdžiui, „Magnificat“, o kiti, nukreipti į politinę areną ar skirti labiau neapsisprendusiam rinkėjui, pavyzdžiui, kaip „Bernardinai.lt“, yra tarsi balsas tyruose ir jei ne paraštėse, tai tikrai tiesiog tam tikroje nišoje, tam tikros intelektualių žmonių auditorijos balsas. O realiai politikoje reikia pajudinti mases – jas judina „Delfi.lt“, „Lrytas.lt“, „15min.lt“, ir čia nė iš tolo nematome bent šiek tiek kitokio atitikmens, kuris turėtų kitokią redakcinę politiką.

Kaip manote, ar žmonių protestai, viešos akcijos, mitingai, reaguojantys į politikų žodžio nesilaikymą, tam tikrus priimtus sprendimus ar kad ir nuomonės pakeitimą svarbiu klausimu, sukurtų tam tikrą spaudimą politikams ir įrodymą, kad yra ir kitaip mananti visuomenės pusė, kuri stebi jų sprendimus ir darbus?

Be abejonės. Dabar vyksta eksperimentas, kurio teorija, kad katalikiškas rinkėjas arba neegzistuoja, arba balsuodamas nesivadovauja šitais, o pirmiausia ekonominiais ir saugumo klausimais, subrendo per kelerius metus, dėl to politikams atrodo, jog galima socialinėje politikoje nustoti paisyti ilgą laiką bijoto rinkėjo nuomonės. Tai yra tik teorija ir ji empiriškai yra tikrinama būtent dabar, prieš šiuos Seimo rinkimus, po balsavimo dėl Pagalbinio apvaisinimo, po keistų TS-LKD partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų, kad sieks įteisinti homoseksualių asmenų partnerystes, nors taip sakant bandoma žaisti saugiai, bet de facto, jeigu šalyje įteisinama skirtingų ar tos pačios lyties partnerystė, tuomet, greičiausiai, kaip galime matyti iš kitų šalių pavyzdžių, Europos Žmogaus Teisių Teismas pateiks savo išvadą, kad tai yra diskriminacija, jei partnerystė neapima santuokai ekvivalentiškų požymių.

Taigi tai yra eksperimentas, tikrinantis teoriją, kad katalikiškasis konservatyvusis elementas yra mažas arba tiesiog nemobilizuotas. Jeigu tokia šios teorijos hipotezė atmetama, tuomet galima tikėtis atsargesnio politikų elgesio ateityje.