Autorius yra žymus istorikas, Šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas, Asyžiaus tarpreliginio susitikimo pradininkas.

Skaitytojų dėmesiui – jo pasisakymas viename iš šių metų susitikimo forumų.

(...)

Sutikti čia, Asyžiuje, tiek aukšto rango religijų atstovų, humanistų, įvairių religijų išpažinėjų – man žadina jaudulį ir pasitenkinimą. Pamenu, kai prieš 30 metų čia, Asyžiuje, virš Šv. Pranciškaus miesto išryškėjo paprastos, o kartu be galo gilios įžvalgos kontūrai: kad religijos turėtų stoti viena šalia kitos, siekdamos atsiliepti į iššūkį – išsaugoti pasaulyje taiką! Tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Taip nėra dar ir šiandien, kai religinis totalitarizmas tampa smurtu ir terorizmu.

Paprastas, tačiau naujas dalykas – melsti taikos, jau nebe vienas prieš kitą, kaip vykdavo ištisus šimtmečius, gal net tūkstantmečius. Jonas Paulius II pakvietė į Asyžių pasaulio religijų lyderius 1986 m. spalio 27 d.

Pamenu, Asyžiuje tądien buvo šalta ir vėjuota, tačiau pilna šviesos. Ore tvyrojo nuojauta, jog ši diena – istorinė.

Nebuvo nei kalbama, nei balsuojama. Buvo tik sutaikintai meldžiamasi: vieni šalia kitų vardan taikos. Tai buvo lig tol nematytas reginys, tarsi moderni ikona: religijų vadovai, pasipuošę savo tradiciniais drabužiais, susibūrę draugėn. Tas reginys turėjo savo grožį, tarsi kokią dialogo estetiką.

Viešas lyderių pasirodymas kartu visiems religijas išpažįstantiems žmonėms buvo tarsi liudijimas, kad gyventi kartu yra įmanoma ir kad tautos sudaro vieną bendrą šeimą. Jonas Paulius II sakė: „Kaip niekada istorijoje šiandien visiems tapo akivaizdus neatsiejamas ryšys tarp autentiško religingumo ir didžiojo taikos gėrio.“

Šį ryšį užtemdė fanatizmas arba ideologinės sistemos. Asyžius buvo ne prisitaikymas prie to, kas laikoma politiškai korektiška, o išnirimas iš religinėms tradicijoms savaime būdingos gelmės, kuri vertė atmesti amžius trukusią iš istorijos paveldėtą priešiškumą. Anuomet pasaulis, nepaisant kai kurių kuklių ženklų, buvo užvožtas priešiškų blokų dėže, kuri anuomet atrodė esanti visas istorijos stuburas. Ką čia galėjo malda?

Išties, kaip tik tais metais religijos pradėjo įgyti didesnį vaidmenį viešumoje ir santykiuose tarp tautų. Jonas Paulius II nujautė, kad jas būtina tvirtai susieti su įsipareigojimu taikai ir išlaisvinti iš pagundos susitaikyti su karu ar jį pateisinti.

Vienu gestu buvo atgautos viltys ir įvertintos pionieriškos pastangos tų, kurie svajojo ir matė iš tolo, kas vyksta. Asyžiaus susitikimo 1986-aisiais įvesta naujovė aiškiai išryškėjo, stebint neišvengiamas uolių krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų reakcijas. Ar šitaip nebandoma išsižadėti nepakartojamos savosios tapatybės?

Daugelis to devintojo dešimtmečio pabaigoje padarė išvadą, kad Asyžiaus susitikimas buvo tiesiog ekstravagancija didžio popiežiaus, kurį parėmė jam palankūs religijų vadovai, – o gal net ir nuolaidžiavimas. Gudrieji (kurių niekada netrūksta nei religinėje, nei kitose terpėse) patarė, kad Asyžius 1986 liktų izoliuotas įvykis, neturintis pratęsimo, tarsi kokia vienos dienos beprotybė. Tai buvo ne beprotybė, o pranašystė. Toji diena iškart įgijo istorijos skonį. Pamenu tarsi šiandien popiežių Wojtylą, šaukiant savąjį lūkestį: „Taika laukia savo kūrėjų... Taikos dirbtuvės durys atviros kiekvienam...“

Jam Asyžiaus susitikimas neturėjo likti pavieniu įvykiu: jis troško, kad religijos, geranoriškai susitikusios maldoje, išlaisvintų jose glūdinčią taikos energiją. Iš Asyžiaus kilo konkrečios sutaikinimo iniciatyvos, įtraukusios politinius ir religijų lyderius. Priminsiu vien Mozambiko atvejį, kai 1992-aisiais buvo užbaigtas pilietinis karas, spėjęs atnešti milijonus mirčių.

Prabėgus keletui mėnesių po įvykio, Wojtyla savo kalbose ne kartą atkakliai pabrėžė tai, kas buvo pradėta vadinti „Asyžiaus dvasia“: „Ten išskirtiniu būdu atradome unikalią maldos už taiką vertę; maža to, kad neįmanoma džiaugtis taika be maldos, ir – galingai pridūrė – visų maldos, kiekvieno pagal jo tapatybę ir tiesos ieškojimą.“ Reikalinga visų malda: neišskiriant nė vieno, nereikalaujant, kad kas nors išsižadėtų savosios tapatybės.

Dėl šios priežasties nuo 1987-ųjų kartu su bičiuliais iš Šventojo Egidijaus bendruomenės brandinome mintį, kad Jono Pauliaus II intuiciją reikia tęsti, nuolat sukviečiant religijų atstovus. Pamenu kardinolo Martinio entuziazmą dėl šio pirmojo susitikimo Romoje 1987-aisiais Transteveryje, kurį Jonas Paulius II stipriai rėmė, prašydamas tęsti.

Man padarė stiprų įspūdį daugybės religijų vadovų troškimas išeiti iš savos ribotos erdvės ir atsiverti platesniam horizontui: tam, kurį po kelerių metų pradėjome vadinti globalizuotu pasauliu.

Neretai uždaras pasaulis įkalina tikinčiuosius įsisenėjusioje konfliktų logikoje, papildytoje nauju fanatizmu ir nacionalizmu. Susitikimas išlaisvina iš viso to.

Taip metai iš metų jau tris dešimtmečius vis susitinkame. Tuo tarpu pasaulyje taip pat ir pranciškoniškoji šeima paskleidė Asyžiaus dvasią, skatindama brolišką susitikimą tarp religijų. Dėkoju pranciškonų bendruomenėms, kad neleido šiai šviesai užgesti. Dėkoju ir savo bičiuliams iš Šv. Egidijaus bendruomenės, kad tikėjo tokio konkretaus kelio prasmingumu, nors jis galėjo atrodyti visiška iliuzija.

Per trisdešimtį metų ši dvasia keliavo: skatino broliškumą, taikos akcijas, stiprino ryšio tarp skirtingų religinių bendruomenių suvokimą, pasipriešino religijos pavergimui karo ir terorizmo tikslams.

Iš krikščioniškų Rytų didžiulis postūmis šia linkme atėjo iš ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, kuris 1992-aisiais Bosforo kryžkelėse nepaliaujamai dirbo, siekdamas skirtingų pasaulių susitikimo. Noriu pasveikinti jį, minintį 25-erius įsipareigojimo tikėjimui ir taikai metus, kurie sukanka šiemet. Labai aiškiai Baltramiejus demaskavo fanatizmą: „Karas religijos vardu atneša pasekmių pačiam žmogui, nes smurtą patyrusi gamta kerštauja smurtaujančiam žmogui.“

Per šiuo 30 metų mus lydėjo karų prisiminimas – Antrojo pasaulinio ir Šoa. Prisimenu Varšuvos susitikimą 1989 m. rugsėjo 1-ąją, minint Antrojo pasaulinio karo pradžios 50-metį. Į jį atvyko nemažas būrys religijos vadovų iš Japonijos, kurie kartu su kitais azijiečiais gerai prisimena pasaulinį karą. Garbingasis Eti Yamada, anuomet 94-erių, kuris dalyvavo ir Asyžiaus susitikime, prisiminė: „Turime tęsti Maldos dienos Asyžiuje idėjas... šitokiu būdu Asyžiaus dvasia pasiekė Rytus.“ Tokia šalis kaip Japonija, karų iškamuota ir gerokai sutrikusi dėl dešimtmečius trunkančio didžiulio vystymosi, Asyžiaus dvasioje apčiuopė tvirtą dvasinę atramą.

Per kitus du tolesnius dešimtmečius Asyžiaus dvasia gyvavo globalizuotame pasaulyje su visais jo iššūkiais – tautų suartėjimu, tačiau ir su naujomis baimėmis. Susidūrė su istorijos siaubu, kuris šiandien persmelkęs daugybę.

Zygmuntas Baumanas, kurį čia esantį sveikinu su pagarba ir meile, rašė: „Per visą žmonijos istoriją technologiškai geriausiai apsirūpinusią kartą – tai yra mūsiškę – kaip jokią kitą kartą slegia nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas.“ Baumanas puikiai iliustravo žmogiškumo sudėtingumą: jo asmuo ir humanistinė mintis jau ne nuo vakar yra dialogo su humanistais, – kurį laikome be galo svarbiu – atskaitos taškas.

Nėra tokios hegemonijos, kuri sugebėtų išlaikyti suburtą tokį fragmentuotą ir sudėtingą pasaulį, kaip šis, globalizuotas. Pasaulinio masto vyriausybė sunkiai skinasi kelią. O vis dėlto reikalinga globali ir ekumeninė vizija: suvokimas, kad sudarome vieną šeimą. Dialogo menas tampa kapitalu, gebančiu sujungti ir suartinti, išryškinti, ką turime bendro ir vertinti tai, ką – skirtingo. Dialogo meno įvaldymas – pabrėžia Baumanas – yra „kažkas, kuo žmonija turėtų domėtis labiau nei kuo nors kitu, nes alternatyva yra pernelyg siaubinga vien tik apie ją pagalvojus“. Dialogas padeda susiūti ir sujungti neretai sutrūkinėjusius pasaulio saitus.

Sutaikytos religijos tapo laboratorijomis net ir kasdienybės vingiuose, kaip vystyti dialogą – gyvenimo kartu meną: kovoja su baisiausiais materialistiniais, ekonominiais, taip pat ir fanatiškais supaprastinimais.

Dialogas kasdienybėje: pamenu, kai prieš keletą metų liepsnojant Abidžano periferijai, imamas, klebonas ir protestantų pastorius sustabdė minią, kuri, padegusi mečetę, žygiavo sudeginti bažnyčios. Tas pat nutiko Centrinėje Afrikos Respublikoje, kur imamas, pastorius ir Bangui vyskupas nutiesė tiltus tarp kovojančių etninių-religinių grupių. Išties bet kurioje pasaulio vietoje: arba kartu gyvensime, arba kartu mirsime.

Labai dažnai teroristinių aktų akivaizdoje, konfliktų akivaizdoje, girdėjome sakant: kokia nauda iš to jūsų dialogo? Galėtume sakyti: kokia nauda iš maldos? Koks tuščias būtų pasaulis! Koks siaubingas būtų pasaulis be dialogo ir be maldos! Malda slėpiningai apšviečia pasaulį, o dialogas laiko subūręs draugėn tai, kam nuolat kyla grėsmė subyrėti į neapykantos ir nesupratimo fragmentus.

Dialogas yra sugyvenimo intelektas: menas, būtinas visatoje, kurią sudaro skirtingos religijos, kultūros, civilizacijos. Ne vienintelė civilizacija, bet pati didingiausia civilizacija: gebėjimo gyventi kartu civilizacija. Čia tikintieji ir netikintieji stovi vienoje gretoje. Kaip sakė Prancūzijos prezidentas, atsisveikindamas su dideliu savo draugu Emile Poulat jo mirties valandą: „Pasaulietiškumas nėra nei doktrina, nei dogma, nėra ir religijos neturinčiųjų religija. Tai – menas gyventi kartu.“

Pastaraisiais metais daugybė religinių sferų tapo dialogo ir sugyvenimo kulto vietomis. Kaip sakė vienas iš religijos tyrinėtojų, didis mūsų kelionės bendražygis, Pietro Rossano: „Kiekviena religija, kai išreiškia geriausią savo pusę, siekia taikos. Gerai suvokiame, kad religija yra silpnoji jėga. Ji nesiremia ginklais, pinigais, politine galia... Tačiau turi dvasios jėgą, kuri gali padaryti ją galingą, nenugalimą ir galiausiai laimėtoja.“

Dvasios jėga skatina kartu gyventi taikoje. Visa tai mums patvirtina būtinybę turėti vis daugiau drąsos kurti taikos judėjimą.

Iš italų k. vertė S. Žiugždaitė