Ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I pasisakymas Pasaulio religijų maldos už taiką susitikime Asyžiuje rugsėjo 18–20 d.

Mums visiems kartu susirinkus, šis Tarptautinis susitikimas suteikia  galimybę pažvelgti vienas kitam į akis, kalbėtis sąžiningai, klausytis vienam kito, gėrėtis vienas kitu ir iš esmės tapti draugais.

Ir šioje draugystėje tikra, besąlygiška meilė vieno kitam, mūsų taikos troškulys yra numalšinamas. Jis numalšinamas, nes taika yra laisva, gili, įsišaknijusi kiekvienos žmogiškos būtybės širdyje, kuri, anot tikinčiųjų, sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o įvairioms kultūros, humanizmo mąstytojams tai yra dalis tos pačios žmogiškosios šeimos.

Iš tiesų minime ne vien mūsų pirmtakų prieš trisdešimt metų sukurtą neeilinį įvykį. Mes taip pat atnaujinome savo įsipareigojimą draugystei, taikai nauja dvasia, parodėme drąsių gestų, atverdami naujų kelių bendradarbiauti kultūroms ir didžiųjų pasaulio religijų dialogui.

Tačiau taikai, kad ji būtų išsaugota net nykimo akivaizdoje, reikia kelių kertinių akmenų.

Negali būti taikos be tarpusavio pagarbos ir kitų pripažinimo. Negali būti taikos be teisingumo, be vaisingo visų pasaulio tautų bendradarbiavimo. Per šiuos metus mes vėl matome, kad etninės, religinės ir kultūrinės daugumos savo mažumas mato kaip svetimas, pavojingas jų vientisumui, kaip kažką, kas turėtų būti marginalizuojama, išvaroma ir kartais, deja, sunaikinama. Mažumas mes stebime iš šalies jų getuose, besibaiminančias dėl išnykimo, bijančias būti su kuo nors lyginamomis, pernelyg dažnai krypstančias į smurtą. Tai yra atgrasu, sukelia masinę emigraciją, nesudaro sąlygų draugiškumui, solidarumui ir žmogiškumui.

Tačiau taikai taip pat reikia teisingumo.

Teisingumas yra pasaulio ekonomikos atnaujinimas, kad būtų rūpinamasi vargingiausiais, kad būtų sutelkiamas dėmesys į mūsų planetos situaciją, rūpinamasi natūralia aplinka. Tai yra Dievo tikinčiųjų darbas, kuriant bendrus namus visiems. Taip pat tai reiškia visų žemės žmonių religijų, kultūrų ir meninio paveldo saugojimą. Tai reiškia būti pajėgiems kurti vienybę, o ne tik teikti pagalbą. Reikia jausti tam poreikį, skausmą, džiaugsmą dėl kito taip, tarsi jis būtų mes patys. Teisingumas yra tikėjimo ir išpažinimo suderinimas, gebant kurti dialogą su kitu, gebant pamatyti kito gėrį, gebant žvelgti į jį ne iš galios pozicijų, nesijaučiant nei aukštesniam, nei žemesniam negu artimas. Teisingumas, kai kiekvienam suteikiama galimybė gyventi jo tėvynėje taikoje ir meilėje, kai kiekvienas gali grįžti į savo namus ir dirbti dėl žmonių visuomenės augimo.

Taika gimsta iš tarpusavio pažinimo ir bendradarbiavimo. Kaip tikintieji, žmogiškųjų kultūrų atstovai ir asmenys šiandien mes turime pažvelgti į visa tai nauju būdu, eiti su tuo kitaip.

Tačiau kai grįšime į savo namus, tikėkime, kad kiekviena religinga šeima, kiekviena kultūra šiuo konkrečiu istorijos momentu yra savita. Mes tikime, gerbdami kiekvieną religinį ir humanistinį įsitikinimą, kad savikritiškumas ir savianalizė yra būtini. Turime gebėti paklausti savęs, kur kada galėjome būti neteisūs, kur buvome nepakankamai atsargūs, nes fundamentalizmas yra užaugęs. Mes nebegebame megzti ne tik dialogo su kitais, bet ir su pačiais savimi, netgi savo pačių sąžine. Mes turime atsiskirti, išsigryninti savo tikėjimų šviesoje, kad tai pavirstų visų turtu.

Jei gebėtume taip padaryti, dialogas taptų tikras ir gyvybingas, nes bendradarbiavimas nėra kito pajungimas, bet galimybė kartu veikti istorijoje, galimybė kartu kurti savo likimą. Mes visi kartu turime įsipareigoti dėl kiekvienos žmogiškos būtybės saugojimo iki jos natūralios baigties, gerbiant kiekvieną gyvenimo etapą. Turime įsipareigoti saugoti mūsų bendrus namus ir viską, kas juose yra. Nes, kurdamas juos, Dievas nenorėjo turėti tik vieną augalą, tik vieną gyvūną, tik vieną atskirą žmogų, vieną planetą, vieną žvaigždę. Jis norėjo jų daug, visų skirtingų, kiekvieno su savo specifika ir savitumu, kad visa tai būtų meilės bendrystėje. Tai yra turtas, kurį turime skelbti, saugoti ir gyventi kartu.

Vertė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė