Nuotrauka iš asm. archyvo

Penkis mėnesius Stanfordo universitete (JAV) praleidęs Istorijos fakulteto docentas Aurimas Švedas šį laikotarpį prilygina nuotykiui, nes turėjo ne tik išlipti iš komforto zonos, bet ir įsijausti į statistinio amerikiečio vaidmenį. Fulbrighto stipendija mokslininkui atvėrė kelius į turtingus prestižinio Stanfordo universiteto bibliotekos ir Hooverio instituto archyvo fondus. Juose lietuvis it detektyvas ieškojo sąsajų tarp KBG mito ir realybės.

Laimėjote JAV įsteigtą Fulbrighto stipendiją, kuri suteikė galimybę penkis mėnesius stažuotis Stanfordo universitete. Ar tikėjotės, kad Jūsų projektas bus atrinktas?

Tikėjausi, kad mano projektas bus gerai įvertintas Fulbrighto komiteto ekspertų, nes jį rengiau tikrai kruopščiai, konsultavausi su kolegomis iš Lietuvos ir JAV. Be to, jau buvau užmezgęs ryšius su Stanfordo universiteto akademine bendruomene, nes prieš šešerius metus teko padirbėti tiek šio universiteto bibliotekoje, tiek kaimynystėje esančiame Hooverio instituto archyve. Tad puikiai žinojau, kiek ir kaip galiu įsitraukti į Stanfordo universiteto intelektinį gyvenimą, kokių naujų kompetencijų įgysiu laimėjęs stažuotę ir kaip ši nauja patirtis paveiks tolesnę akademinę karjerą.

Verta paminėti, kad Šiaurės Amerikoje Fulbrighto stipendija laikoma itin reikšmingu akademiniu įvertinimu. Vakarų Europoje jos atitikmeniu laikytinos Alexanderio von Humboldto fondo stipendijos, dėl kurių varžosi Vokietijos ir kitų šalių mokslininkai. Stanfordo universitetas pasaulio universitetų reitinguose kasmet atsiduria pirmajame dešimtuke. Dar viena svarbi detalė – tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje, tiek JAV susidomėjimas humanitariniais mokslais (ir jų finansavimas) nuosekliai mažėja. Apie tai atvirai kalbėjo ir amerikiečiai, dirbantys su Fulbrighto stažuotojais. Taigi istorikams tenka įdėti nemažai pastangų įrodinėjant, kad jų tyrimų projektai ir rezultatai bus reikšmingi, todėl nusipelno finansavimo. Įvertinus minėtus dalykus, galima teigti, kad pakovoti dėl vietos po saule tikrai teko.

Kokie buvo stažuotės tikslai?

Pirmiausia norėjau padirbėti Stanfordo universiteto bibliotekoje ir susipažinti su naujausia akademine literatūra, paanalizuoti archyvinių dokumentų kolekcijas jau minėtame Hooverio instituto archyve, galiausiai įsitraukti į universiteto istorikų ir kitų humanitarų cecho akademinį gyvenimą. Taip pat teko skaityti keletą viešų paskaitų Stanfordo akademinei bendruomenei ir pristatyti ankstesnius tyrimus bei galimus stažuotės rezultatus.

Tikiuosi, po kelerių metų pasirodys tekstai, kuriuose atsispindės įdirbis Stanforde, tačiau kol kas apie tai kalbėti dar ankstoka.

Jūsų projektas „Raudonieji riteriai: KGB tarp mito ir realybės“ skamba išties intriguojamai. Kas lėmė tokios temos pasirinkimą?

Mano tyrimų temos dažniausiai susijusios su sovietmečio ir posovietmečio epochomis, jose įgyvendinta (ir iki šiol vykdoma) visuomenės indoktrinacija, sociumo istorinės atminties bei istorinės kultūros formavimo arba deformavimo mechanizmais. Tad tiems, kurie stebisi, kaip „Aurimas sugalvojo peršokti nuo meno prie KGB“, galėčiau atsakyti, kad tai buvo nuoseklus ėjimas nuo vienos temos prie kitos, bandant suvokti, kaip ir kodėl atsimename praeitį tam tikru būdu, kodėl istorija visuomet yra negeranoriškų manipuliacijų erdvė, kodėl kai kurie sovietmečio reiškiniai ir procesai tebėra gyvi net ir praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Konkreti būsimos stažuotės temos formuluotė išsikristalizavo 2013-ųjų lapkritį vaikštinėjant su kolega Bostono senamiesčiu po ką tik pasibaigusio Slavistikos, Rytų Europos ir Eurazijos studijų asociacijos metinio suvažiavimo. Pamenu, kaip tada intensyviai diskutavome, kokios yra lietuvių istorikų galimybės suformuluoti ir ištirti mokslinę problemą, kuri būtų aktuali ne tik Lietuvos ar Baltijos šalių regiono akademinėms bendruomenėms, bet domintų mokslininkus, dirbančius, tarkim, Stanforde, Melburne ar Delyje.

Tačiau svarbiausi argumentai, kodėl pasirinkau KGB mito kūrimo ir šio mito egzistavimo tyrimą sovietmečio ir posovietmečio epochose, yra šie: KGB mitas vis dar gyvas mūsų gyvenime (Vakaruose kaip popkultūros objektas; posovietinėje erdvėje kaip politinių oponentų šantažo priemonė; šiuolaikinėje Rusijoje kaip valstybės vidaus ir užsienio politikos kūrimo dominantė), o šio mito veikimo mechanizmai aktualūs tiek tarptautinei akademinei bendruomenei, tiek visuomenei.

Ką įdomaus ar netikėto pavyko atrasti Stanfordo universitete apie KGB? Kas nustebino?

Patys įdomiausi dalykai, susiję su KGB mito kūrimo ir jo egzistavimo problematika, užrakinti Maskvos archyvuose, į kuriuos nei Lietuvos, nei kitų šalių mokslininkams patekti nėra jokių šansų.

Tačiau prieš nosį užtrenktos archyvų durys sovietmetį tyrinėjančiam istorikui anokia naujiena. Taip dar įdomiau, nes tokioje situacijoje praeities tyrinėtojo darbas tampa iš tiesų intriguojančia, į detektyvo atliekamą tyrimą panašia veikla, kai iš įvairių užuominų laikraščių straipsniuose, pusiau nutylėtų dalykų epochos liudininkų prisiminimuose, kitų istorikų tyrimuose išsakytų įžvalgų ir panašių informacijos fragmentų tenka atkurti visą paveikslą.

Tokioms intelektinėms dėlionėms Stanfordas yra tiesiog unikaliai gera vieta. Pirmaisiais mėnesiais dirbdamas šio universiteto bibliotekoje jaučiausi kaip piratas, suradęs tikrą intelektinį lobį – čia sukauptos kone visos knygos, kokių istorikas, tyrinėjantis Sovietų Sąjungos (ir KGB) istoriją, gali užsigeisti. Hooverio instituto archyve „sužvejojau“ KGB paskutiniam Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui ir faktiniam valstybės vadovui 1985–1989 m. teiktas metines veiklos ataskaitas, kurios buvo ne tik šios tarnybos biurokratinis atsiskaitymas už savo juodus darbus, bet ir akivaizdus bandymas kurti savo kaip „visur esančių – viską galinčių vyrukų“ mitą, taip pat pastangos formuoti pirmojo valstybės asmens požiūrį į daugelį dalykų. Kitaip sakant, manipuliuoti Michailu Gorbačiovu.

Kokie Jūsų stažuotės rezultatai? Ar apskritai esate ja patenkintas?

Apie svarbiausius rezultatus galėsiu kalbėti tada, kai pasirodys pirmieji tyrimo pagrindu parengti tekstai ir, labai tikiuosi, knyga. Kelionę į JAV ir Stanfordą laikau tikrai sėkminga, nes turėjau puikią galimybę atsiriboti nuo akademinės rutinos, imtis darbo man visiškai nauja KGB mito tema ir po kolegų paskaitų bei seminarų apmąstyti, kaip ir ką galiu iš savo patirties pritaikyti paskaitose ar seminaruose Vilniaus universitete.

Gal teko patirti kokių nors nuotykių?

Tiesą pasakius, visa stažuotė man dabar atrodo kaip puikus nuotykis, nes buvau priverstas išlįsti iš komforto zonos, pritapti nepažįstamoje erdvėje, spręsti buitines problemas, bent trumpam įsijausti į vidutinio statistinio amerikiečio, gyvenančio Silicio slėnyje, situaciją. Stanfordo universitetas įkurtas vadinamojo Silicio slėnio epicentre, kuris suformavo specifinį Šiaurės Kalifornijos gyventojų tipą. Tai jauni, ambicingi, gaunantys didžiules pajamas, išsilavinę, į snobizmą linkę žmonės, kuriantys šiandienos globalizuoto pasaulio realybę ir manantys, kad nulems Vakarų pasaulio likimą. Pamatyti, kaip gyvena ši keista, tačiau įdomi bendruomenė – tikras gyvenimo nuotykis. Visas Silicio slėnis nuo San Francisko iki San Chosė sujungtas regioninės traukinių sistemos, vadinamos „Caltrain“. Jeigu važiuosite „Caltrain“ nuo 16 iki 21 valandos, galėsite matyti vykstančius iš darbo „Facebook“, „Google“ ar „Linkedin“ darbuotojus, kurie, vos tik atsisėdę į traukinio kėdę, tuoj pat išsitraukia kompiuterius ir tęsia programavimo darbus. Vaizdas tikrai siurrealus. 

Ar ši stažuotė ir kelionė į JAV kaip nors pakeitė Jūsų suvokimą apie įprastus kasdienius dalykus, erdvės ir laiko pojūtį?

Kelionės visuomet yra puiki galimybė sužinoti ką nors naujo ir kartu keisti savo požiūrį į įprastus dalykus. Man Fulbrighto stažuotė taip pat atliko perspektyvos kaitos vaidmenį. Pavyzdžiui, jau daugelį metų skaitau paskaitas ir vedu seminarus, o tai reiškia, kad jau spėjau pamiršti, kaip tuo metu jaučiasi auditorijoje sėdintys studentai. Taigi pačiam teko atsidurti studento vaidmenyje: vakarais skaityti knygas ir mąstyti, kaip geriau pasirodyti per seminarą, nes Stanforde studentas niekada nepasakys: „Jeigu atvirai, aš tik akimis permečiau privalomą perskaityti tekstą...“ Todėl magistrantų ir doktorantų seminarai ten panašūs ne į lėtą abipusę kankynę, o į intriguojančias intelektines lenktynes.

VU laikraščio